Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Seniūnijų portretai

---

Remigijus Kurauskas tikisi, kad kiti metai mūsų rajono gyventojams bus geri ir šviesūs.

Autorės nuotr.

Mažiausios plotu, bet gausiausios žmonėmis Vilkaviškio miesto seniūnijos vadovas Remigijus KURAUSKAS besibaigiant metams skaičiuoja nuveiktus darbus ir žada, kad miestas tik gražės. Mintimis apie tai Naujųjų metų išvakarėse jis dalijasi su visais „Santakos“ skaitytojais.

– Kokie šie metai buvo Jūsų vadovaujamai seniūnijai? Turėjote daugiau rūpesčių ar džiaugsmų?

– Šie metai seniūnijos žmonėms buvo išskirtiniai tuo, kad Vilkaviškis kartu su visa Lietuva šventė valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Šią progą vilkaviškiečiai minėjo įdomiais renginiais, pilietinėmis akcijomis ir iniciatyvomis. Visi jautėsi pakylėti ir patriotiškai nusiteikę.

Jei kalbėtume apie patį miestą, tai jis šiemet buvo tapęs statybų aikštele, mat vyko daug gatvių rekonstrukcijos, renovacijos darbų. Ko gero, tik aklas gali nepastebėti, kad miestas keičiasi. Jau nepamenu, kada buvo naujai išasfaltuota tiek gatvių: visas Žalumynų kvartalas, Draugystės ir B. Sruogos gatvės Naujamiestyje, taip pat M. Valančiaus gatvės atkarpa, J. Janonio, Vilniaus gatvės dalis ir kt. Pakloti nauji šaligatviai V. Pietario, Nepriklausomybės gatvėse. Pamatę, kad miestas keičiasi, neasfaltuotų gatvių gyventojai taip pat reiškia pageidavimus. Nuraminu, jog darbai bus tęsiami ir visi sulauks savo eilės. Jeigu eisime tokiais tempais kaip dabar, netrukus visos miesto gatvės bus išasfaltuotos.

Gyventojų pageidavimu įrengėme šiukšliadėžes šunų ekskrementams, atsižvelgdami į augintinių vedžiojimo srautus įvairiose miesto gatvėse. Planuojame šiukšliadėžių pastatyti daugiau. Žmonės dar pageidauja ir gyvūnų vedžiojimo aikštelių, tad spręsime ir šitą problemą.

Miestas gražėja ir dėl daugiabučių namų renovacijos. Per šiuos metus renovuoti 5, kitais metais bus atnaujinti dar 6 namai.

Šiemet įrengti nauji riboženkliai prie visų trejų miesto „vartų“. Šiomis dienomis sumontuotas apšvietimas prie Vilkaviškio riboženklio kelyje nuo Kybartų pusės ir montuojamas kelyje nuo Marijampolės pusės. Kol kas ieškoma techninių galimybių, kaip apšviesti trečią riboženklį, esantį kelyje nuo Pilviškių pusės. Mat ten nepraeina elektros linija. Tad apšvietimui planuojama pasitelkti saulės baterijas.

Turime ir skaudulių. Tai socialinės rizikos šeimos. Mieste jų nuolat yra apie 24–25. Visos augina vaikų, ir dažniausiai ne po vieną. Taigi, turime ir rūpesčių, ir džiaugsmų.

– Su kokiomis problemomis žmonės dažniausiai kreipiasi į seniūną? Ar jos keičiasi, ar metai iš metų lieka tos pačios?

– Dažniausiai kreipiasi dėl nepatogių gyvenimo sąlygų: mažų automobilių stovėjimo aikštelių, duobėtų gatvių, ne vietoje augančių medžių, dėl kelio ženklų ir pan. Labai dažnai po tariamomis problemomis slepiasi įsisenėję kaimynų konfliktai, kuriuos bandoma spręsti pasitelkiant seniūniją.

Šiemet daugiau nusiskundimų buvo dėl gatvių remonto darbų. Vienus erzino triukšmas, kitus – dulkės, eismo trikdžiai. Tačiau tokie darbai nori nenori sukelia tam tikrų nepatogumų, tad dauguma žmonių supranta, kad to išvengti neįmanoma, jei norime turėti gražesnį, ekonomiškesnį, patrauklesnį miestą.

Anksčiau buvo vieni metai, kai sulaukdavome itin daug pranešimų dėl bešeimininkių gyvūnų. Mano namai vienu metu buvo tapę kone gyvūnų prieglauda. Laimei, šeima labai myli gyvūnus: patys kambaryje auginame šunį ir katiną. Tačiau buvo laikas, kai, be mūsiškių augintinių, namuose buvome priglaudę vilkšunį, kuriam vėliau suradau šeimininką. Glaudėsi ir visa mažų šuniukų vada. Jiems naujų namų ieškojo mano dukra, sugebėjusi jų įsiūlyti net mokytojams. Buvo ir kačiukų, ir balandis, ir net barsukas. Beje, pastebėjau tendenciją, kad daugiau beglobių gyvūnų atsiranda būtent šiuo laiku, apie didžiąsias metų šventes. Šiemet taip pat neseniai sulaukiau skambučio, kad į ligoninę išvykstanti moteris neturi kur palikti savo kiemsargiuko. Teko pačiam prisipirkti mėsos ir važiuoti jį šerti.

Apskritai, seniūno darbas – labai įvairiapusis. Turi būti universalus, nes tenka būti ir teisėju, ir advokatu, globėju, baudėju, išpažinčių klausytoju, šeimų taikytoju ir net skyrėju.

Negebame įdiegti meilės savo miestui, sergame provincijos nepilnavertiškumo sindromu ir skatiname vaikus laimės ieškoti kitur.

Kartais žmonės nori visko daug ir greitai. Jie nesupranta, kad seniūnija neturi tokių pajėgų, kad visus prašymus įvykdytų tą pačią minutę. Pavyzdžiui, paskambina senutė ir prašo sukapoti jai malkas. Jei tuo metu turime atsiųstų bedarbių, privalančių atlikti visuomenei naudingą veiklą, tuomet iškart pagelbėjame senutei. Jei ne, tenka luktelėti.

– O kaip Vilkaviškis gyvens ateinančiais metais?

– Vėl gyvensime statybų aikštelėje, nes vyks Maironio ir Kęstučio gatvių rekonstrukcijos darbai, bus rengiama žiedinė sankryža Statybininkų ir Maironio gatvių sankirtoje. Bus rengiama pėsčiųjų alėja, vedanti nuo poliklinikos iki J. Basanavičiaus aikštės, taip pat dviračių takas Šeimenos upelio pakrantėmis. Taigi miestas keičiasi, nepatogumų dar tikrai bus, bet visa netvarka – dėl tvarkos ir patogumo. Tad gyventojų norisi paprašyti kantrybės ir tolerancijos.

– Ar vilkaviškiečiai myli savo miestą?

– Manau, kad myli. Tai parodo įvairios miesto puošimo akcijos, kuriose žmonės noriai dalyvauja. Pavyzdžiui, niekas nesitikėjo, kad įmonės, organizacijos ir pavieniai asmenys taip noriai atsilieps į kvietimą dalyvauti kalėdinių eglučių konkurse. Visiems dalyviams tai kainavo daug pastangų, darbo, kūrybinės energijos, bet drauge papuošėme miestą. Taip pat vilkaviškiečiai noriai dalyvauja „Santakos“ redakcijos organizuojamoje tiltų apsodinimo gėlėmis akcijoje. Kartais norėtųsi daugiau iniciatyvos iš pačių gyventojų, bet paskatinti jie tikrai noriai puošia savo miestą.

Tačiau pasigendu vilkaviškiečių iniciatyvos, kai pristatomi jų mieste vyksiantys projektai. Į viešus aptarimus ateina vienas ar du žmonės ir atrodo, kad savas miestas niekam nerūpi. Beje, vėliau pasipila pikti komentarai ir kritika socialiniuose tinkluose, nors tuomet, kai buvo prašoma išsakyti savo nuomonę, niekam tai nerūpėjo.

Kita vertus, liūdna, kad mieste kasmet mažėja gyventojų. Mokslus baigęs jaunimas nebegrįžta į gimtinę, o gyvenimą kuria didžiuosiuose miestuose ar emigruoja. Seniau bent per didžiąsias metų šventes į gatves pabirdavo jauni žmonės su šeimomis, mat emigrantai sugrįždavo pas tėvus. Dabar girdėti, kad vis dažniau per šventes tėvai vyksta pas savo vaikus.

Dėl to, kad mūsų vaikai negrįžta į gimtinę, esame kalti ir patys. Negebame įdiegti meilės savo miestui, sergame provincijos nepilnavertiškumo sindromu ir skatiname vaikus laimės ieškoti kitur.

– Pasvajokite, ką darytumėte, jei miestas turėtų pakankamai lėšų ir galėtų įgyvendinti bet kokius planus?

– Žmogus – toks sutvėrimas, kad pinigų jam niekada nepakanka. Kad ir kiek turėtum, norėtųsi vis daugiau. Jei lėšų turėtume, stengčiausi mieste sudaryti kuo geresnes sąlygas jaunimui, jaunoms šeimoms, kad jie neišvažiuotų iš savo miesto, o liktų ir kurtųsi, kad pagaliau pajustume, jog Vilkaviškis vėl plečiasi, didėja, o ne kasmet nyksta. Tam pirmiausia reikia pakankamai darbo vietų ir konkurencingų atlyginimų. Tada padidėtų gyventojų perkamoji galia, suklestėtų vietinis verslas. Žmonės taptų linksmesni. Dabar daug į seniūniją besikreipiančių žmonių skundžiasi nepritekliumi. O kai žmogus jaučia nepriteklių, jis aplink mato tik juodas spalvas, jam viskas blogai. Statistika rodo, kad mūsų mieste dominuoja vyresnės kartos gyventojai, tad žvelgiant į ateitį perspektyvos nekokios.

– Ko palinkėtumėte savo seniūnijos žmonėms kitais metais?

– Nenoriu linkėti materialių dalykų, nors jie gyvenime taip pat svarbūs. Palinkėčiau kantrybės, pakantumo ir dvasinės ramybės, o senjorams – kuo tvirtesnės sveikatos. Manau, kad metai bus geri ir šviesūs. Tereikia viltis ir tuo tikėti.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---