|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Europos Sąjunga
Galinga srove tarsi pavasario ledonešio upė Londono gatvėmis plaukė šimtatūkstantinė protestuotojų minia.Autorės nuotr. Rita MITKUTĖ-MADDOCK
Saulėtais pavasario savaitgaliais Haid parką Londone užplūsta turistų ir miestiečių minios. Kas būreliais sutūpę ant vejos šnekučiuojasi, kas mankštinasi, sportuoja, kas šiaip vaikštinėja, fotografuoja atbudusią gamtą ir pirmuosius pavasario žiedus. Kovo 23-ioji buvo išimtis: geltonų narcizų žiedus savo gausa ir ryškumu nustelbė parke sužibusios Europos Sąjungos valstybes simbolizuojančios žvaigždės. Jos puikavosi ant ES vėliavų, plakatų, berečių, lipdukų, marškinėlių – taip savo išmone ir meistriškumu lenktyniavo į masinį protestą prieš „Brexitą“ susirinkę žmonės. Jie išreiškė nepritarimą sprendimui, kad Didžioji Britanija atsisakytų narystės Europos Sąjungoje. Nesiimsiu vertinti ar analizuoti šio kontraversiško ir visapusiškai sudėtingo reiškinio. Nors neidealizuoju Europos Sąjungos, tačiau aš visomis keturiomis už ją, tad nedvejodama prisijungiau prie protestuojančiųjų eisenos. Nuo pusiaudienio iki beveik ketvirtos valandos po pietų Haid parko Lane gatve galinga srove tarsi pavasario ledonešio upė plaukė protestuotojų minia: nuo naujagimių iki senolių, sveiki ir neįgalūs, net vežimėliuose, su ramentais – ir tie klibikščiavo petys į petį su visais. Kai kurie plakatai išreiškė pyktį, grubiai bylojo apie nepritarimą valstybės vadovų veiksmams ir šalies atsiskyrimo politikai, nesibodėta ir įžūlaus akibrokšto – necenzūrinių užrašų „Brexito“ politikos ir jos šalininkų adresu. Nepaisant viso to, žmonių veiduose švietė šypsenos, gera nuotaika, akyse spindėjo viltis. O labiausiai džiugino virš demonstrantų plevenanti laisvės atmosfera, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad eilinio piliečio balsas – ne šuns balsas, kuris į dangų neina. Apie tai bylojo plakatai ir lipdukai atlapuose: „Ministre Pirmininke, jūs neatstovaujate mūsų balsui. Atiduokite sprendimo teisę atgal į piliečių rankas.“ Eisenoje dalyvavo ne tik Londone gyvenantys žmonės, bet ir šimtai tūkstančių atstovų iš visų šalies regionų. Jie buvo lengvai atpažįstami, nes kiekviena grupė šalia ES vėliavos nešė ir savo regiono vėliavas. Bendro reikalo suvienyti protesto akcijoje kartu žengė leiboristai ir liberalai, įvairių politinių ir visuomeninių judėjimų atstovai, „pankuojantys“ ir tradicinių vertybių rėmėjai. Užkalbinta pora iš Jorko, atstovaujanti visuomeniniam judėjimui „Jorkas už Europą“, sakė, kad su Europa Angliją sieja kultūrinės šaknys, tad jie nepritaria atsiribojimo politikai, o ypač chaotiškam išėjimui iš Sąjungos be jokio susitarimo. Mary Luisa iš Bato miesto – pusiau danė, pusiau anglė, paklausta, kodėl pasisako už Europą, išreiškė susirūpinimą dėl dviprasmiškos mišrių šeimų ir jų atžalų situacijos. Bela – sena londonietė, ji tikino, jog Europa turi būti vieninga, kad būtų stipri, kad čia viešpatautų taika, kad šalių lyderiai, susėdę prie derybų stalo, tartųsi svarbiausiais klausimais. Nuo pusiaudienio iki beveik ketvirtos valandos po pietų Haid parko Lane gatve galinga srove tarsi pavasario ledonešio upė plaukė protestuotojų minia: nuo naujagimių iki senolių, sveiki ir neįgalūs, net vežimėliuose, su ramentais – ir tie klibikščiavo petys į petį su visais. Stovėjau ant Haid parke supiltos kalvos, greta monumento Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Britanijos kariams, ir prisiminusi savo Europos studijas Prahos universitete tariau sau: nejaugi žmonės pamiršo ES ištakas, kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimė Europos Sąjungos idėja? Pagrindinis rūpestis buvo pažaboti vienos valstybės dominavimą Europoje (turint omenyje du Vokietijos sukeltus pasaulinius karus) ir užtikrinti taikų bendradarbiavimą žemyne. Bendros darbo ir prekybos rinkos bei monetarinės politikos aspektai atsirado vėliau. Šalia manęs į medį įsikabarojęs šešiametis iki užkimimo skandavo: „Brexitas“ – nesąmonė!“, taip „užvesdamas“ pro šalį plaukiančią minią. Nepakartojamos spontaniškos akimirkos – nesuvaidintos, neplanuotos. Kas užgniauš laisvės dvasią, jei ji gyva vaikų širdyse?! Už akies užkliuvo dar vienas faktas, o mintis įkyriai sukosi galvoje, bet balsu ja pasidalyti su kuo nors neišdrįsau. Tačiau tą už mane padarė šalia stovėjusi moteris: „Bet jie visi balti. Visi balti...“ – stebėjosi kreipdamasi. Aha, pamaniau, ne aš viena tą pastebėjau. Juk Londonas – tikras pasaulio tautų katilas. Čia tiek žmonių iš visų pasaulio žemynų, o protesto eisenoje – vien etniniai baltaodžiai. Tai paskatino susimąstyti dėl gilesnių „Brexito“ priežasčių. Galbūt atsiskyrimas nuo ES – tai ne tiek ekonominis ar politinis, bet daug gilesnis mentaliteto ir identiteto klausimas. Baltieji Britanijos gyventojai jaučiasi esą europiečiai, o „spalvotieji“, kitų etninių grupių atstovai, nepaisant to, kad didelė jų dalis – jau trečia karta, gimusi ir gyvenanti Britų salose, taigi ir Europos kontinente, yra abejingi Europos vertybėms. Jie tebelieka azijiečiais ir afrikiečiais jei ne sąmoningai, tai pasąmonėje. Į Londoną, kuriame daugumą gyventojų sudaro emigrantai, tą šeštadienį išreikšti savo nuomonės susirinko anglai, škotai, velsiečiai (žinoma, buvo ir atvykėlių) – etniniai Britanijos senbuviai, vaikaičiai tų, kurie gyveno salose dar prieš Britanijai tampant kolonijine imperija. Ar sugebės jie susigrąžinti valstybės vadžias į savo rankas? Ar sugebės sustabdyti, anot plakatų, į bedugnę riedantį valstybės vežimą?
Galerija: Brexit
Publikuota: 2019-03-29 10:39:03 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senąjį sodą papuošusios sūpynės – dovana miestui * Kapinių prižiūrėtojai darbo turi ne tik prieš Vėlines * Verslo kryptį padiktavo gyvenimo būdas Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|