„Santaka“ / Susipriešinusi ir neapykantos kupina visuomenė ateities nesukurs niekada / Pasvarstymai balsu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda javų kombainą VOLVO 1000 su šiaudų smulkintuvu (3 m pjaunamoji), traktorių CASE JX1100U su frontaliniu krautuvu. Tel. 0 615 11933.
Galioja iki: 2024-06-24 13:28:16

Birželio 20 d., apie 13 val., Pajevonio kapinėse paliktas vyriškas švarkas su dokumentais. Radusiuosius labai prašo grąžinti. Atsilygins. Tel. 0 674 26 322.
Galioja iki: 2024-07-01 11:06:59



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

Dalinkitės:  



Susipriešinusi ir neapykantos kupina visuomenė ateities nesukurs niekada


„Man ne vosilkos asocijuojasi su trėmimais, o aguonos, skaisčiai raudonus žiedus į saulę tiesiančios, vėjo siūbuojamos, gležnos, augančios pačiose netikėčiausiose ir, rodos, netinkamiausiose vietose, tokiose kaip geležinkelio bėgiai ar pakelės, nejaukiai primenančios šviežio kraujo lašus ir gyvąsias atminties žaizdas. Aguonų nepastebėti neįmanoma: jos taip traukia žvilgsnius savo skaisčiu raudoniu – užtenka vos keleto aguonų, kad ištisas rugiagėlių ar ramunių laukas įgautų naują prasmę...“ Gedulo ir vilties dieną visada prisimenu vienos tremtinės aprašytus vaizdus, jos matytus pro vagono skyles....

Prisimenu savo tėvus ir senelius, ištremtus į Irkutsko sritį, kur gimiau ir aš. Prisimenu ne tiek jų pasakojimus (beje, jais dalijosi labai nenoriai), o jų žvilgsnius ir žodžius – juose niekada nebuvo neapykantos. Žmonės, kurie perėjo pragarą, išliko ir grįžę į Lietuvą kūrė sau ir savo vaikams gyvenimą nuo vieno kartoninio lagamino, sugebėjo pakilti aukščiau to blogio, kurį jie išgyveno, niekada nedegė neapykanta ir nereikalavo keršto. Atleidimas jiems nebuvo susitaikymas, o viltis, kad gyvendami su mažiau neapykantos gebėsime sukurti kitokį gyvenimą savo vaikams ir anūkams. Iš šių žmonių pagaliau turime išmokti vieną esminę pamoką – privalome visose situacijose ne ieškoti kaltųjų ir keršto ar reikalauti atpildo jiems, o tiesiog gerbti savo tautos praeitį ir pagaliau išmokti sutarti ir atleisti.



Prisiminkime, kokią bendruomenišką ir stiprėjančią visuomenę turėjome tarpukariu. Tačiau valstybės kūrybą nutraukė okupacija, o sovietai visų pirma pasikėsino į mūsų šalies lyderius.

Pirmiausia, kas buvo padaryta, – sunaikintos mūsų bendruomenės, t. y. valstybės stuburas – iniciatyvūs ir mąstantys žmonės. Mes 50 metų neturėjome pamato, ant kurio stovi Vakarų demokratijų bendruomenės: privati nuosavybė ir ekonomiškai naudinga veikla, laisvė veikti ir kurti, parlamentarizmas, liberali demokratija. Mes jau beveik tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, bet niekaip negalime atsikratyti neapykantos vieni kitiems. Iki šiol Lietuvoje kažkas jaučiasi labiau nuskriaustas už kitus, ir šių žmonių jausmais manipuliuojama. Iki šiol vis neatsikratome instinkto alkūnėmis irtis per minią ir lipti per galvas. Kiekvieną kartą nustembu, kai bažnyčioje palinkėję vieni kitiems ramybės, jau po kelių minučių rūsčiais veidais stumdomės prie durų ir iriamės alkūnėmis, lyg eidami į žūtbūtinę kovą...

Po kiekvieno vaikų ar paauglių neapykantos protrūkio politikai, psichologai ir visi susirūpinę piliečiai kelia tą patį klausimą: iš kur toks žiaurumas? Atsakymas paprastas, bet mums nemielas – iš mūsų pačių. Juk nei vienas vaikas negimsta sadistu, rasistu, homofobu ar su dar kokiomis kitomis visuomenei nepriimtinomis ydomis. Jie visa tai gauna šeimoje, bendruomenėje, socialiniuose tinkluose ir t. t.
Atlaidumas yra viena svarbiausių vertybių, kuri turi būti esminė kasdieniniame žmogus gyvenime.



Meilė, baimė ir neapykanta – tipiniai žmogaus išgyvenami jausmai. Kiekvienas iš mūsų tuos jausmus turime, bet kiekvienas skirtingomis dozėmis. Mažas vaikas šių jausmų proporcijas pirmiausia dėliojasi šeimoje, vėliau mokykloje ir jį supančioje aplinkoje...

Dabartiniame technologinių permainų amžiuje mes vis dažniau girdime, kad viena iš svarbiausių ateities kompetencijų bus emocinis intelektas, formuojantis ne tik savęs suvokimą, bet ir bendravimą su kitais. Emocinis intelektas apsprendžia mūsų supratimą, kaip mes mąstome ir elgiamės. Vaiko emocinis intelektas pirmiausia taip pat ugdomas šeimoje.

Prisiminkime Justino Marcinkevičius palyginimą apie tėvų ir mokytojų vaidmenį: „mokykla – tarsi duonos kepykla. Tešlą užminko tėvai, nuo jų priklauso, juoda ar balta bus duona, skani ar ne. Todėl, mano manymu, jei tėvai laukia iš mūsų ragaišių, tegul nepamiršta į tešlą įberti reikiamų ingridientų... Na, o mokyklos misija – gerai tą tešlą iškepti, nesudeginti“. Ir jeigu bendražmogiškų vertybių sampratos šeimoje, mokykloje ir vaiką supančiame sociume skiriasi, tai vaikui natūraliai kylą klausimų, kaip iš tiesų jis turėtų elgtis. Akivaizdu, kad kalbėti apie harmoningą ir atsakingą ateities kartą mes galėsime tik tada, kai patys savo mąstymu ir veiksmais pradėsime kurti tokią bendruomenę.



Dabar daug keliaujame, daug skaitome, internetas mums atvėrė begalinius srautus informacijos, bet ar radome ten suvokimą, kad visos didžiosios religijos – krikščionybė, budizmas, induizmas ar islamas kalba apie tą patį: atlaidumas yra viena svarbiausių vertybių, kuri turi būti esminė kasdieniniame žmogus gyvenime. Tolerancija ir pakantumas kitaip galvojančiam ar kitaip mąstančiam, elementarus žmogiškasis dėmesys mūsų visuomenėje dar yra didis deficitas ir, matyt, iki šiol pats didžiausias nuo sovietų laikų... Ir, deja, joks politikas ir įstatymas šių nuostatų nepakeis, jeigu nesijausime atsakingi už kiekvieną savo veiksmą ar ištartą žodį, jeigu neišmoksime klausyti ir išgirsti.

Mes nuolat kalbame apie gerovės valstybę, bet ar susimąstėme, kad susipriešinusi ir neapykantos pilna visuomenė niekada nesukurs ateities, nes joje trūksta paprasčiausios vienybės ir suvokimo, jog permainas, kad ir mažais žingsneliais, kiekvienas turi pradėti nuo savęs.



Publikuota: 2019-06-14 16:04:00

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Medicinos punktuose greitai nebeliks kam dirbti
* Besikeičiančios tradicijos neaplenkia ir Bažnyčios
* Fotografijų ekspediciją vainikuos darbų paroda
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kuris vasaros mėnuo atostogauti Jums geriausias?
Birželis.
Liepa.
Rugpjūtis.
Nematau skirtumo.
Vasarą neatostogauju.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai