Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Į kaimą autobusai atvažiuoja retai, todėl vieni gyventojai važinėja automobiliais, kiti kinkosi arklius.

Agnės RAINYTĖS nuotr.

Nors kaimiškose vietovėse gyvena beveik trečdalis Lietuvos žmonių, stereotipai apie kaimą vis dar gyvi, o pavadinęs ką nors kaimiečiu, būsi palaikytas įžeidinėtoju. Tad nusprendėme pačios pasivaikščioti po atokesnius rajono kaimus ir išsiaiškinti, kiek pagrindo egzistuoti turi tokie stereotipai.

Patogumai kaimą aplenkia

Pirmoji stotelė – Žyniai. Nedidelė gyvenvietė Klausučių seniūnijoje, maždaug 15 kilometrų nutolusi nuo Vilkaviškio centro. 2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, joje gyveno 113 žmonių. Dabar čia stovi 35 namai. Daugelyje sodybų gyvena šeimos, nors kai kuriose likę ir po vieną gyventoją.

Žyniai yra mus pasitikusio seniūnaičio Kęstučio Nikliauzos gimtoji vieta. Tiesa, kaime užaugęs vyriškis porą dešimtmečių gyveno mieste, tačiau ilgesys privertė sugrįžti. Kęstutis, kaip tikras Žynių žynys, žino kiekvieną kaimo namą ir pažįsta kiekvieną gyventoją, todėl lydėjo mus kelionėje po gyvenvietę.

Žvilgsnį pirmiausia patraukia tvarka: vienas prie kito išsirikiavusių namų kiemai tvarkingi, nuolat pasigirsta žoliapjovių burzgimas, o kiek toliau nuo sodybų tęsiasi didesni ar mažesni dirbami laukai. K. Nikliauza pasakojo, kad dauguma gyventojų asmeniniam vartojimui ką nors augina: bulvių ar kitų daržovių, o pats pašnekovas visą lauką užsėjęs linais. Daug darbo vietų Žyniuose nėra. Vieni žmonės kuria savo verslus, kiti dirba pas stambesnius ūkininkus, o treti važiuoja į rajono centrą ar aplinkinius miestus.

Ne tik darbo vietos, bet ir paslaugų sektorius kaimelį aplenkia. Artimiausia parduotuvė – už kelių kilometrų esančiame Sūdavos kaime, o autobusai į miestą važiuoja vos porą dienų per savaitę. Tiesa, jais kaimo gyventojai naudojasi menkai, dažniausiai visur vyksta nuosavais automobiliais. Juolab kad vienas populiariausių maršrutų apsipirkti veda ir į ne per toliausiai esančią Lenkiją.



Jaunimo yra, veiklų – ne

Nors K. Nikliauza pilnas energijos ir idėjų, pats juokauja, kad kaime yra vienas iš senesnių gyventojų. Vyras pasakojo, kad Žyniuose daugiausia gyvena palyginti jaunos šeimos, o mokyklinio amžiaus vaikų suskaičiavo apie 30. Vis dėlto per porą valandų, praleistų kaime, vaikų matėme vos kelis. Galbūt dėl to, kad tą dieną svilino karštis, o gal todėl, kad Žyniuose jiems paprasčiausiai nėra ką veikti. Vaikai gali pasidžiaugti nebent Kęstučio auginamais poniais, o vienintelė susibūrimo vieta – nedidelė aikštelė su surūdijusiais futbolo vartais, krepšinio lanku ir sūpynėmis.

Minėtą aikštelę gyventojai norėjo atnaujinti, tačiau dėl įvairių formalumų to padaryti nepavyko.

Vasaromis kaimelis atgyja: pailsėti nuo miesto pas tėvus ar senelius atvyksta vaikai, kurie artimiesiems padeda susitvarkyti namų kiemus ar daržus, o mažesnieji svečiai džiaugiasi grynu oru ir kaimo aplinka.

Lietuvoje garsus kraštietis

Nors Žyniai – vos apie šimtą gyventojų turintis kaimas, jo pavadinimas žinomas turbūt visoje šalyje. Jį išgarsino ne tik čia gimęs ekonomistas, mokslų daktaras, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, bet ir etiketės ant Žynių kaimo gyventojos Jolantos Šiugždienės kepamų šakočių. Dar neįžengusias į Šiugždų valdas mus pasitiko iškaba, informuojanti, kad čia kepami šakočiai, saldus kepinių kvapas ir kiemo šeimininkas katinas, kuris, beje, taip pat mėgsta šį gardumyną.

J. Šiugždienę su Žyniais taip pat sieja labai glaudus ryšys. Ji kaime užaugo, vėliau persikėlė į miestą, tačiau, kaip pati sako, miestiete netapo, todėl sugrįžo į gimtąją tėvų sodybą. Pavargusi nuo miesto ir samdomo darbo, moteris tėviškėje įgyvendino seną savo svajonę kepti šakočius. Dabar ji turi sertifikuotą kepyklėlę, dalyvauja įvairiose mugėse, o kartu su šakočiais skleidžia žinią ir apie Žynius. Jolanta pasakojo, kad kepinių iš didžiųjų Lietuvos miestų atvykstantys pirkėjai dažnai nustemba – galvoja, kad atvažiuos į kokį nykų, gilų kaimą, o paskui džiaugiasi išvydę, kokie šviesūs, tvarkingi ir gražūs tie Žyniai.

J. Šiugždienė sakė, kad kaimo dabar tikrai nekeistų į miestą – čia ji rado viską, ko reikia: išsvajotą darbą, kiemą ir mylimą aplinką. Be to, su Žyniais ją sieja ir ypatinga šeimos istorija – Jolanta savo vyrą sutiko būtent čia, vaikystėje jie buvo kaimynai.

---

Straipsnio video:

---

Seniau buvo įdomiau

Mažame kaime kaimynai – ypač svarbūs. Iš šakočiais kvepiančio Šiugždų kiemo patraukėme pas netoliese gyvenančią Eleną Leveckienę. Lydėdama mus Jolanta džiaugėsi gerais santykiais su šia moterimi. Šeimai išvažiavus ilgesniam laikui iš namų, juos prižiūri kaimynė Elena.

Su E. Leveckiene mintimis nusikėlėme į senuosius Žynius. Netrukus moteris minės 60 metų gyvenimo šiame kaime jubiliejų. Pasak jos, bėgant metams kaimas labai keitėsi. „Sąlygos buvo visai kitokios, čia buvo plyni laukai, gyvenome tokioj bakūžėlėj, vaikus auginti buvo labai sunku, nebuvo jokių patogumų, elektros“, – prisiminė Elena.

Šiandien didžiausia problema ji laiko prastus kelius. Žyniuose – vos kelios gatvelės, tačiau ir jų asfaltas prastos būklės. Tiek Kęstutis, tiek Jolanta, tiek Elena ypač skundėsi Liepų gatve. Ir iš tiesų – gatvelė nusėta giliomis duobėmis. Gyventojai pasakojo, kad patys duobes jau žino mintinai, todėl gali apvažiuoti, tačiau svečiams čia – tikras pavojus.

Per porą valandų Žyniuose žmonių sutikome nedaug. Keli tvarkėsi kiemuose ar žaidė su vaikais, pravažiavo vos pora mašinų, o iš gretimo kaimo vežimu parvažiuojantis vyras patikino, kad arklys tokioje vietoje – geriausia transporto priemonė.

Vis dėlto ne prastas kelias yra pagrindinis E. Leveckienės skaudulys. Ji su nostalgija prisimena senus laikus. Anuomet kaime buvo pilna jos amžiaus moterų, su kuriomis nuolat bendraudavo, susitikdavo, viena kitai padėdavo. Kai moteris pasakoja apie tuos laikus, jos balsas sudreba, o akys pradeda blizgėti. „Anksčiau buvo smagu, nes labai daug bendraudavome, o dabar nelabai turiu su kuo, kaime gyvena tik jauni žmonės, su jais retai susitinkame, o to bendravimo man labai trūksta. Vienu metu net kraustytis norėjau, bet paskui apsipratau“, – kalbėjo E. Leveckienė.

Viena moters dukra taip pat liko gyventi Žyniuose, įsikūrė visai netoli mamos. Būtent dukros mamai ir padeda pasiekti miestą, nuveža į bažnyčią, į parduotuvę ar pas gydytojus. O kasdienybę pralinksmina vis čiulbanti papūga Pepė ir storas katinas.

Kai kurie kaimelio senbuviai savo vaikams, anūkams ir istorinės atminties saugotojams jau anksčiau yra kalbėję apie tragiškus įvykius, kuriuos žyniškiams buvo lemta matyti, išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą. Šiandien juos primena kapinės Žynių kaime. Sovietmečiu apie šią vietą buvo kalbama kaip apie tarybinių karių kapavietę, o pastaruoju metu ji minima kaip holokausto aukų kapinės. Vietiniai ir aplinkinių kaimų senieji gyventojai yra pasakoję, kad Žynių žemėje atgulė ne tik kareiviai, bet ir iš įvairių vietovių atvežti žydų tautybės žmonės. Į Žynius žydai buvo vežami neva į priverstinius darbus. Tačiau po kurio laiko savo tautiečių su maisto ryšulėliais nuo Kudirkos Naumiesčio pusės atėjusios lankyti žydės sužinojo tikrąjį jų likimą... Taigi Žyniai, mažas kaimukas, yra neištrinamai įrašytas kelių tautų, daugybės šeimų ir giminių istorijose.

Galerija: Žyniai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---