„Santaka“ / Specialisčių darbas – tarsi slaptųjų agenčių

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2019-02-11 17:23

Dalinkitės:  


Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojoms (iš kairės) Laimutei Mockaitienei, Žydrūnei Blauzdžiūnienei ir Danutei Rudzevičienei informacijos tenka ieškoti daugiau nei tūkstantyje archyvinių knygų.

Autorės nuotr.


Specialisčių darbas – tarsi slaptųjų agenčių

Eglė KVIESULAITIENĖ


Skambučiai į Tolimuosius Rytus, laiškai į Krasnojarską ar Novosibirską, Baikalo–Amūro magistralės statytojų bei jų buvusių žmonų paieškos – tokiais rūpesčiais dabar gyvena rajono civilinės metrikacijos specialistės. Moterys jaučiasi tarsi slaptosios žvalgybos agentės ir išnarplioja tokias istorijas, kurių pavydėtų net „Paieškų tarnybos“ žurnalistai.



Paso neužtenka

Rajono Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos vis dažniau sulaukia prašymų atkurti prieš kelis dešimtmečius pamestus ar kažkur pradangintus, svetimuose kraštuose likusius dokumentus. Jų žmonės pasigenda tuomet, kai reikia paveldėti turtą, gauti valstybės paramą, pensiją ar net surasti savo biologinius artimuosius.

– Šiuo metu tokių prašymų ypač padaugėjo, nes paseno karta žmonių, kurių jaunystė prabėgo tremtyje ar blaškantis po tuomet „plačiąja tėvyne“ vadintą Sovietų Sąjungą, – pasakojo Civilinės metrikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Laimutė Mockaitienė. – Iš Sibiro žmonės grįžo ten palikę gimimo liudijimus, santuokas ar ištuokas patvirtinančius dokumentus ir įsivaizdavo, kad jų niekada neprireiks.

Tačiau, anot L. Mockaitienės, pasas ar asmens tapatybės kortelė tikrai neatstoja visų dokumentų, ypač kai reikia patvirtinti juridinius faktus, įvykusius prieš kelis dešimtmečius.


Dabartiniais laikais rasti bet kokį dokumentą daug lengviau, mat žmones galima identifikuoti pagal asmens kodus. Be to, nuo 1993 m. sukurtos santuokų ir ištuokų registracijos duomenų bazės, nuo 1986 m. – gimimų duomenų bazė.



Skirtingos pavardės

Tačiau prireikus rasti dokumentus, įrodančius praėjusio amžiaus viduryje įvykusius juridinius faktus, tenka nueiti kryžiaus kelius ir bendrauti su kolegomis ar kitais pareigūnais, dirbančiais už kelių tūkstančių kilometrų ir kalbančiais įvairiausiomis kalbomis.

Neseniai į rajono Civilinės metrikacijos skyrių kreipėsi Igarkoje (Rusijos mieste, esančiame už šiaurės poliaračio) gimęs vilkaviškietis. Mamai mirus, sūnui prireikė susitvarkyti paveldėjimo dokumentus, tačiau notaras pareikalavo giminystės įrodymų.

Problemų kilo dėl to, jog mamos ir sūnaus pavardės skyrėsi: sūnus nešiojo tėvo, likusio Rusijoje, pavardę. Tačiau tėvas sūnaus gimimo liudijime nefigūravo. Kad ir kaip kurioziškai tai atrodytų, bet vilkaviškietis dokumentais negalėjo įrodyti esąs savo mamos sūnus.

Vienintelė viltis liko Igarka. Tad Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos kreipėsi į Teisingumo ministerijos Teisinės pagalbos skyrių. Jo specialistai turi galimybę bendrauti su Rusijos bei kitų šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai, institucijomis.


Laimei, Igarkos civilinės metrikacijos archyvuose buvo likęs dokumentas, jog vilkaviškiečio tėvai susituokę nebuvo, tačiau tėvystė buvo pripažinta. Šio dokumento pakako, kad sūnus įrodytų giminystę.



Negauna pašalpų

Civilinės metrikacijos skyriaus specialisčių pagalbos prireikė ir Vištyčio gyventojai, kuri prieš penkis dešimtmečius įsimylėjusi kareivėlį su juo išvyko statyti Baikalo–Amūro magistralės. Rusijos glūdumoje ir ištekėjo. Tačiau santuoka nenusisekė: nuo girtaujančio ir smurtaujančio vyro jauna lietuvė naktį paspruko pro langą ir grįžo atgal į gimtinę.

Nors savo vyro nematė penkis dešimtmečius ir nežino, ar jis apskritai gyvas, skurdžiai gyvenanti moteris valstybės paramos negauna vien dėl to, kad negali nurodyti savo šeimos pajamų.

Kur rasti bent kokius duomenis apie savo santuokinį gyvenimą, vištytiškė taip pat nežino, nes prisimena tik tiek, jog gyveno prie Baikalo–Amūro magistralės, o ši Rusijos platybėmis tęsiasi daugiau nei 3 tūkstančius kilometrų...

Į panašią situaciją buvo patekęs ir virbalietis, kuriam taip pat valstybė negalėjo skirti paramos dėl kažkur Vologdos srityje likusios žmonos.

Kadangi oficialūs dokumentai keliauja per Maskvą ir susirašinėjimai užtrunka metų metus, o seniems žmonėms pagalbos reikia nedelsiant, metrikacijos skyriaus specialistės bando pagreitinti procesą ir pačios susisiekia su kolegomis iš įvairių Rusijos sričių. Šie kartais sutinka surasti dokumentus ar net atsiųsti jų kopijas elektroniniu paštu.


Moterys netgi įsidrąsino parašyti laišką vienos Rusijos srities teismo pirmininkui ir paprašyti atsiųsti sprendimo kopiją. Netrukus atkeliavo elektroninis laiškas su dokumento, liudijančio, kad virbaliečio ir rusės santuoka nutraukta jos prašymu, kopija. Šis dokumentas tapo įrodymu, jog vyras žmonos nebeturi.



Stengiasi padėti

Vis dėlto bendrauti su Rusijos pareigūnais nėra taip paprasta, mat tenka ne tik kalbėti ir rašyti jau primiršta rusų kalba, bet ir žinoti šios šalies įstatymų subtilybes. Pavyzdžiui, kaip reikia pildyti tarptautinius dokumentus, kokiais telefonų kodais skambinti į skirtingas sritis, kiek laiko laukti atsakymo į laišką. Akimirksniu gauti elektroninius laiškus įpratusios specialistės nustebo, kai elektroninis laiškas iš Rusijos keliavo net penkias dienas.

Dažnai Rusijoje likusių dokumentų ieškantys žmonės neprisimena nei vietovių pavadinimų, nei datų, o atsineša prieš kelis dešimtmečius darytas nuotraukas ir pagal jas prašo nustatyti vietovę, kurioje kažkada gyveno. Tada skyriaus darbuotojos nuotraukoje tyrinėja kiekvieną detalę, bandydamos rasti bent menkiausią užuominą apie vietovę.

– Galėtume ranka numoti į daugelį prašymų, nes jie atrodo beviltiški. Tačiau labai gaila tokioje situacijoje atsidūrusių žmonių, todėl visaip stengiamės jiems padėti, – kalbėjo Civilinės metrikacijos skyriaus vyresnioji specialistė Danutė Rudzevičienė. – Pačios vartome žemėlapius, naršome internete ir bandome spėlioti, kuriame metrikacijos skyriuje galėjo būti sudaryta santuoka ar registruotas gimimas.



Tarsi sekliai

Dar vieną vilkaviškietę į Civilinės metrikacijos skyrių atginė kilusios problemos, kai atėjo metas išeiti į užtarnautą poilsį. Pensinio amžiaus sulaukusi moteris negalėjo įrodyti turinti didelį darbo stažą, mat skirtingais amžiaus tarpsniais turėjo skirtingas pavardes. Triskart tekėjusi ir pavardes keitusi moteris neturėjo santuokos liudijimų ir net neprisiminė metų, kada ir kur jos registruotos.

– Mes tarsi sekliai pagal vaikų gimimo metus bandėme atsekti, kada galėjo vykti viena ar kita šios moters santuoka, – pasakojo L. Mockaitienė. – Nustačiusios metus, galime informacijos ieškoti archyvinėse knygose, kurios skyriuje kaupiamos jau 70 metų. Jų turime daugiau nei tūkstantį su apyrašais ir alfabetais, kurie padeda orientuotis šimtuose tūkstančių puslapių.

Į Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių kreipiasi ne tik vietiniai gyventojai, bet ir iš kitų rajonų ar šalių atvykę žmonės, turintys mūsų rajone gyvenusių artimųjų.

– Sulaukiame skambučių ir laiškų iš Rusijos, Vokietijos, Ukrainos, Prancūzijos. Užsieniečiai prašo padėti surasti artimuosius, dokumentus, prosenelių gyventas vietas, – sakė Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Žydrūnė Blauzdžiūnienė. – Tokios paieškos kainuoja daug jėgų ir laiko. Dažnai žmonėms atrodo, jog Civilinės metrikacijos skyrius tik registruoja santuokas ir naujagimius, tačiau tai sudaro labai mažą dalį visų atliekamų funkcijų. Akivaizdu, kad jų tik daugės, nes ateityje teks spręsti ne tik iš Rusijos, bet ir iš viso pasaulio grįžusių kraštiečių problemas.






Galerija: Civilinės metrikacijos skyrius




Publikuota: 2019-02-11 17:23:07

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai