|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2018-10-25 16:53
Tautodailininkas Albinas Šileika dėkojo Vilkaviškio kultūros centro direktorei Renatai Medelienei už pagalbą organizuojant parodą ir prisiminimui įteikė suvenyrinę prieverpstę.Autorės nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Tiems, kam jau teko matyti naująją parodą Vilkaviškio kultūros centro fojė, ko gero, sunku patikėti, kad šių ypatingo kruopštumo ir begalinės fantazijos reikalaujančių meno kūrinių autorius – labai žemiškos ir net griežtos profesijos atstovas. Albinas Šileika jau du dešimtmečius tarnauja policijoje. Pareigūno darbo sritis – labai atsakinga. Jis dirba Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyryje ir nukreipia policijos pajėgas ten, kur įvyko nusikaltimas ar nelaimė. Tačiau tuomet, kai grįžęs iš darbo nusivelka uniformą, A. Šileika tampa jautriu menininku, ima į rankas pieštuką, liniuotę, skriestuvą ir medžio lentelėje braižo unikalius raštus, kurie iškilę iš pasąmonės brėžinyje nusileidžia liaudies ornamentika, gamtos motyvais, tautosakos simboliais. Kai eskizas sukurtas, prasideda pjaustymo procesas. Tada viena po kitos ant stalo lekia mažos skiedrelės, vis ryškindamos būsimo grožio kontūrus. Nors besibarstančiomis drožlėmis, kurios dažnai prilimpa ir prie drabužių, nesidžiaugia žmona, devyniolikmetė dukra ir dešimties metų sūnus, šeima Albiną labai palaiko bei skatina. Meistras prisipažįsta, kad drožinėjimas jam suteikia didžiulį malonumą, nesvarbu, kiek laiko užtruktų vienos prieverpstės kūrimas – dieną, savaitę ar mėnesį. Nors labiau įprasta, kad tautodaile užsiima tik solidaus amžiaus žmonės, uteniškis griauna šiuos stereotipus. Jis – dviejų vaikų tėvas, turintis įsipareigojimų šeimai, valstybei ir menui, savanoriaujantis „Maisto banko“ akcijose, vedantis edukacinius užsiėmimus Utenos amatų centre „Svirnas“. O be viso to, kaip pats juokauja, yra ir sodų bendrijos pirmininkas. Prieverpsčių drožyba – labai daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujanti tautodailės sritis. Tiems, kas verpimo ratelį matę tik etnografijos muziejuje, reikėtų paaiškinti, kad prieverpstė – tai verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios prismeigiamas arba pririšamas linų ar vilnos pluošto kuodelis. Dažniausiai prieverpstės būdavo gausiai dekoruotos įmantriais raižiniais, mat jos taip pat laikytos namų sėkmės, laimės simboliu. O įsimylėję jaunuoliai stengdavosi išdrožti kuo įmantresnę prieverpstę, kad pavergtų išrinktosios širdį. Tautinį paveldą atitinkančios prieverpstės gamyba turi griežtas taisykles, kurių privaloma laikytis. Atliktas darbas privalo būti atitinkamo dydžio, prieverpstės drožiniai, figūros taip pat turi atitikti lietuvių liaudies simboliką ir tradicijas. Dažniausiai prieverpstės drožinėjamos iš ąžuolo, liepos ar beržo. Pats tautodailininkas labiausiai mėgsta liepą, nes ji yra minkštesnė, tad lengviau pjaustinėjama. Tautodailės reikalavimus atitinkančios prieverpstės gali būti ir dažomos, tačiau tik iš žolelių ar medžių žievės natūraliai išgaunamais dažais. Tautiniu paveldu laikomi kūriniai negali būti nei lakuojami, nei dažomi jokiais šiuolaikiniais medžio impregnantais. Per metus tautodailininkas sukuria apie 180–200 darbų, tad visų savo kūrinių A. Šileika nepajėgtų suskaičiuoti. Eksponuoti jis yra sukūręs kelias kolekcijas, kurios keliauja po visą Lietuvą ir užsienio šalis. Drožėjas už kuriamą meną įvertintas daugybe apdovanojimų. Pačiais garbingiausiais jis laiko LRT televizijos laidos „Gimtoji žemė“ Jorio apdovanojimą „Už tautodailininko veiklą ir puoselėjamą tautinį paveldą“ bei Utenos rajono savivaldybės įsteigtą meno ir kultūros premiją už Aukštaitijos tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Jo darbai sertifikuoti kaip tautinis paveldas, o pats drožėjas pripažintas tradicinių amatų meistru. Tačiau uteniškis gali didžiuotis vertinamas ne tik kaip menininkas, bet ir kaip pareigūnas, mat už pavyzdingą tarnybą ne kartą yra apdovanotas medaliais bei padėkos raštais. A. Šileika negali atsakyti, kokia likimo ranka jam švystelėjo talento dovaną. Galbūt menininko gyslelę turėjo jo tėvas, o galbūt ypatingais gebėjimais buvo apdovanota mama. To Albinas nežino ir vargiai kada sužinos. Į gyvenimą jis atsinešė skurdų palikimą: žvarbią 1973 metų sausio 17-osios naktį, kai lauke spaudė 20 laipsnių šaltis, jį, ką tik gimusį kūdikį, ant namo laiptų rado parūkyti į lauką išėjęs vilnietis. Išgirdęs verksmą jis atsisuko ir pamatė lagamine gulintį naujagimį. Vyras skubiai iškvietė medikus ir perdavė jiems sušalusį kūdikį. Taip būsimasis menininkas buvo išgelbėtas nuo mirties vos pradėjęs gyventi. Prieverpsčių kūryba į A. Šileikos gyvenimą atėjo labai seniai. Tada, kai į vaikų globos namų auklėtinio kruopštumą ir polinkį menui dėmesį atkreipė Jiezno vidurinės mokyklos darbų mokytojas, liaudies meistras Juozas Mackevičius. Jis skatino savo mokinį drožinėti, kurti, dalyvauti konkursuose. Jau tada vaikų globos namų auklėtinis pažino pergalių skonį, mat konkursuose pelnydavo tik pirmą arba antrą vietą. Albinas prisimena, kad turėjo ne vieną galimybę augti įtėvių šeimoje. Ne kartą net buvo paimtas globoti. Tačiau ūgtelėjusiam paaugliui globos namų aplinka, savi auklėtojai buvo mielesni nei nauji, nepažįstami žmonės. Prisipažįsta net pabėgęs nuo globėjų ir grįžęs gal 6 kilometrus pėsčiomis į globos namus. A. Šileika dėkingas ne tik drožybos išmokiusiam mokytojui, bet ir visiems kitiems, padėjusiems našlaičiui susiorientuoti gyvenimo kelyje, siekti tikslo. Albinas dažnai nuvyksta pas buvusius pedagogus ir pripažįsta, kad jie buvę puikūs „tėvai“, kuriuos jis mylėjo ir myli tarsi savus. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga A. Šileikos vardas skambėjo JAV – Lietuvių Dailės Muziejuje Lemonte, kur vyko Gyvosios tautodailės mugė. Lietuvių bendruomenės kvietimu tautodailininkas aplankė Čikagą, Los Andželą ir Floridą, kur per kelias savaites prieverpsčių kūrimo pamokose dalyvavo apie 1200 vaikų ir suaugusiųjų. Vizitas JAV atsiėjo tikrai nepigiai, mat visas medžiagas ir priemones edukacijai teko siųstis iš Lietuvos. Tačiau visas išlaidas A. Šileikai apmokėjo JAV lietuvių bendruomenė. Lietuvio darbai už Atlanto buvo aukštai įvertinti. Jie dalyvavo aukcionuose, kur kolekcininkai prieverpstes, rankšluostines, pjaustymo lenteles pirko už šimtus dolerių. Edukacinėse programose menininkas dalyvauja ir Lietuvoje, mat stengiasi puoselėti tautinį paveldą, kad jis neišnyktų. Į jo vedamas edukacines programas renkasi ne tik lietuviai, bet ir Lietuvos istorija bei menu besidomintys užsieniečiai. Jo drožiniais interjerą puošia kaimo turizmo sodybos, kavinės, proginiai dirbiniai dovanojami per vestuves ar jubiliejus. Drožėjo darbai pasklidę po visą pasaulį – nuo Pietų ir Šiaurės Amerikos iki Azijos ar Australijos. A. Šileika išsidavė kuriantis ne tik tautodailės reikalavimus atitinkančius kūrinius, bet ir papuošalus, kuriuos išgraibsto užsienietės. Nors sunku įsivaizduoti, bet šie medžio papuošalai inkrustuojami net auksu, tad atrodo tikrai įspūdingai. – Medžio drožyba – tai senas amatas ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek tęsime senąsias tradicijas, išlaikydami tautinį paveldą bei jo autentiškumą, – kalbėjo A. Šileika, kiekviename kūrinyje paliekantis dalelę savęs. Jo unikalių prieverpsčių kolekciją vilkaviškiečiai gali pamatyti kultūros centro fojė. Paroda veiks iki lapkričio 25 dienos. Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Galerija: Prieverpstės
Publikuota: 2018-10-25 16:53:26 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Bartninkų seniūnas: reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti * Pagaliau patvirtinti beveik metus valdininkų stalčiuose išgulėję sprendimai * Lovatiesės iš močiučių spintų nušvito audimų raštais Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|