Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Iš piliečio pozicijos

---

Lietuva baigia skaičiuoti trečią dešimtmetį nuo tos dienos, kai buvo atkurta valstybės nepriklausomybė. Jau 29-ąjį kartą per Kovo 11-ąją išdidžiai kelsime Lietuvos trispalves ir balsu ar širdimi giedosime „Tautišką giesmę“ bei minėsime žmones, sugrąžinusius mums laisvę ir nepriklausomybę.

Autorius negirdėjo

Ko gero, daugelis vilkaviškiečių pajuto ypatingą širdies virpulį, kai Vasario 16-ąją Vilkaviškio kultūros centro scenoje nuvilnijo „Tautiškos giesmės“, atliktos autentišku Vinco Kudirkos smuiku, garsai. Šį instrumentą daugiau nei prieš 120 metų lietė paties „Tautiškos giesmės“ autoriaus – Vinco Kudirkos pirštai. Juo, atsargiai liesdamas stygą po stygos, poetas ir kompozitorius kūrė giesmę, ko gero, net neįtardamas, kad ši bus tokia svarbi jo tautai ir taps šalies himnu.

Pats autorius niekada neišgirdo viešai atliekamo savo kūrinio, mat pirmą kartą „Tautiška giesmė“ nuskambėjo prieš 120 metų Peterburge, koncerte lietuviams studentams šelpti, kai iki V. Kudirkos mirties buvo likusios 3 dienos.

Lietuvoje „Tautiška giesmė“ pirmą kartą Miko Petrausko vadovaujamo choro buvo viešai sugiedota 1905 m. ir nuo tada šis kūrinys tarsi užbūrė lietuvius savo tautine dvasia bei patriotiškumu. Nors tuo laiku jis nebuvo šalies himnas, klausydami „Tautiškos giesmės“ žmonės atsistodavo.

Išgelbėjo S. Ankevičius

Tačiau tuometei visuomenei tikrai neteko išgirsti giesmės, atliekamos V. Kudirkos smuiku. Mat instrumentas po savininko mirties ėjo iš rankų į rankas, kol apiro, neteko stygų, smičiaus, o galop iš viso buvo pamiršta, kam jis priklausė.

Tik visai atsitiktinai 1980 metais, praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams po instrumento tikrojo savininko mirties, aplūžusiame smuike buvo aptiktas įrašas su V. Kudirkos pavarde.



Tautinio atgimimo žadintojui priklausęs smuikas tapo ir liūdnos, ir džiugios Lietuvos istorijos liudininku: per daugiau nei šimtmetį Lietuva atkūrė valstybingumą, jį prarado ir vėl tapo nepriklausoma.

Už tai, kad šiandien unikalus eksponatas liko rajone ir saugomas Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje, turime būti dėkingi šviesaus atminimo paežeriečiui mokytojui, didžiuliam patriotui ir kultūros vertybių puoselėtojui Stasiui Ankevičiui. Būtent jis atpirko smuiką ir sugrąžino jį į V. Kudirkos gimtinę. S. Ankevičiaus rūpesčiu instrumentas buvo kiek įmanoma suremontuotas bei „prakalbintas“.

Tiesa, tuomet temperatūrų skirtumo ir oro sąlygų paveiktas smuikas neskambėjo taip, kaip dabar. Tačiau jo stygų gaudesys virpino klėtelės lankytojų tautinius jausmus. Dar gūdžiu sovietmečiu mokytojas ir V. Kudirkos klėtelės puoselėtojas S. Ankevičius muziejų aplankiusiems žmonėms išdrįsdavo sugroti ne tik V. Kudirkos harmonizuotas dainas, bet ir tuo metu draustą „Tautišką giesmę“.

Sumanė režisierė

V. Kudirkos smuikas tarsi disidentas – jis net ir „Tautiškos giesmės“ draudimo metais griežė himno melodiją.

Brangiausiu Lietuvai smuiku sugriežta „Tautiška giesmė“ visai kitomis spalvomis suskambo šiemet, per Vasario 16-osios minėjimą. Salė sulaikiusi kvapą klausėsi, kai Vilkaviškio muzikos mokyklos smuiko mokytojas Gintautas Andriulionis smičiumi lietė istorinio instrumento stygas. XIX amžiaus pabaigoje parašyta giesmė tarsi anuomet tautą budinusio V. Kudirkos „Varpo“ dūžiai suvirpino vilkaviškiečių širdis ir išspaudė ašaras.

Idėja, kad Vasario 16-osios minėjime himnas būtų atliktas istoriniu smuiku, kilo renginio režisierei Daivai Kasulaitienei. Tačiau kultūros centro darbuotojai nerimavo, ar muziejus jiems patikės tokį vertingą eksponatą, Lietuvai be galo brangų simbolį.

– Labai norėjau, kad jubiliejiniais „Tautiškos giesmės“ metais ji būtų pagriežta V. Kudirkos smuiku. Juk šis smuikas tęsia visos mūsų valstybės istoriją. Jis tarsi disidentas – „Tautiškos giesmės“ draudimo metais vis tiek griežė himno melodiją, – idėją istorija grindė D. Kasulaitienė.

Neįkainojama vertybė

„Tautišką giesmę“ V. Kudirkos smuiku griežęs mokytojas G. Andriulionis sakė jautęs ne tik įtampą, bet ir begalinę atsakomybę, pristatydamas neįkainojamo muzikos instrumento skambesį Vilkaviškio žmonėms.

– Kiekvieno smuiko skambesys yra skirtingas. Apskritai smuikas yra instrumentas, kuris skverbiasi į žmogaus sielą. Ne be reikalo jo skambesys laikomas artimiausiu žmogaus balso stygų skambesiui, – kalbėjo G. Andriulionis. – Juo labiau emocijos sukyla, kai griežiama tokiu ypatingu smuiku. Juk tai mūsų nacionalinė vertybė.

Mokytojas prisipažino, kad groti istoriniu V. Kudirkos smuiku jam teko jau antrą kartą gyvenime. 2005 metais, kai smuikas po restauracijos buvo iškilmingai sugrąžintas muziejui, G. Andriulioniui teko garbė pirmajam ir vieninteliam išbandyti naujai suskambusį instrumentą. Tuomet, prieš beveik 14 metų, Paežerių dvaro skliautus ir iškilmių dalyvių širdis taip pat virpino „Tautiška giesmė“.

Patikėjo muziejus

G. Andriulionis prisipažino vaikystėje istorinį smuiką matęs ne vieną kartą, mat dažnai su tėvais užsukdavo į V. Kudirkos klėtelę. Nors Gintautas jau tada grojo smuiku, pagriežti tokią istorinę vertę turinčiu instrumentu galėjo nebent svajonėse. Tačiau net neprisimena, ar apie tai tuomet pagalvodavo, mat jo karta augo tokiu laiku, kai apie Lietuvos istoriją, tautiškumą buvo kalbama pašnibždomis.

Šiandien V. Kudirkos smuiko vertę supranta kiekvienas lietuvis. G. Andriulionis jam patikėtą misiją laiko didele garbe. Išgyventi jausmai ilgam išliks ir atlikėjo, ir klausytojų širdyse.

Renginio režisierė, idėjos autorė D. Kasulaitienė sakė esanti be galo dėkinga muziejaus darbuotojams, kurie palaikė jos sumanymą ir drąsiai patikėjo visai Lietuvai brangią relikviją į jos ir smuiko mokytojo Gintauto rankas. Girdėdama šiltus vilkaviškiečių atsiliepimus režisierė neabejoja, kad rizikuoti vis dėlto buvo verta.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---