|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Istorija
Tinklalapio autorė J. Garkauskaitė.Nuotr. iš J. Garkauskaitės archyvo Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Viena iš tokių svetainių – feisbuke ne taip seniai pasirodžiusi paskyra „Laiko gijos“. Per neilgą laiką ji susilaukė daugiau nei 4 tūkst. gerbėjų. Jų skaičius ir toliau sparčiai auga. Paskyros autorė – Šakių rajone, Gelgaudiškyje užaugusi Jolanta Garkauskaitė. Kaip prisipažino paskyros autorė, daug jos giminaičių gyveno Vilkaviškio krašto dvaruose, gal todėl apie šį kraštą ir gimtuosius Šakius ji rašo daugiausia. – Viskas prasidėjo nuo pat mažų dienų, kuomet močiutė pasakodavo apie gilią senovę. Pamenu, ji sakydavo, kad buvo bajoraitė. Tuomet man dar daug kas buvo nesuprantama, bet labai įdomu. Jos pasakojimai giliai įstrigo širdyje. Užaugusi vis prisimindavau močiutės sodybą, prie vieškelio stovintį malūną, bažnyčią, kuriuose vasarą atostogaudama galima sakyti gyvendavau. Taip susiklostė, kad mes su tėvais gyvenome miestelyje, kuriame buvo dvaras. Mane senovė tiesiog traukė. Įlindusi pro langą į apleistą dvarą, aš, septynmetė mergaitė klajodavau po kambarius, grožėjausi pečių kokliais, išlikusiais lipdiniais ir įsivaizduodavau anų laikų gyvenimą, – pasakojo J. Garkauskaitė. – Užaugusi nenustojau tuo domėtis, o mano visas laisvas laikas buvo skiriamas kelionėms į dvarus ir jų istorijų aprašymams puslapyje „Laiko gijos“, kuris gimė iš didelės meilės jiems. – Aš labai myliu Suvalkijos kraštą, nes jis yra mano mamos gimtinė. Jei tik galėčiau keliauti laiku, norėčiau pamatyti senuosius Gižus, kai šie dar glaudėsi prie greta augančios didelės girios, – sako „Laiko gijų“ autorė. Jos mintyse jau gimsta senųjų Gižų vaizads: trobų tada buvo tik keliolika, bet kaimelis jau turėjo karčemą ir nedidukę kalvę. Nameliai stovėjo prie kelio, kuris per miškynus dailiai vinguriavo nuo Kalvarijos krašto link Pilviškių. Laikui bėgant giria retėjo, medkirčiai Rausvės upe plukdė medžius, vėliau gyventojai rovė kelmus ir dirbo žemę. Legenda pasakoja, kad medkirčiai urėdo, tvarkiusio Punios miško plotus prie Šešupės, paliepimu nuėjo į šiaurę vieną varstą toliau pagal Rausvės upelį ir nurodytoje vietoje aptiko pelkę. Tuomet žingsniavo pusę varsto į rytus ir rado proskynoje aukštesnę vietą. Vyrai nusprendė, kad čia ir kurs gyvenvietę. J. Garkauskaitės surinktais duomenimis, Gižų miestelio ir Rūdos kaimo pavadinimai kildinami nuo vienuolyno pavadinimo – rūdagiriai ir gižai. Sakoma, jog XVI a. su vydžiais iš Galindos nuo Nagočiaus ežero, Gižicko miestelio vietovės, atsikraustė vienuoliai gižai – rūdagiriai. Tikėtina, kad šie vienuoliai turėjo kažkokias dirbtuves ir mokė visokio amato. Kaip aiškinama, žodis „gižas“ reiškia žmogų, mokantį dirbti visokius darbus, net ir moteriškus.Vienuoliai pirmiausiai mokė gaminti įrankius, juos pasigaminę meistravo padargus, statė įvairius statinius. Kiekvienas gižas turėjo po kelis giželius ir tai buvo ne padėjėjai, bet mokiniai. Oficialiai Gižų kaimo pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1613 m. Alvito dekanato parapijos knygose, o pats miestelis su greta jo esančiais kaimais –1744 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose. Gižai matė visko: karus, sukilimus, marą XVIII a. pradžioje. Kalbama, kad išgyveno tik tie, kurie sėdėjo giriose ir degindami visokias žoleles save „venzyjo“ (smilkė). 1812 m. pro Gižus pražygiavo Napoleono armija. Dar ir dabar imperatoriaus žygis apipintas legendomis. Pasakojama, kad kariai savo kepurėmis Napoleono įsakymu kasė žemę ( pasirodo imperatorius prietaringas buvo), norėdami palaidoti vėjo nublokštą vado kepurę ir supylė kalnelį. Laiko tėkmėje Gižai išaugo valdant LDK palikuoniui, bajorui, paskutiniam Minsko vaivadai, Gižų seniūnui ir dvarininkui Adomui Mykolui Chmarai. Bajoras gyveno savo dvare Molodečno apylinkėse, netoli Minsko, vėliau Dubrovy vietovėje pastatė rūmus, garsėjusius juose sukaupta didele senovinių ginklų kolekcija ir biblioteka. Gižų seniūnas A. M. Chmara savo iniciatyva pastatė ir pirmąją medinę bažnyčią. Istorija pasakoja, kad bajoras įsimylėjo gražuolę grafaitę Marijoną Vainaitę - Oranskytę, kurią 1740 m. vedė ir parvedė į savo puošnųjį dvarą. Apipylė jaunąją žmoną dovanomis – brangiais papuošalais ir už jūrų marių atvežtais šilkais, o dvarą pavadino Adamarinu (lenk. Adamarzynu) – judviejų gražios meilės garbei, Adomo ir Marijos vardu. Adamarina buvo pavadintas ir šalimais dvaro besikuriantis Gižų kaimas, o šiauriau buvusį dabar Marijanavo palivarką dvarininkas vėl gi pavadino mylimos žmonos garbei. Kad A. M. Chmara labai mylėjo savo žmoną patvirtina tai, kad jos garbei mergautine pavarde pavadintas dar vienas kaimas – Oranų, buvęs į pietryčius nuo Gižų, Į pietvakarius jis įkūrė Vainiškių palivarką – pagal kitą mergautinę pavardę. Prabėgus daugiau nei 200 metų jis tapo Vienbiskiais. Kaimas, besiribojantis su Rudžių giraite, pavadintas abiejų garbei – Chmariškiais. Kaip paskyroje „Laiko gijos“ rašo J. Garkauskaitė, Adomas Mykolas Chmara ir Marijana Vainaitė – Oranskytė susilaukė sūnaus Joachimo, nors kitais istoriniais duomenimis tvirtinama, kad vaikų jie neturėjo. Žinoma, kad paskutiniaisiais LDK egzistavimo metais Gižų dvare veikė plytinė, alaus darykla, spirito varykla, vėjo malūnas. Nemažas malūnas stovėjo kiek atokiau nuo kitų pastatų, prie nedidelio iškasto tvenkinio ir dėl vandens trūkumo veikdavo tik pavasarį. 1805 m., mirus dvarininkui Adomui Chmarai, išnyko ir didikų giminė. Liko vardai ir graži meilės istorija... Prūsams okupavus kraštą dvaro reikalai pakrypo kita linkme: 1799 m. gruodžio 26 d. Prūsijos karalius Gižų dvarą padovanojo vokiečiui Bekui (Beck), tuometiniam Holšteino turtuoliui. Tačiau Bekas dvarą labai greitai pardavė Kvietiškio ekonomijos valdytojui ir vyriausiam amtmanui Boguslavui Mikuličiui. Šis pateko į caro valdžios nemalonę ir sėdo į kalėjimą, bet visgi vėliau jam buvo suteikta amnestija. Dvarininkui grįžus pavyko išlaikyti dvarą, kuriame jis visą tą laiką gyveno su savo dukra Juzefa. Ištekėjus Juzefai Mikulič už Kazimiero Daunoravičiaus (Sokulkos apskrities maršalkos), dvaras perėjo į maršalkos rankas. Žinoma, kad 1815 m. dvare Boguslavas Mikuličius ( dar kitaip vadintas Bogumilu ) jau nebegyveno. 1825 –1826 m. valstybė prasiskolinusį dvarą pradėjo pardavinėti, o 1827 m. rugpjūčio 20 d., komisijai apsilankius dvare, stebint dvarininkų šeimai, buvo surašytas visas jų turtas. Turto aprašo pasirašyme dalyvavo aukštas pareigas užėmę broliai Ignotas ir Antanas Vičechovskiai. Įdomu tai, kad jie, o gal tik Antanas netrukus tapo Gižų dvaro naujuoju savininku. 1834 m. senoji Gižų bažnyčia sudegė, tad naujasis dvarininkas Antanas Vičechovskis 1847 –1850 m. pagal italų architekto Henriko Markonio projektą pastatė mūrinę neogotikinę bažnyčią. Gižų dvaro neaplenkė ir 1863 m. sukilimas. Istoriniai šaltiniai rašo, jog tuo metu dvarą valdė dvarininkai Šabunevičiai ir Bistramai, kuriems priklausė Antanavo dvaras. Dvarininkai pradėjo durpių kasybos verslą. 1899 m. Bistrampolio dvaro savininkui Kaziui Bistramui ir priklausė Gižų dvaras. Jo valdymo laikotarpiu dvaras klestėjo: laikė apie 90 arklių ir virš 400 stambių bei smulkių gyvulių. Laikui bėgant dvarininkai keitėsi. Antanavo dvarininkams pardavus Gižų dvarą, jį nusipirko Agafija Dombrauskienė (Dambrauskienė). Kaip šio dvaro savininkė ji minima 1903 m. Prasidėjus vietinių kaimo žmonių kovoms prieš carizmą ir vykdomą P. Stolypino reformą, 1905 m. didelė dalis dvaro žemių buvo išdalinta valstiečiams, kuriose įsikūrė Gižų Daržininkų, Naujųjų Gižų ir kiti kaimai. Gižų valstiečiai aktyviai dalyvavo 1905–1907 m. revoliucijoje. Aktyviausiu 1905 m. tautinio ir revoliucinio sąjūdžio lyderiu Gižuose ir jų apylinkėse tapo Pranas Lingys. 1905 m. gruodžio mėnesį Gižų valstiečiai užpuolė valsčiaus raštinę, sunaikino visus dokumentus ir caro portretus. Sukilėliai nuginklavo „stražniką“ bei uždarė rusišką pradžios mokyklą. Dvaras stipriai nukentėjo. 1909 m. dvaro savininke vis dar buvo A. Dambrauskienė. Nuskurdusi, įklimpusi į skolas dvarininkė nebepajėgė atsitiesti ir pasiligojusi pasimirė. Netrukus Gižų dvaras buvo parduotas iš varžytinių ir jį įsigijo „Žagrės“ draugijos pirmininkas V. Bielskus, prie kurio prisijungė ūkininkai V. Rudvalis ir Kriščiūnas. 1913 m. apleistame dvare Marijampolės „Žagrės“ draugija įsteigė Gižų žemės ūkio mokyklą, tačiau karas sutrukdė pradėti mokymus. 1922 m. dvare įkurta kunigų seminarija, atkelta iš Zyplių dvaro, kuri 1930 m. buvo iškelta į Vilkaviškį. Dvaras sparčiai nyko. 1932 m. merdėjančius rūmus nusipirko milijonierius Jonas Vailokaitis ir juos kaip gimtadienio dovaną padovanojo savo seseriai Jadvygai Prapuolenienei. Mokytoja dirbusi Jadvyga su šeima persikraustė į dvarą ir sėkmingai jame tvarkėsi. Ponai Prapuoleniai rūmus prikėlė naujam gyvenimui: dvarą ir kapines jungė liepų alėja, buvo išvalytas tvenkinys, sutvarkyti ir kiti trobesiai. Gražiam gyvenimui klostytis nebuvo lemta: 1940 m. vasarą Prapuolenių šeimos nariai buvo išvežti į Sibirą, kai kurie jų spėjo pasitraukti į vakarus. Nykstantis dvaras, bet dar ne pačios prasčiausios būklės, kaip jau įprasta šiame krašte, buvo nugriautas prieš pat atgimimą. Iš išlikusių dvaro istorijos aprašymų atgimsta vaizdiniai: Gižų dvaro rūmuose ponai mokėjo linksmintis – naktimis skambėjo muzika, skimbčiojo taurės, skambėjo dainos. Dvaro alėjomis vaikščiojo puošnios moterys ir pilvoti ponai. Tais geraisiais laikais dvaro tvenkinyje plaukiojo gražuolės gulbės ir niekas net nepagalvojo, kad vieną dieną viso šito nebeliks... Apie savo keliones po įdomias Lietuvos vietas ir jos istoriją Jolanta rašo jau keletą metų – dar anksčiau nei sukūrė paskyrą „Laiko Gijos“. Tam ji naudoja įvairiausius šaltinius: istorikų knygas, archyvus, žmonių pasakojimus pačiose kelionėse. Daug istorijos apie Vilkaviškio krašto dvarus papasakoja giminaičiai, daugelis kurių, kaip jau minėta, gyveno juose.
Galerija: Laiko gijos
Publikuota: 2018-07-26 10:36:52 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|