|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2018-04-26 15:00
Ralfas Selindžeris savo kibuce atsakingas už vietos kapinaičių priežiūrą ir komposto gamybą.Autorės nuotr. Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Daugelis R. Selindžerį žino tik iš jo darbų mūsų krašte. Tačiau savajame jis daro ne mažiau. Kfar Rupino kibuce prieš keturiasdešimtmetį su šeima įsikūręs vyriškis dabar rūpinasi tvarka vietinėse kapinaitėse ir derlingo komposto gamyba iš kaime išmetamų maisto atliekų. Viešint Ralfo namuose, jis svetingai aprodė ne tik visas aplinkines įdomybes, bet ir slapčiausius Kfar Rupino kampelius. Vakarais, sėdint prie jo žmonos Beti paruoštos arbatos puodelio, teko išgirsti istorijų apie tai, kaip kūrėsi kibucas. Ralfas su pasididžiavimu pasakojo, kokie patriotai buvo čia apsigyventi panorę žmonės, kurie dykumą pavertė žydinčiais sodais. Kibucai – tai kolektyviniai ūkiai, Izraelyje pradėję kurtis dar 1909 metais. Pirmasis susikūrė Deganya kibucas. Jo steigėjai nebuvo žemės ūkio specialistai, tad pradžioje reikalingus darbus dirbo visi ir atlygis už jį visiems buvo vienodas. Visos gamybos priemonės tuomet buvo kolektyvinė nuosavybė, o žemė priklausė valstybei. Kfar Rupino kibucą, esantį visiškai šalia sienos su Jordanija, įkūrė dar 1937 metais iš Vokietijos, Austrijos ir tuometinės Čekoslovakijos atsikraustę žydai. Tuo metu šalis buvo valdoma Jungtinės Karalystės, kuri žydams imigruoti buvo nustačiusi kvotas. Tačiau čia galiojo anksčiau šią Palestinos teritoriją valdžiusios turkų Osmanų imperijos taisyklės, kurios leido įsikurti naujakuriams, jei toje vietoje buvo koks nors statinys. Ralfas pasakojo, kad pirmieji kibuco gyventojai buvo nepataisomi idealistai, šventai tikėję sionizmo idėja ir siekę suvienyti savo tautą jos istorinėje tėvynėje. XX a. pradžioje visoje dabartinio Izraelio teritorijoje gyveno tik apie 60 tūkst. žydų bei 20 tūkst. arabų. Tuomet patriotiškai nusiteikęs žydų jaunimas, norėdamas Izraelį paversti žydinčia žeme, pradėjo kurti kolektyvinius ūkius, o nuo plėšikaujančių klajoklių žydų žemdirbius saugojo sukarintos gyvenvietės – kibucai, kurie vėliau tapo žemdirbių savivaldos organizacijomis. Taip mažiau nei per šimtmetį buvo susigrąžinta didžioji dalis dirbamos žemės. Tiesa, pradžioje atvykę į šias vietas, žmonės rado tik pelkę, alinantį karštį ir kraują siurbiančius vabzdžius. Siekdami įsikurti teisėtai, naujakuriai per naktį šioje vietoje surentė išardomą namelį ir šis tapo jų nuosavybe. Tuomet buvo padėtas pagrindas Kfar Rupino kibucui. Dabar jame nuolat gyvena daugiau nei pusė tūkstančio gyventojų. Čia veikia vietinių vaikų ir kūdikių darželis, yra mokyklėlė, kur su vaikais užsiima Ralfo žmona Beti – iš Vokietijos kilusi menininkė. Ji su vaikais kuria įvairius darbelius. Selindžerių namai pilni iš papjė mašė pagamintų moters kūrinių, kurie vėliau iškeliauja į vaikų darželius, mokyklas. Greta gyvena ir Selindžerių dukra Rama. Ji ištekėjusi už ruso ir augina tris sūnus. Selindžeriai dar turi sūnų, kuris dirba apsaugininku ligoninėje, ir mieste gyvenančią kitą dukrą. Tačiau jų namuose nuolat pilna žmonių, nes kibuce vykdoma vaikų adaptacijos programa, kuri leidžia žydiško kraujo turintiems vaikams pažinti savo šaknis žydiškose šeimose. Selindžeriai per savo gyvenimą turėjo nemažai „įvaikių“ iš įvairių pasaulio šalių. Jie globojo vaikus iš Rusijos, Ukrainos, Brazilijos ir Kolumbijos. Apskritai Kfar Rupino kibucas yra gerai žinomas ne tik Izraelyje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Jame veikia tarptautinis Jordano slėnio paukščių stebėjimo centras. Stebėti sparnuočių čia atvyksta daugybė žmonių iš įvairių žemės kampelių. Pasak Ralfo, ši vieta – svarbiausia tarp Europos ir Afrikos migruojantiems paukščiams. Jis įsitikinęs, kad visi gandrai, kurie išskrenda iš Lietuvos į Afriką, traukia būtent šiuo keliu. Ralfas juokavo, jog greičiausiai čia jis jau yra sutikęs visus mūsų krašto raudonsnapius. Šis kibucas taip pat verčiasi žemės ūkiu, priima turistus, turi nuosavą plastiko gamyklą, žuvų tvenkinius. Pastaruosiuose kažkada dirbo ir Ralfas, tačiau darbas nebuvo jam prie širdies, tad vėliau tapo pagrindiniu kibuco sodininku. Dabar jis prižiūri vietos kapines ir yra atsakingas už komposto gamybą. Šio projekto Ralfas ėmėsi prieš keletą metų, kai dalyvaudamas paskaitoje sužinojo apie komposto gamybos būdus. Izraelietis sugebėjo įtikinti vietos gyventojus, kad kompostas jiems labai pravers. Dabar kiekviena šeima atskirai renka tam tinkamas atliekas ir neša jas į Ralfo pastangomis kaime pastatytus specialius konteinerius. Jis pats šiuos ištuština du kartus per savaitę ir atliekas išveža į už puskilometrio esančią apleistą karinę bazę, kur yra asfaltuota aikštelė. Čia vyras gerą pusmetį ir net ilgiau rūpinasi, kad kompostui pakaktų drėgmės, o pagamintą supilsto į kibirėlius ir išveža naudotis vietiniams gyventojams. – Bent taip jaučiuosi prisidedantis prie aplinkos išsaugojimo ir džiaugiuosi aprūpindamas žmones derlingu dirvožemiu, kuris mūsų krašte – aukso vertės, – sakė Ralfas. – Apskritai tokie dalykai padeda bendruomeniškumui. Visi dirbame kartu, visų labui. Aišku, dabar viskas ne taip, kaip buvo tik įsikūrus, bet nuolat laikomės vieni kitų. Čia niekada nerakiname namų durų, automobilių. Įsikūrus kibucui keliolika metų čia visi gaudavo vienodą atlygį – tiesiog išsidalydavo bendrai uždirbtus pinigus. Tačiau apie 1990 metus prasidėjo permainos. Šiandien žmonės gauna atlyginimą už nuveiktą darbą ir gali patys pasirinkti, ką nori dirbti. Ralfas savo gyvenimą kibuce vadina svajonės išsipildymu. Londone gimęs, gyvenęs Naujojoje Zelandijoje žydas sakė niekur nesijautęs toks laimingas, kaip būdamas čia. Net ir gyvendamas Jordanijos pasienyje ir ne taip toli nuo Sirijos, jis teigia besijaučiantis labai saugus. Tiesa, kibuce išlikę apie pusšimtis požeminių slėptuvių nuo bombų atakų, yra ir už jų priežiūrą atsakingas žmogus, tačiau šių betoninių statinių jau seniai nebeprisireikia. Dabar ant jų žaidžia vaikai. Bombų sprogimų negirdėti. Vieninteliai ramių naktų drumstėjai – prie kaimo ribos staugiantys šakalai. Jų čia – daugybė. Tačiau šie žvėrys į kaimą patekti neturi jokių šansų, nes visas kibucas aptvertas aukšta spygliuota tvora, o vartai temstant uždaromi. Taigi, norintieji patirti kitokį gyvenimą Izraelyje mielai kviečiami išsinuomoti svečių apartamentus ir čia pabūti, sutikti draugiškus žmones, pagyventi jų ritmu ir patirti nepakartojamų įspūdžių. Šiuo metu Izraelyje yra apie 300 kibucų. Juose įsikūrę per 100 tūkstančių žmonių. Didžioji kibucų dalis, kaip ir Kfar Rupinas, pasirinko permainų kelią, tačiau maždaug ketvirtadalis kitų dar laikosi senojo modelio, kai viskas yra bendra ir atlygis visiems vienodas. Per kelis dešimtmečius kibucai sukūrė klestinčią ekonomiką, kuri iš pradžių rėmėsi žemės ūkiu, paskui buvo papildyta pramone ir paslaugomis. Dabar čia veikia net mokslinių tyrimų centrai, propaguojama ekologinė žemdirbystė.
Galerija: Kibucas
Publikuota: 2018-04-26 15:00:57 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Nepiktybiškas nusižengimas gali kainuoti teises * Rajone – gatvių pavadinimų pokyčiai * Vilkaviškio stalo tenisininkai nenori užleisti iškovotų aukštų pozicijų Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|