|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Poezijos pavasaris
„Nežinau, kokia tai magija, bet kai pajunti, kad žodžiais gali išlaisvinti susikaupusias emocijas, išgyvenimus, svajones, pasimiršta viskas aplinkui, tik jauti, kad turi tą būseną įamžinti. Tai tikri ir nuoširdūs pasikalbėjimai su savimi“, – taip apie eilėraščio gimimą savo laiške iš JAV parašė mūsų kraštietė Živilė Žilinskaitė-Učkuronienė, atsiuntusi ir pluoštą kūrybos. Dalį tų „nuoširdžių pasikalbėjimų su savimi“, kuriuos šiemetiniam poezijos pavasariui pateikė per keturias dešimtis rajono literatų, šiandien ir spausdiname „Santakos“ laikraščio puslapiuose. Šventinis poezijos ir muzikos renginys „Prabudo vėl širdis. Pavasaris dainuoja...“ šiemet visus autorius ir poetinio žodžio gerbėjus gegužės 17 d., 17 val., sukvies į Pajevonio bendruomenės namus. Per rajoną keliaujantis Mažasis poezijos pavasaris jau svečiavosi Bartninkuose, Karkliniuose, o šįkart jam savo erdves ir muzikinius klodus atvers pajevoniečių bendruomenė ir vietos literatai. Neturinčiuosius kuo nuvykti į Pajevonį pavėžės autobusas, kuris keleivių 16.15 val. lauks Vilkaviškio kultūros centro aikštelėje. Renginyje skambės poezija ir dainos, bus pasveikinti 29-ojo Mažojo poezijos pavasario laureatas ir diplomantai, pristatytas rajono literatų almanachas „Sūduvos neišsenkančios versmės“. Laukiami ir visi almanachui kūrybą pateikę autoriai. Išsakyti savo nuomonę dėl eilėraščių ar pasiteirauti dėl renginio galite tel. 8 685 69 140. Vilkaviškio literatų klubas „Seklyčia“, „Santakos“ laikraščio redakcija ************************************************* Vilties žvaigždė Labanaktis. Tamsa laukus užtvindė. Žvaigždė suspindo vakaro skliautuos. Žinau tikrai – ji turi gyvą širdį, Žinau – šiąnakt ji daugelį paguos. Tikėjimo gėriu siųs kibirkštėlę Ir draugyste, ir meile lig mirties. Jos mirksintys iš tolo spindulėliai Bus širdyje žadėjimu vilties, Kad obelų žiedai skambės Šopeną, Kad volungės lietutį žemėn kvies, Kad šiltos rankos, lauktos ir mylėtos, Vėl švelniai liesis manojo peties. Tik neužgesk, mieloji, netgi rytą. Tik kitą naktį vėl viltim žibėk. „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.“ K. Donelaitis, poema „Metai“ Transformacijos Saulė... Saulėgrąžų Saulės nuslysta Žemę, išleidžia savąsias kasas. Klajūnas Pūtys – voras; šilko gijom voratinklį veja, neria kilpomis kovo skraistes. Beržas karčius papurto. Sužvinga žirgeliai!.. Šlaitai sužydruoja žibuoklių nertiniais takais. Danguj ir ant Žemės žolelės, šapeliai žaliuoja; purienos, prie molio... Žmogus Aviliuos? Dievo bitės ant lakų; skruzdės, boružės, žygiai ir kiti vabalai, kirminai, mašalėliai – į Saulę! Jau Pavasaris, tuopų lajose Amalus sėja; Sėjėjas kaip Vėjas darbuojas laukuos... Palikę krantus, Vandenynų kanalai laluoja. Karkluos, švendrynuose ir pernykščių žolynų brūzgynuos. Kre kre! Kreeeee... antys poromis rypuoja. Prie kurmiarausių tortų pempės kuodais šiauštais akliems Kurmiams puikuojas. O laukymėj, kur Nebylės gulbės žiemoja, Pilkos gervės darnoj sparnais suplasnoja. Žmogui Lygiadienio viltį į laimę Rasos rytais Baltų alkoj šventoj balsu lyg varpu padėkoja: juda, kruta, kirba, klumpa, zyzia, zvimbia, ūžia, krebžda, auga, veši, kyla... į save traukia; Renaissance Motin, Didysis proveržis esi Tu, Gyvasties rate! Nužydėjo gegužis Nužydėjo vėl gegužis, nužydėjo, Mano meilė vėl nuskriejo nakties vėju! Nepavysiu, neraudosiu ir tegul – Skrieja mano meilė ant sparnų svetur... Mano meilė, ne – ne meilė, tai tik tu – Lekia, skrieja ten už debesų! Viešpatie, Tu vienas juk žinai, Kad nebūna jokios meilės amžinai... Nužydėjo vėl gegužis, nužydėjo Ir nuskriejo žiedlapiai su vėju. Niekas gamtos dėsnių nepakeis – Ir gegužis naujas vėl ateis! Pavasario lygiadieniui Per Vaivos tiltą krištolinį Mėnulis ranką veidrodinę Saulutei tiesia iš širdies. Skaisti saulutė, mėnesėlis Jau liečias rankom – spinduliais. Arčiausiai metuos susiėję Dangaus didieji šviesuliai Trumpai minutei priartėję Viens kitą žvilgsniais palydės, Jiems jaunas vėjas pavydės. Pamos svajingai šis guodėjas Svyruoklio beržo šakele, Lazdynas pumpurais pavėjui Šokdins žiedynų dulkeles. Diena naktelę susitiko, Kaktom susidaužė gražiai. Viena kitai jos nepatiko Ir vėl nutolo išdidžiai. Saulytė gailiai išsiskyrus Kvėpuos atodūsiais karštais, Mėnulio meilės nepatyrus Karščiausiais glostys spinduliais. Mes saulės mažą lašelytį Pasemkim – laimė nepražus. Lai šypsos džiaugsmo dalelytė Kaip laimės angelas gražus. Atbėk, rasos lašeli, Nuo mažo pumpurėlio. Pasveikink gimtą žemę, Linksmasis vieversėli. Žaliai nusišypsojo Laukuose žiemkentėlis, Padangėj linksmai žaidžia Saulutės kibirkštėlės. Darželiuos žydi, skleidžias Pavasarinės gėlės. Laukuos mojuoja pienės Geltonom kepurėlėm. Gėlių juoke ir soduos – Tėviškėlė mana, O obelų žieduose – Tėvynė Lietuva. Taip laikas greitai bėga – Diena naktis, naktis diena, Ogi pavasaris jau vėlei beldžias į duris. GaivuS vėjelis glosto mano plaukus, Ir koks nedorėlis yr jis, Kad, rodos, užantin įlįs. Skruostus, lūpas nutvilkdė saulės bučinys. Saulutė jau kasdieną kyla vis aukštyn, Dienužė eina vis ilgyn, ilgyn. Sugrįš paukšteliai Ir džiugins širdis mūs sava daina. Panorau aš išbarti vėją, Kad nemiegojo šiąnakt jis, Kad talžė liauną beržo šaką Ir blaškė taip trapias viltis. Viltis, pasiekiamas ranka, Kvatojo, barstė žieduose. Galop, papūtęs lietumi, Išnyko ryto dausose. Kad šiaušė upės vagą darnią, Pasuko srovę atgalios, Parklupdęs liauną javo daigą, Nupurtė ašaras rasos. Kas ledo vėjui šitaip dūkti, Taip žaisti svetimais jausmais? Kas leido laimę jam nupūsti, Kai laimė buvo šalimais? Nė motais mano pabarimas – Nusikvatojo vėjas tik smarkiau. Pakėlė tikrą smėlio pūgą Ir tiek aš jį tebemačiau... Daina Skamba, skamba daina – Ryški, svajinga, saulėta... Apie paskutinę meilę – Jaunystės daina. Toli... Iš anapus, iš nežinios – Iš ten ataidi – Pokario metų jaunystės – Partizanų daina Paskutinė. Trenksmas, šūviai, Tyla... Bažnytkaimio grindinio Kruvinoji tyla... Palaidotos jaunystės. Laisvūno, Vyčio, Patrimpo daina, Atėjusi iš ten, Iš nežinios į nežinią, – Šaunių gimnazistų. Liko... lasėje istorijos knyga atversta Nuo laiko pamėlusiais lapais... Vėl ir vėl... Skamba, skamba partizanų daina... Prie aptilusių kaimų Anuomet taip tiko. Daina apie meilę – TĖVYNĘ. Viešpatie, kas tai buvo? Dienos pralėkė vėjais, Meilė jausmus suvystė. Viešpatie, kas tai buvo? Jaunystė. Toks netikėtas ir mielas Širdį suvirpino jausmas. Viešpatie, kas tai buvo? Džiaugsmas. Medžių lapai nukrito, Liūdna pasidarė kažko. Viešpatie, kas tai buvo? Ruduo... Trumpam sužėrėjo kaip saulė Ir užgeso savaime. Viešpatie, kas tai buvo? Meilė. Atrodė, kad viskas liepsnoja. Dabar – teliko rusenimas. Viešpatie, kas tai buvo? Tavo gyvenimas. Ona GABARTIENĖ Tik nesutrypk Pavasaris varpais Prisikėlimo gaudžia. Žalsvais daigeliais, spinduliu vilties... Širdis žydrų svajonių tinklą audžia, plasnodama po klonius ateities. Tik nesutrypkite rasoto ryto džiaugsmo. Niekšybėmis nesubjaurokite skaidrios erdvės! Neišsakyti žodžiais šito jausmo... Kaip lūkesčių, kaip virpesių širdies. Širdis ir vėl pavasarį pajuto. Krūtinė rytmečio gaivos pilna. Kiekvieną medžio lapą noriu gerumu pagirdyt, o žemę apšlakstyt šilta širdies rasa. Išglostyti visus akių šviesa. Juk jau išsiliejo, išsiliejo iš krantų pavasario upės. Saulė dosniai sėja spindulių auksą... O ant dienos sparnų pakimba mano mintys. Jas nuneša pavasario srovės trauka... Priešais mane nematytos spalvos šypsena. Šypsausi ir aš. Metai Ateina jie iš pokario šiurkščių delnų, Iš Dievo baimės, gailesčio, trupučio meilės Ir tyliai tyliai klausia, kaip aš gyvenu, Kuo kvepia greitos dienos, margos, ketureilės. Dienas aš ridenu tarytum kauliukus, Šį kartą šešetas lemtingasis iškrito, Dešimtimis aplipęs, rūpesčiams talpus, Bet artimas, net nenorėčiau jokio kito. Randu kas rytą jį prie savo kiemo vartų: Išmaino duoną kasdieninę, rupią, sūrią, Išlieja visą baimės vyną, aitriai kartų, Ramybės ir švelnios pilnatvės būtį kuria. Tik galimybės grįžti jis nepasilieka Nei garbei, nei šaltam ar išdidžiam orumui. Svarbiausia, ko nekeistų šešetas į nieką – Tai laikas mylimiesiems, paprastam gerumui. Obelis Atrodo, augau taip ilgai ilgai, Vis laukdama žydėjimo – Pavėjui skrido palaidi plaukai... Nebežinau, kada jis prasidėjo? Gegužės mėnesienoj suokia Lakštutė – kur savo grožį palikai?! O aš, puikuolė, vis dar nesuvokus, Kada ir kaip užaugo obuoliais vaikai. Vešlioj lajoj lizdus gerumas krauna, Bet obuoliai jau atsisveikint nori. Kai gervių liūdesys dangum keliauja, Nukris ir jie į savo žemę oriai. Išbirs jiems sėklos – man anūkais – Bandys šakelėm įsikibt, palaipioti kamienu, Likimui norai jų nerūpi – Į dirvą išsodins visus po vieną. Augs. Bujos. Kartu žydėsime pavasariais, Padovanosim žemei vaisių puotą. Kaip nesustoja sukęsis gyvybės ratas, Taip grįšime išnykdami atgal į sodą. Mūsų metai Skrieja metai pro šalį, praskrieja Vis pro mus, vis pro mus, vis pro mus Kaip pavasario gaivalo vėjai – Ir laukimas kažko, kas dar bus. O gyvenime visko juk būta: Skausmo, sielvarto ir netekčių. Tik lemtis lyg išbandymas duota Kiekvienam – pagal savo pečius... O tie metai nusineša viską: Liūdną natą, džiugias minutes, Jie pagrobia ne auksą, kur tviska, Tik jaunystės netenkame mes. Sielvartauti dėl to nederėtų, O tik džiaugtis diena kiekviena, Ar saulėta, ar žadančia lietų – Juk svarbiausia – vaikų šypsena. Tai dėl jų mes šiandieną gyvenam Ir kovojam dėl jų ateities. O tie metai – tegul metus gena, Tik tegul neužgauna širdies. Nudžiovins saulė mažą lašelį rasos nuo gležnučio žalsvėjančio lapo, baltą žiedlapių saują tau ievos pabers ant smėlėto pavasario tako. Atsibudus iš miego bangelė šalta prisiglaus prie lieptelio nebyliai, pasiklydus skambėjime ryto garsų gal pašauksiu tave tyliai tyliai. Gal paglostysiu plaukus drugelio sparnais, šakele beržo gal sušnarėsiu, gal rašysiu aš laiškus žibuoklių žieduos, tik išsiųsti tau jų negalėsiu. Mėlynsparnė kregždė pro aksomo miškus mano dainą atneš – gal išgirsi, o pavasaris šoks pienių jūroj gelsvoj ir tavęs man neleis jis pamiršti. Paveikslas tau Kai po lietaus Dangum nutįsta Laumės juosta, Man kyla noras Lėkti iki jos, Ten susirinkt Visas spalvas Gražiausias Ir nutapyti Tau Nepakartojamą Paveikslą – Tokį vienintelį Ir pilną Šilumos... Keliu akis Į Tavo Kančią... Ir Tavo šoną pervertą regiu. Sustingsta žvilgsnis ir... tyla Akimirksnį... Kaip gera, kad Tave jaučiu. Jaučiu, kaip Tavo rankos Pervertos mane apglėbia, Žaizdas bučiuoju Tavo kruvinas. Erškėčių dūriai sminga man į širdį, Apglėbus galvą Tavo, krūtine. Ir ašaros man rieda skruostais, Juk tiek kentėjai dėl manęs, kitų... ...Keliu akis Į Tavo kančią... Ir staiga... Pražysta šventas Medis Žiedlapiais baltais. Erškėčių vainike jau skleidžias skleidžias žiedas, Leisk pabučiuot švelnias Tavo rankas. Ir Tavo kojas apkabinus Neleisk pražūt gyvenimo kely. O Kryžiau, Kryžiau, tik Tavy stiprybė. Aš eisiu ten, kur vesi Tu. Žinau, nelengvas Kelias šitas, Bet su Tavim aš viską, žinoma, galiu... Nelėkite Nelėkite... Mano gyvenimo žirgai!.. Nelėkite! Neišbarstykite dienas nuo karčių Mano išmylėtas. Sustokite!.. Pačiam aušros tekėjime... Pasaulis toks gražus! Toksai gražus... Pačiam žiedų žydėjime. Ryto rasa voratinkliuos Lyg ašara nukritusi sustingo. Nakties preliudija apakus Žvaigždėse pradingo. O aš svajoju dar paliesti laimę, Meilės jausmą. Pajusti tą Gamtos troškimų Amžinąjį šauksmą. Nelėkite, mano gyvenimo žirgai!.. Nelėkite!.. Čia mano žemė Čia mano žemė vyturių Čia mano lygumos ir brastos Čia ežerėliai akimis linų Trobelės iš medinių rąstų Šaltinio tyro vandenį geriu Lig pat širdies gelmių Man mielas šitas kraštas Aš šitoj žemėj gyvenu Kur lino drobių Išrašyti raštai Ir lygumose suskamba daina Vėjelis švelniai glosto šilką smilgų Prie lopšio pasilenkusi mama Graži tokia, tokia laiminga. Išsakyti savo nuomonę dėl eilėraščių ar pasiteirauti dėl renginio galite tel. 8 685 69 140. Iš vidurnakčio sodo mieguisto, Iš vėsios ūkanotos nakties Ateini tu į sapno stebuklą Gal paguost, gal pastiprint vilties. Netikėjau, kad šitaip dar būna: Vienąnakt nykuma nejauki Išsisklaido, pranyksta kaip dūmas Ir išnyksta žvaigždėtoj nakty. Ir pavargus širdis atitoksta, Vėl atšyla kaip žiedas prieš saulę, Vėl atgyja jausmai lyg upokšniai, Ledui tirpstant, atbundant pasauliui. Nežinau, ar sapnai išsipildys, Ar tuščiai viltys laimę žadės. Gal pavasario dvelksmas sušildys Ne vien žiedus – jausmai sužydės. Suvalkija Tu sugrįžki mintim į vaikystę, Pabraidyki po šaltas rasas. Prisiminki tą beržą prie klėties, Piemenėlio raliuotas dainas. Senas parkas ant ežero kranto Tyliai mąsto pavėsy klevų. Gal prisimena, kaip jo alėjom Mes bėgiojom lig pat sutemų. Patriarcho senojoj sodyboj Tyliai šlama jauni ąžuolai, Prisimins jų ne vienas užaugęs, Kad ir tu juos kadais sodinai. Tarp kalvų ir miškelių žalių Tyvuliuoja melsvi ežerai. Salomėjos sodyba Kiršuose, Kaip paminklas išlikus nūnai. Ten Kudirkos klėtelė pakrypus, Jau šimtmetį kitą skaičiuoja jinai. Kai prie jos susimąstęs sustoju, Rodos, girdis man smuiko garsai. Įžymybių čia daugel užaugo, Suvalkijos laukų platumoj. Apie tai ąžuolai mums vis mena, Ežerėliai – nurimus bangom. Saulė šviečia už lango, O tu sėdi prie lango bare. Priešais – puodelis kavos Ir spurga alkiui nuvyti. Tu sėdi prie staliuko vienas – Be moters, kadaise kviestos. Dairaisi bare – nepažįsti nė vienos iš jų. Dilgčioja tau širdį jausmai. Vienatvė skausmu užlipdė akis, Meilės, gerumo ieškai dar vis Bevardis žmogus... Sustoja laikrodžiai Ir lieka tylios mintys. Nėra tiksėjimo, Nėra sekundžių Kuždesių. Belieka tik išgerti laiką – Kad nesugiežėtų – Vienu kartu. Vienu gurkšniu. Nesikalba rodyklės. Vangiai sėda dulkės Ant nuotraukų, Dar neseniai žydėjusių Gėlių. Belieka tik užtraukti Ilgesio užuolaidas. Ir laikui pasakyti: – Rakinu. _ _ _ _ _ _ _ _ _ Sustoja laikrodžiai, Nesikalba rodyklės. Tyliuos namuos Daug girgždančių Spynų. Bet ne namus reikėtų Ir ne laiką jom rakinti, O širdis Nenulaužiamu raktu. Pabūti šalia... Stebiu, Kaip liepoj bitės šėlsta, Kaip žiogas džiaugiasi Rasos lašu, Kaip saulė vakarop priblėsta, Kaip paukščiai pešasi kažko... Tik man ramu – Įsisupu į vėsą, Džiaugiuosi metų Didžiuliu glėbiu. Sidabras išmintį pasėja, O aš kitiems ją dalinu... Jaučiu, Kaip žingsniai bėgt nespėja Gyvenimo keliu biriu – Nežymios pėdos susilieja Už dar nenubrėžtų ribų... Žvalgaus – Lyg ką tik praregėjau – Laikas išgydė nereges akis. Nesudraskyk širdies, Pražilęs vėjau, Leisk virš bangų Žuvėdra skrist... Visų žaizdų aprišti Nesuspėjau, Gyvenimo bures Turėsiu dar susiūt... Neužliūliuok manęs, Pražilęs vėjau, – Aš paprasčiausiai noriu Dar šalia pabūt... Aš dar kartais tavęs ilgiuosi, Kai einu pasitikti pavasario, Įsisupus į lietų ir salsvą alyvų kvepėjimą, Basomis per vaikystės sodus, mėnuliu aplietus, Jau tik mano mintyse bežydinčius plukėm baltai... Tu skambi man visuos vyturiuos, Kur palikę arimuos sermėgas į Dangų pakilo, Karpė debesis, virpino orą giesme, Gyvastį šlovindami, saulei spindulius siuvo. Prisilietimus tavo jaučiu... Kai glosto veidą vėjas šiltas, braidant po pievas Suknele trumpa, surinkusia visą žydėjimą baikštų. Ir dar kai smilgos delnus kutena gležnais, Žalumo pilnais savo pirštų galiukais. Aš tavęs dar kartais ilgiuos... Tik niekam pasakyt negaliu. Paslaptis. Ir pavasaris. Tėviškėn sugrįžus Tik sugrįžk iš pasaulio klajonių Į apleistus gimtinės namus. Pasitiks tave žydintys kloniai Ir pušynų ošimas ramus. Pasitiks senas kryžius prie kelio, Inkilėly varnėnas šnekus, Baltašonis kamienas berželio Ir apraudanti pempė laukus. O kaip gera po beržu prisėsti, Paklausyti jaunystės aidų, Kai pareidavom vieškeliu pėsti Iš Šventosios Onos atlaidų. Nuskubėjo, nuskriejo tos dienos Lyg rugpjūtį gandrai nuo stogų. Mes bėgiojom basi po ražienas Ir nebuvo į kojas dygu. Ta pati, tik aptriušus pirkelė Ir buožgalvių prisėta kūdra. Ta pati ryto saulė mus kelia, Tik vaikystės draugų jau nėra. Deivei Mildai Žole rasota ateini su saulės spinduliais pirmaisiais! Skaisčioji Milda, Aušroje plevena Tavo miglų skraistės... Meili, švelni, narsi, kilni palaimini Gyvybę Žemės. Nematomi, neregimi lig šiolei aukurai kūrenas... Auka kvapniaisiais smilkalais į švytinčias padanges kyla. Per tūkstantmečius širdyse Giesmė Šventoji nenutyla. O Deive Milda! Palytėk, pažadink pumpurą rasotą. Užburk žydėjimo galia, kad šis galėtų uždainuoti! Taip greit Jau tas pavasaris gėlėtas, Kodėl tik vienas per metus? Tas metų laikas toks saulėtas Ir aukštas mėlynas dangus. Akimirkos tokios trumputės – Nespėji visko pamatyt, Jau vasara per langą žiūri Ir jonvabaliai švyti naktimis. Dekretan obelys išėjo, Numetę nuometus baltus, Visų jau šakos pasunkėjo, Gal šiemet derlius bus gausus. Rugiuos brydė – kažkas praėjo Per aukso jūrą, per laukus. Rugiagėlės rugiuos nenužydėjo Ir mėlynuoja kaip dangus. Nubalinta aš žiedlapių lietaus Geriu pavasarinį eliksyrą. Skęstu simfonijoj garsų, Šešėliuos praeities paklystu. Juk visko daug, o ir kartu mažai – Praplaukia šypsena miražas. Dabar tas pats – Ar kandžios pastabos, Ar pagyrų fontanai... Išsisemiu kaip dykuma, O po akimirkos Vėl plūsta žodžiai. Liečiu pačias širdies gelmes – Nelieka jokių abejonių: Gyvenimas brangus, Bet tik ne milijonais... Laiškas Gavau aš keistą laišką, trimis spalvom rašytą, Su piešiniais ir vaizdiniais, maldom, Lelijų, tulpių raštais išraižytą Ir apšlakstytą rytmečio rasom. Iš kur tas aromatas sklinda? Seniai išgerta mano arbata. Čiobreliais, mėtom laiškas iškvėpintas, Medum ir duona... Ji šventa Kaip ta malda, girdžiu pro tankų gaudesį, Pro šūvių salves, klykiančius vaikus. Ir Sibiro taigoj sušalę, kraupūs Mediniai kryžiai su kančia tautos. Verčiu tolyn tą laišką neskaitytą, Pro atvirą langą pasaulį regiu, Viltim ir laisve alsuojantį rytą... Alio... Gal galim pakalbėt telefonu? Kodėl vėl motinos aprauda į nežinią lydėdamos vaikus? Sakyk, kodėl taip širdį skauda, bežiūrint į tuštėjančius namus? Kai aš buvau maža, man motina kalbėjo: Mylėt tėvynę privalai, ji tau viena. Vienintelė šalis pasaulyje, kančių keliu nuėjus Ir atsitiest pajėgus, nepalaužiama. Didžiuokimės, kad šioj šaly mes gimėm, Kad vis dar kalbam protėvių kalba, Kol žemėj gyvas bus nors viens lietuvis, Gyvuos lietuviška tauta. Ir pasirašo laišką ... LIETUVA... Salomėjiški etiudai Vaivorinis Širvintos vanduo Tavo kojas gelia, Bet vis tiek brendi tu juo, Lydint lapų plaukiantiems laiveliams. O Kiršų padangė virš tavęs. Ji tokia nuo gervių mėlyna! Skardžiabalsė paukštė skrydžio giesmę ves, Sudainuotą tavo jaunystėlės... Žydėjimas Ir man taip norisi skrist Virš žydinčio sodo į tolį, Į pavasario dangų paukščiu Su vėju sparnuotu kartu. Nukrist į žoles, geltonas pienes, Užmerkus akis, ištiesus rankas, Pavasario dainos klausytis ilgai Lankoje tarp drugelių margų. Tik širdis nenuorama ta Vis veržiasi iš krūtinės. Į priekį, į priekį, pirmyn! Skuba lyg žiedas žydėti. Neskubėk, jai kartoju, palauk, Kaip žiedas išsiskleidus nuvyst, Pasidžiauk tuo, ką turim dabar, Šia akimirka džiaugsmo trapia – Juk ji – neamžina. Poezijos paukštė Pažvelk – juk tai tava Poezijos paukštė! Ji gieda Pavasarį vėlei – Tavo ir mano širdžių Santakos mėly. Tu – Meilę kurti ir gyventi atvėrei! Plauk su manimi šia Svajonių jūra! Žydrynės debesėlis pilkas – Meilės židinys dar neužgeso, Giesmės posmas ilgas! Skriskime – Juk pienių saulytės šviečia! Pavasari nuostabus, Poezijos paukštė giedoti kviečia! Suskambo širdžių Santakos lyra Toli už šilo! Meilės giesmę išgirdus nūnai Poezijos paukštė pragydo. Užburk mane Užburk mane, kaip užburia Pavasariniai vėjai, Kaip užburia Pražydusi gėlė pirma, Kaip užburia laukai, Geltonom pienėm pražydėję, Užburk jau rudenėjančiais laukais, Spalvotais medžių lapais, Nakties šešėlių paslaptim liūdna. Užburk, kai mano dienos pilkos tampa, Kai glaustosi prie kojų rutina... Užburk dar tuo, kuo nebuvau užburtas, Galbūt viltim, negrįžtančia sapne. O jeigu jau nebūtų kuo užburti – Vis vien užburk mane!.. Paryžiaus katedra Aitrūs Paryžiaus katedros dūmai Skaudžiai žeidžia mano širdies akis. Stabo ištiktas stebi sutrikęs pasaulis, Kaip meno šedevrą laižo ugnis. Dievo Motinos katedra kyla į dangų. Ji grasina išnykt iš akiračio... Su savim ji pasiima gabalą svarbų Iš žmonijos istorijos metraščio. Gaisro vaizdai įsirėžia į smegenis. Mano siela jaučia skausmą ir nerimą. Protą užgula nuojautos akmenys... Būna ašarų, kurios gali viską sudeginti. Mūsų mintys mus teisia ir laimina. Suvaldyt savo gaivalus sekasi sunkiai. Kad nedegtų bažnyčios, varpais teskambina Kurti ir apakę pasaulio kupriai. Liūdesys Eilėraštis parašytas pirmais gyvenimo JAV metais (2011 m.). Liūdesys, kas jis? Ašaros, lietus ar lapas nukritęs? Ar veriantis skausmas, dalinant jausmus? O gal tai tik mano svajonių skraistė, Užklojusi širdį ir išgyventus sapnus… Susipynė kaip kasos nežinia ir silpnumas, Baimė, šaltis, naktis be žvaigždžių. Šalia jų dar ir noras pakeisti likimą… Atsakyk, liūdesy, ar turėsiu jėgų? Tuštuma, netektis ir daugybė klaustukų Drasko vidų ir plėšia perpus, Slenka laikas išmesdamas liūdesio putų, Kaip norėčiau žinoti, kas bus? Saulė teka kas rytą ir leidžias kasvakar Į nuraudusius debesis, pilnus vilčių. Liūdesy, liūdesy, nežinau, ar atsakius Aš mylėsiu, šypsosiuos... Taip viskas trapu... Prabudo vėl širdis Prabudo vėl širdis sugelta Lyg ta žolė pavasarį ant tako, Tiek kartų šaldyta ir mindyta, Bet saulės spindulio sušildyta, Vėl atsibunda, galvą kelia Ir stiebiasi ant to paties Išminto tako... Pavasarinis spalvų šėlsmas – kerintis: Su žiedų potvyniais, atoslūgiais... Ir tąsyk suvoki žmogus – Nuo šio pavasarinio grožio širdį gelia... Sugrubusia ranka lieties prie žemės, Paglostai tarsi kūdikį, žegnoji, Lyg pirmą sykį atsibudęs, Pavasario žingsnius skaičiuoji. Širdy ir atgaiva, ir džiaugsmas begalinis, Ir kraujas gyslomis ima greičiau tekėti, Kai skleidžiasi pirmasis gėlės žiedas, Taip noris prisiglaust prie jo, Sušildyti delnuos, į saulę pakylėti Ir vėl visą pasaulį mylėti ir mylėti... Prabudo vėl širdis... Pavasarį.... Plazdena soduose svaigus gegužis Baltais ir kvepiančiais žiedais, Maži varpeliai skamba, dūzgia Po spinduliais šviesiais, šiltais. Aušra išskleidžia skraistę purpurinę, Atskrenda rytas su perlo lašais, Gaivusis grožis plaukia į krūtinę Su paukščių giesme, įvairiaspalviais žiedais. Byra gaivinantis lietaus lašas Į paukščio giesmę, skaistų gėlės žiedą, Staiga ištrykšta džiaugsmo ašara Ir tyliai, paslaptingai skruostais rieda. Širdyje linksma, gera ir šviesu – Manoji ašara pagirdys gimtą žemę, Prasiskleis tūkstančiai skaisčių žiedų – Širdis ir akys gegužio grožį geria... Ryte pabudęs išgirsti, kaip tau Vidinis balsas sako: ko tu guli? Tu eik į darbą, važiuok žvejot, Tau juk negalima drybsot. Tau skauda kojas ir rankas. Kai atsistoji, sukasi galva. Paėjęs porą žingsnių žemėn vėl krenti, Bet ir gulėti negali. Tau reikia keltis ir judėt, Nes niekas kitas nepadės. Tikėk, gyvenimas – tai dovana, Kurią priimti reikia tokią, kokia yra. Palauk truputį, pakentėk ir laimė vėl sugrįš, Tik tu tikėk! Išauš ir tau laukta diena, Kai tapsi sveikas ir žvalus, Be jokio skausmo, be kančios. Tik tu TIKĖK! Publikuota: 2019-05-13 09:56:09 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|