Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Tel Avive gyvenantys Davidas Šavitas su žmona Neta vėl ketina atvykti į Vilkaviškį ieškoti tėvo pėdsakų.

Autorės nuotr.

Izraelietis Davidas Šavitas gimė ir užaugo Izraelyje. Visą savo gyvenimą kartu su žmona Neta dirbo savo šalyje. Užaugino vaikus, džiaugiasi anūkais. Tačiau Davidas visada ilgėjosi savo šaknų. Jis niekada nėra matęs tėčio, kuris žuvo, kai Davidui buvo vos penki mėnesiai. Vyriškis turi tik dvi jo nuotraukas ir istoriją, kuri prasidėjo Vilkaviškyje. D. Šavito tėtis Jakovas Lakovsky, Libos ir Dovydo sūnus, gimė Vilkaviškyje. Prieš keletą metų su žmona Neta čia lankęsis Davidas nerado net vietos, kurioje gyveno tėtis ir seneliai. Izraelietis mano, kad Lakovskių namai buvo kažkur netoli autobusų stoties, tačiau tikslios vietos surasti jam nepavyko. Todėl artimiausiu metu jis ketina vėl užsukti į mūsų miestą ir paieškoti dar kartą, taip pat nori aplankyti kitas jo šeimai svarbias vietas.

– Aš užaugau su mama ir patėviu. Šį vadinau tėčiu, nes jis buvo man labai geras ir kito tėvo aš nepažinojau. Daugiau vaikų su mama patėvis nesusilaukė, tad aš buvau vienintelis jo sūnus. Tačiau visada žinojau savo tėčio Jakovo istoriją ir juo didžiavausi, todėl man taip svarbu surasti bent kelis jo gyvenimo fragmentus, – pasakojo Davidas, lankantis jo namuose netoli Tel Avivo.

Kiek žino D. Šavitas, jo tėtis Vilkaviškyje gavo gerą išsilavinimą, mokėsi hebrajų gimnazijoje. Sulaukęs pilnametystės Jakovas jau žinojo, kad išvažiuos į Izraelį kurti savo valstybės. Prieš išvykdamas jis baigė mokymus žemės ūkio darbams ir 1935 m. emigravo į išsvajotąją šalį. Atvykęs įsikūrė Gan Yavne žemės ūkio gyvenvietėje ir tapo vienu iš pirmųjų jos gyventojų.

Kadangi Jakovo namas buvo pats kraštinis, vidiniame jo kieme buvo pastatytas apsaugos bokštas, skirtas ginti gyvenvietei. Pragyvenimui vyriškis užsidirbo triūsdamas soduose, vėliau prisijungė prie privalomosios britų policijos. Jis buvo vienas iš policijos pareigūnų, kuriems, vadovaujantis Didžiosios Britanijos įgaliojimais, buvo leista nešiotis ginklus ir pavesta saugoti gyvenvietę. Vėliau Jakovas savanoriškai dalyvavo ir aktyviai veikė pogrindinėje „Haganah“ organizacijoje Gan Yavne ir aktyviai dalyvavo jos veikloje.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Palestiną pasiekė žinios apie grėsmę Europos žydams ir holokausto siaubus. Kaip žmogus, palikęs savo tėvus ir kitus šeimos narius Lietuvoje, Jakovas suvokė, kad reikia jiems padėti tiek, kiek gali. 1941 m. vyriškis paliko savo namus ir užsiregistravo į Pionierių korpusą Vakarų dykumoje, o paskui ir Graikijoje. Ten, Kalamatoje, 1941 m. balandžio 29 d. Jakovas su savo draugais buvo paimtas į nacių nelaisvę. Jis buvo mėtomas po įvairias karo belaisvių stovyklas, kol pasiekė Sileziją Vokietijoje. Ten jis baisiomis sąlygomis sunkiai dirbo anglių kasyklose. Jakovas kentėjo badą ir smarkius kankinimus, matė daugelio savo bičiulių nužudymą, regėjo, kaip žuvo artimas draugas, bandydamas gauti maistui bulvę...

Daugiau nei po dvejų metų kančių ir kankinimų vyriškis kartu su savo ginklo draugu Avrahamu Fuerstu sugebėjo pabėgti iš nelaisvės. Avrahamas buvo sugautas ir sugrąžintas į nelaisvę, o Jakovas sugebėjo iš nacistinės Vokietijos pabėgti. Padėjo jo geras vokiečių kalbos mokėjimas ir išvaizda: žydui nebūdingos mėlynos akys, odos spalva ir šviesūs plaukai. Vyriškis sugebėjo kažkokiu būdu kirsti visas sienas ir grįžti į Izraelį.

Čia jis sugrįžo į savąjį kaimą, susitvarkė namus ir savo rankomis sukūrė viščiukų fermą, toliau dirbo sodininku. Jakovas vėl dalyvavo pogrindinėje organizacijoje, gabeno ginklus ir nelegalius žydų emigrantus iš Ašdodo pakrantės. Be kitų dalykų, jam pavyko pargabenti šiai organizacijai netgi kulkosvaidį. Vyriškis visais būdais stengėsi ginti savo žemę.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Palestiną pasiekė žinios apie grėsmę Europos žydams ir holokausto siaubus. Kaip žmogus, palikęs savo tėvus ir kitus šeimos narius Lietuvoje, Jakovas suvokė, kad reikia jiems padėti tiek, kiek gali.

1946 m. Jakovas vedė Bilhą, kuri irgi tarnavo pogrindinėje organizacijoje kaip paramedikė ir taip pat padėjo nelegalams emigrantams. Ji nemetė šio užsiėmimo net būdama nėščia. Kai gimė Davidas, jo tėtis buvo užsiėmęs pogrindžio reikalais ir apie sūnaus gimimą sužinojo vėliau.

Apskritai Jakovas buvo didžiulis patriotas. Nors pro jo namus kiekvieną dieną praeidavo arabų prekiautojai, siūlydami pigesnių vaisių ir daržovių, vyriškis pirkdavo tik žydų prekes ir reikalavo, kad jo žmona bei draugai darytų tą patį.

Vakarais grįžęs namo po sunkaus darbo, tėtis dar dirbdavo vertėju vietiniams žmonėms, jų paprašytas rašė laiškus įvairiomis kalbomis. Jakovui labai pravertė žinios, gautos Vilkaviškio gimnazijoje. Čia jis gerai išmoko ne tik hebrajų, bet ir rusų, lietuvių, vokiečių bei jidiš kalbas.

1948 m. sausį Jakovas žuvo sprogus maištininkų arabų sprogmeniui. Žmona ir 5 mėnesių sūnus Davidas liko gyvi.

2004 m. rugpjūtį gyvenvietės taryba nusprendė vieną gatvę pavadinti Jakovo vardu čia gyvenusio didvyrio garbei. Gatvės lenta buvo atidengta jo šeimos akivaizdoje Izraelio 57-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse.

– Didžiuojuosi savo tėčiu ir labai noriu geriau pažinti Vilkaviškį – kraštą, kuris jį išaugino, – sakė Davidas, žadėdamas čia apsilankyti ir vėl...

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---