„Santaka“ / Ar Lietuva turi savo Čerčilį? / Pasvarstymai balsu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

Dalinkitės:  



Ar Lietuva turi savo Čerčilį?

Robertas DARGIS


„Pakartosiu Rūmams tą patį, ką jau sakiau naujosios vyriausybės ministrams: negaliu pažadėti nieko – tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą“, – tai legendiniai Vinstono Čerčilio žodžiai. Šis Britanijos premjeras labai daug prisidėjo prie pasaulio, kuriame gyvename iki šiol, formavimo.

Čerčilio pavyzdys liudija, kiek gali nulemti vienas žmogus ir kaip bet kokiomis istorijos sąlygomis galima pasiekti savo tikslą. Šis lyderis tapatinosi su savo valstybe, gyveno jai ir buvo fantastinis strategas. Galvojo ne apie tai, ar bus mylimas tautos ir aplinkos, bet kaip valstybę, kuriai jis tarnavo, padaryti stipria lydere. Esminė jo varomoji jėga buvo pažanga ir lyderystė.

„Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti“, – teigė V. Čerčilis.

Peržvelkime savo valstybės politinį lauką pastarųjų 10 metų retrospektyvoje ir atsakykime sau į klausimą: kiek Čerčilių ar bent jau šiek tiek savo mąstymu ir siekiais panašių į jį turėjo ar turi mūsų valstybė? Deja, bet per daug ir vienos rankos pirštų jiems suskaičiuoti...



Čerčilis prisidėjo prie XX a. pradžios gerovės valstybės užuomazgų, buvo vienas iš darbo biržų, arbatos pertraukų ir nedarbo draudimų sumanytojų. Sukūrė Karališkąjį oro laivyną ir tanką, buvo viena iš kertinių figūrų įkuriant Izraelį, karštas vieningos Europos agitatorius.

Galime kalbėti apie tai, kad tai buvo kitas laikmetis ir kiti iššūkiai. Bet kiekvienas politikas turi savo laikmetį ir savo iššūkius. Rodos, kad mūsų politikų iššūkiai dabar labai paprasti: atimti ir teisingai padalyti, uždrausti ir įvesti valstybės valdymą, išleisti „ukazus“, ką ir kiek turi valgyti mūsų vaikai, nuo kurios valandos mes galime vartoti alkoholį, kokios muzikos klausytis, kokiais vaistais gydytis ir, matyt, artimiausiu metu dar visi būsime išsiųsti į Ajuverdos centrus, kur mus gydys meditacija ir masažais.

Štai kokiu keliu žengiame po 28 metų rinkos ekonomikos, narystės ES ir įstojimo į EBPO. Logiška, kad jeigu jau esame rinkos ekonomika, tai ir eikime tuo keliu, bet, atrodo, daug paprasčiau pasukti ten, kur jau esame buvę. Bet ar norime ten grįžti? Racionalų protą ir sunkų darbą, įgyvendinant valstybei reikalingas reformas, pakeitė populizmas, kuris kaip maras apima ne tik valdžioje esančius, bet ir jaunus politikus, su kuriais daugelis siejo mūsų politinio elito atsinaujinimo viltis.



Artėjant rinkimams vis garsiau kalbame apie kainų reguliavimą, pelnų ribojimą, valstybinius bankus ir vaistines, t. y. apie valstybinį kapitalizmą, kurio pasekmes jau matome Venesueloje. Galima eilinį kartą pasiguodžiant pasakyti sakralinę frazę: „Labai tikiuosi, kad racionalus protas laimės ir radikaliausi pasiūlymai nebus įgyvendinti“. Bet kai jaunoji politikų karta skelbia, kad Lietuvai reikia naujo valstybės teikiamų paslaugų standarto, kalba apie rūpestingą valstybę, kuri užtikrins atitinkamų standartų gyvenimą žmonėms, tai...
Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti.


Kas atsitiko šiai valstybei, kad net jaunimas, užaugęs ir subrendęs nepriklausomoje Lietuvoje, staiga metėsi į populizmą, pamiršdamas, kad valstybė stovi ant privačia nuosavybe grįsto pamato, kur esminė ašis yra žmogus, kuris gali ir nori savarankiškai veikti, dirbti ir kurti, o politikų pareiga – sudaryti tam sąlygas ir paskatas. Nejaugi visos priemonės yra pateisinamos, kai prasideda arši kova už reitingus, būsimų vietų skaičių savivaldoje ir parlamente ar pergales visuose kituose rinkimuose?



Visi mes esame egoistai – tokia žmogaus prigimtis. Bet jei kiekvienas mūsų nedėsime pastangų bendram labui ir gėriui, jo tiesiog nebus. Gal nuskambės banaliai, bet pakartosiu – kiekvienas turime jausti pareigą valstybei ir kiekvienas tą duoklę valstybei atiduodam savaip.

Kiek girdėjote mūsų politikų, kalbančių apie aktyvų ir savarankiškai veikiantį žmogų, apie jo pareigą valstybei? Apie tai, kad kiekvienas gali kažką nuveikti pagal savo galimybes. Apie tai, kad mes savo vaikuose turime auginti vidinį įsipareigojimą kurti valstybei ir savo darbu kuriame valstybę. Ir nebūtina užimti postų, būti ministru ar parlamentaru – požiūris į kaimyną, savo bendradarbį, konsensuso ieškojimas, sutarimas nusikasti sniegą savo kiemo aikštelėje, kad aikštelė būtų patogi visiems gyventojams – tai jau yra veikimas bendram labui.

Akivaizdu, kad šiandienos politikams aktyvus, mąstantis ir veikiantis žmogus yra labai nepatogus, nes tada jis klaus „ne ką tu man duosi?“, o „kaip padarysi ir ką padarei?“. Per 28 metus neatėjo suvokimas, kad stiprus, greitai veikiantis, atsakingas, gebantis kurti pridėtinę vertę pilietis yra neįkainojamas visuomenei. Tik gebanti kurti, apginti savąjį „aš“, turinti stuburą ir susiklausanti visuomenė gali judėti į priekį. Visuomenė, kuri ne tik turi savo nuomonę, bet ir geba susitarti.

Visuomenė turi būti sąmoninga ir gebanti atjausti, nes tik taip galima mažinti vis didinamą visuomenės susipriešinimą. Visuomenė yra labai sukiršinta: mes kovojame su visais, įrodinėdami savo tiesas. Tuo metu, kai mes vieni su kitais kovojame, tai nieko nekuriame. Istorija ne kartą įrodė – kuo didesnis karas ir galingesni ginklai, tuo toliau nustumiamas žmogaus kūrybinis potencialas. Tai kalbėjimas bokšte, kur kiekvienas užsidaręs savo bokštelyje ir negirdi vienas kito. Bet kūryba prasideda, kai pradedame kalbėtis ir girdėti vienas kitą. Prisiminkime popiežiaus Pranciškaus pasakytus žodžius: „Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui. Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių nei kiti gauti privilegijas.“

„Ateities imperijos yra proto imperijos“, – teigė V.Čerčilis. Tai gal jau laikas rinkimuose mums ieškoti ne kuo aktyvesnių globėjų ir pažadų dalytojų, o proto. Proto, kuris turės drąsos pripažinti, kad politinis elitas paskendo populizmo jūroje, ir politikoje nebeliko idėjų, yra tik žaidimai, kad mums reikia lyderių, įkvepiančių bendruomenę diskusijai apie valstybės ateitį ir toli einančius sprendimus. Istorija įrodė, kad lietuvių genuose yra užkoduotas poreikis turėti savo valstybę, bet kokia bus ta valstybė be aktyvaus, sąmoningo ir tobulėjančio žmogaus?









Publikuota: 2018-10-01 15:47:02

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų
* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai