|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2019-06-13 17:17
Karkliniškietis Adas Viliušis (dešinėje) nesikremta nepatekęs į ekspediciją, bet džiaugiasi susiradęs naujų draugų.Žyginto JUREVIČIAUS nuotr. Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
„Visai neliūdžiu, nes žinau, kad pateko žmonės, kuriais visi galime didžiuotis. Apskritai, esu laimingas. Po bandomojo žygio pasidarė gera ir ramu, kad Lietuvoje liko dar daug ateities. Būsime tikrai stipri tauta su šiais jaunuoliais priešakyje, – po žygio sakė A. Viliušis. Anot jo, tas savaitgalis tapo tikru išbandymu. Jauni žmonės ne kartą brido Dubysa, kilo stačiais skardžiais, leidosi tokiomis pat nuokalnėmis. Pirmąją dieną bandomojo žygio dalyviai tvarkė Ariogalos žydų kapines. Jos buvo pasislėpusios sunkiai įžengiamose ,,džiunglėse“, vos pavyko rasti antkapius. Žygyje naujokai daug bendravo su buvusių ekspedicijų nariais, kurie davė ne tik nemažai naudingų patarimų, bet ir dalijosi savo įspūdžiais. „Keletą kilometrų ėjau su kraštiečiu, iš Karklinių kaimo kilusiu, Keturvalakiuose augusiu Aivaru Treikausku. Jis 2015 metais buvo patekęs į galutinę ekspedicijos komandą ir tvarkė lietuvių tremtinių kapus Tomsko srityje. Jo mama, Keturvalakių mokyklos istorijos mokytoja Regina Treikauskienė buvo mano pilietinio ugdymo mokytoja“, – pasakojo A. Viliušis. Pasak jo, visi dalyvavusieji bandomajame žygyje buvo labai stiprūs ir savaip įdomūs. Iš kiekvieno buvo galima pasimokyti naudingų dalykų. „Esu dėkingas naujiesiems savo draugams už istorijos pamokėles ir įkvėpimą būti dar patriotiškesniam, už sutvarkytas kojų pūsles, už įdomius pokalbius žygyje, už suteiktą nakvynę savo palapinėje ir už nepamirštamą draugiją. Visiems linkiu sėkmės ekspedicijoje! Dabar bus tūkstantį kartų įdomiau stebėti ją per televiziją, nes pažįstu visus dalyvius asmeniškai“, – nuoširdžiai džiaugėsi Adas. Pasak A. Viliušio, kai kurie artimieji ir draugai, išgirdę, kad vaikinas buvo atrinktas į bandomąjį žygį, truputį nustebo, nes žinojo, kad nei jo seneliai, nei kiti giminės tremties į Sibirą nepatyrė. Vis dėlto Adas mano, kad šitas istorinis įvykis ir jo atminimo išsaugojimas – ne tik tremtinių vaikaičių reikalas ir neturėtų būti taip suprantamas. Tai – visos tautos skaudi patirtis. „Tremiamus kaimynus, draugus ar savo bendradarbius matė ir mano proseneliai, ir seneliai. Jie taip pat labai bijojo tremties, nes turėjo nemažai žemės, – savo šeimos patirtį prisiminė A. Viliušis. – Prieš sovietų trėmimus mano proseneliai, galima sakyti, jau buvo kartą ištremti iš savo šalies. Tai įvyko nacių okupacijos laikotarpiu. Tada visa mano prosenelių šeima prievarta buvo išvežta į Vokietiją dirbti. Ten gyveno apie šešerius metus. Į Lietuvą per patį sovietinį trėmimų vajų proseneliai grįžo su šešiais savo vaikais, tarp jų buvo ir mano močiutė. Grįžo gyvuliniuose vagonuose tik su keletu krepšių. Kiti keturi vaikai dar buvo likę Vokietijoje. Grįžusi šeima neturėjo kur gyventi. Paliktuose namuose buvo įsikūrusi kita jauna šeima su penkiais vaikais. Ji atsisakė išsikraustyti ir grąžinti namus mano prosenelių šeimai. Laimei, gyventi priėmė kaimynai. Vyresni giminaičiai pasakojo, kad mano prosenelis Leonas Navikauskas buvo labai kantrus ir geras žmogus. Sukandęs dantis jis kentėjo ir nesiskundė nei partizanams, kurie pas juos ateidavo naktimis, nei stribams, kurie tikrindavo dieną. Prosenelis tylėjo, nes žinojo, kad bet kuriuo atveju galėjo pakenkti ir savo šeimai, ir tai jaunai šeimai su penkiais vaikais.“ Šįmet į ekspediciją „Misija Sibiras“ iškeliaus 16 žmonių komanda, kurios nariai buvo atrinkti iš daugiau nei tūkstančio kandidatų, pateikusių atrankos anketas. Per antrą etapą į bandomąjį žygį buvo pakviesta beveik 80 žmonių. Tarp jų – ir A. Viliušis. Žygio dalyviai išbandė ne tik fizines jėgas, per dvi dienas Raseinių rajono miškais, slėniais nužygiavę 55 kilometrus. Kandidatai taip pat turėjo įrodyti savo psichologinį pasiruošimą. Kaip sako ekspedicijos organizatoriai, „Misija Sibiras“ – tai galimybė prisiliesti prie gyvosios istorijos, ypač tremties laikotarpio, palikusio mūsų praeityje gilų pėdsaką. Ekspedicija – jau keturioliktus metus gyvuojanti iniciatyva. Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire aplankė septyniolika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių daugiau nei pusantro šimto kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais. Projekto ekspedicijų dalyviai lankėsi Rusijos Federacijoje, Kazachstano ir Tadžikistano Respublikose. Pagrindiniai žygeivių tikslai – rasti ir sutvarkyti lietuvių tremtinių kapus, aplankyti politinių kalinių lagerių teritorijas, palikti šiose vietose atminimo ir pagarbos simbolius, susitikti su tose vietovėse tebegyvenančiais tautiečiais. Po ekspedicijų jaunimas su visuomene dalijasi Sibire įgyta patirtimi: lankosi Lietuvos ir užsienio mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, savo įspūdžius perteikia pasakojimais ir vaizdo medžiaga. Tokiu būdu visuomenė skatinama domėtis šalies praeitimi, puoselėjamas kartų dialogas, kiekvienas gauna galimybę savo pilietiškumą išreikšti netradicinėmis formomis. Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Galerija: „Misija Sibiras’19“
Publikuota: 2019-06-13 17:17:01 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Bartninkų seniūnas: reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti * Pagaliau patvirtinti beveik metus valdininkų stalčiuose išgulėję sprendimai * Lovatiesės iš močiučių spintų nušvito audimų raštais Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|