„Santaka“ / Šimtą metų skaičiuojantis ūkis klesti ir puoselėja prosenelių tradicijas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-10-22 16:35

Dalinkitės:  


Nuo Roberto Mickevičiaus supiltų piliakalnių viršūnių atsiveria kerintys vaizdai.

Autoriaus nuotr.


Šimtą metų skaičiuojantis ūkis klesti ir puoselėja prosenelių tradicijas

Andrius GRYGELAITIS


Matlaukio kaime gyvenantis Robertas Mickevičius praėjusią savaitę baigė kulti kukurūzus. Jų kokybe ūkininkas yra labai patenkintas. Tačiau šie metai R. Mickevičiui išskirtiniai ne vien dėl gero kukurūzų derliaus. Tai – jubiliejiniai jo kuriamo ūkio metai.



Prieš gamtą visi lygūs

Daugelis mūsų rajono žemdirbių praėjusį javapjūtės sezoną įvardijo kaip vieną iš blogiausių istorijoje. Ūkininkų prikultos produkcijos kiekiai buvo bent trečdaliu mažesni nei ankstesniais metais. R. Mickevičiaus ūkyje situacija – nė kiek ne geresnė. Vis dėlto žemdirbys nebuvo linkęs apgailestauti dėl ne itin nusisekusių metų.

„Šiemet turėjau pasėjęs daugiau nei tūkstantį hektarų kviečių. Jų derlius – toks pat, kaip ir pas daugumą kitų ūkininkų. Stengiuosi niekada neišgyventi dėl to, ko negaliu kontroliuoti. Prieš gamtą visi esame lygūs. Vienais metais pavyksta prikulti daugiau grūdų, kitais – mažiau. Tikiuosi, kad ateinančiais metais galėsiu pasidžiaugti pilnesniais aruodais“, – vylėsi vienas iš didžiausių mūsų rajono ūkininkų.

Be kviečių, jis taip pat buvo pasėjęs maždaug 250 ha žirnių bei dvigubai daugiau kukurūzų. Pastarųjų derliumi žemdirbys yra labai patenkintas.


„Šie metai kukurūzams buvo kaip niekada palankūs. Iš vieno hektaro vidutiniškai prikūlėme daugiau nei 10 tonų. Jų kokybė – taip pat labai gera. Mūsų kukurūzus galima naudoti ir kaip maistinius, ir kaip pašarinius“, – sakė R. Mickevičius.

Žemės darbai Mickevičių ūkyje jau eina į pabaigą. Liko tik užarti dalį plotų ir tuomet jau bus galima ramiai ruoštis žiemai. Roberto teigimu, paskutiniai traktoriai laukuose darbą turėtų baigti dar iki lapkričio 1 d. Tuomet bus galima koncentruotis į sezono derliaus realizaciją. O ji įprastai tęsiasi beveik visus metus. Dalį užaugintos produkcijos R. Mickevičius realizuoja vietinėje rinkoje, o dalį eksportuoja į užsienį.

Nors dabar ūkininkas daugiausiai verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu, tačiau jis neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Jo teigimu, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą. Jo nuomone, šiais metais saulėgrąžos būtų puikiai užderėjusios.



Prosenelių žemėje

Kaip atkurta Lietuva savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš šimtą metų, taip ir Mickevičiai dabartinio ūkio pradžia laiko 1918 metus. Būtent tada Roberto proseneliai toje pačioje vietoje, kur įsikūręs dabartinis jo ūkis, ėmė statyti sodybą bei ūkininkauti.


Prie pačių pasistatytos sodybos stovinčių prosenelių nuotrauka ir šiandien kabo matlaukiečio darbo kabinete. Tą nuotrauką taip pat galima išvysti ūkyje įkurtame etnografijos muziejuje. Istorija, tradicijos ir šeima Robertui – šventi dalykai. Tame pačiame muziejuje tarp kitų eksponatų galima rasti ir prie prosenelių sodybos augusios liepos kaladę. Vyrui nesinorėjo savo šeimos istoriją paversti malkomis, tad senąją kaladę išsaugojo.

„Visoje Europoje senieji ūkiai puoselėja tradicijas, saugo savo palikimą. Kuo mes kitokie?!“ – svarstė ūkininkas.

Savarankiškai ūkininkauti R. Mickevičius su tėvu Juliumi pradėjo šaliai atkūrus nepriklausomybę – 1991-aisiais. Tuomet šeima pagal Valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės.

„Sugrįžome ant savo žemės ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys“, – sakė R. Mickevičius.

Nors šiandien Mickevičių ūkyje netrūksta modernios technikos, pačių naujausių žemės ūkio padargų, tačiau taip buvo tikrai ne visada. Nuo pat pradžių Matlaukio kaimo gyventojai turėjo vieną tikslą – plėsti valdomus plotus. Jie nepirko naujų traktorių ar kombainų, o visą uždirbtą pelną stengėsi investuoti į naujų žemių įsigijimą. Šiandien ūkis – 100 kartų didesnis nei buvo prieš 27-erius metus.




„Dygsta“ piliakalniai

Apie R. Mickevičiaus veiklą jau esame rašę ne kartą. Jis kolekcionuoja senus automobilius, remia įvairius renginius ir projektus, būdamas kaimo seniūnaičiu stengiasi burti žmones bendrai veiklai. 2014 metais aprašėme ir jo sukurtą ramybės oazę, esančią 12 ha valdose Galkiemio kaime, su vietos pasididžiavimu – Brolių kalnu. Tačiau per keletą pastarųjų metų „išdygo“ dar trys piliakalniai, pastatyta pilis, pasodinta nesuskaičiuojama galybė pušų, eglučių.

Neretai Mažąja Šveicarija pavadinamą teritoriją ūkininkas pradėjo kurti prieš dešimtmetį. Buvusį apleistą žvyro karjerą Robertas sutvarkė, įrengė pasivaikščiojimo takus, poilsio erdves, iškasė keletą kūdrų, pasodino ne vieną tūkstantį medelių. Teritoriją puošia keletas skulptūrų. Viena iš jų – medinis angelas – pastatyta tik šiais metais.

Labiausiai Galkiemyje akį traukia iš visų pusių teritoriją supantys piliakalniai. Šiandien jų yra net keturi. Pirmiausiai supiltą Brolių kalną šiemet ištiko Vilniuje esančio Gedimino kalno likimas – ėmė slinkti šlaitai. Vis dėlto Robertas, su darbininkais atvežęs daugybę priekabų žvyro, problemą išsprendė.

Naujausias iš piliakalnių pavadintas Jono kalnu. Jis supiltas tik praėjusiais metais ir yra skirtas Joninėms švęsti. Viršuje esančioje plačioje aikštelėje galima kurti laužus. Kiti du piliakalniai kol kas vardų neturi.

Vienas iš neseniai atsiradusių Galkiemio akcentų – ant tvenkinio kranto stovinti trijų aukštų pilis. Joje ūkininkas norėtų įkurti krašto istoriją menantį muziejų. O eksponatais tikrai būtų ką papasakoti. Pavyzdžiui, dabar tik vieną gyventoją – R. Mickevičių – turintis Galkiemio kaimas kadaise klestėjo, čia veikė smuklė.

Šiandien šioje tvora aptvertoje teritorijoje yra įvesta elektra, veikia internetas. Atrodo, kad šeimininkas galėtų tiesiog čia atvykti bei ilsėtis, tačiau jis ir toliau galvoja, kaip dar labiau visa tai išgražinti. Vyras ketina įrengti apšvietimą, kad naktį nušvistų ne tik takai, bet ir kalnai.



Svajonėse – sodyba

Matlaukio kaimo gyventojo planuose – ir daugiau gražių sumanymų. Jis nuo seno žavisi bitininkystės amatu, kadaise pats svajojo tapti bitininku. Keletas avilių ir dabar stovi Brolių kalno papėdėje, tačiau jų vyras norėtų pastatyti ir daugiau. Tiesa, kiek kitoje vietoje. Jis jau turi numatęs didžiulį plotą, kuriame norėtų įkurti sodybą bei apgyvendinti žmogų, mokėti jam atlyginimą. Šis turėtų bitininkauti, laikyti bandą avių, arklių bei kitų gyvūnų. Į šią sodybą būtų kviečiami atvykti žmonės iš visos šalies.

„Norėtųsi parodyti senąsias mūsų tautos tradicijas. Čia atkeliavę svečiai galėtų ne tik pamatyti, kaip kadaise ūkininkavo mūsų protėviai, bet ir paragauti natūralaus medaus, sūrio ar lašinių. Bevaikščiodami po teritoriją lankytojai turėtų galimybę kur nors papietauti ar tiesiog išgerti kavos“, – planais dalijosi pašnekovas.







Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas





Galerija: Prosenelių žemėje




Publikuota: 2018-10-22 16:35:24

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai