„Santaka“ / Mokyklos simboliu tapusi pedagogė: „Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo“ / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 2,25 ha dirbamos žemės Lakštučių kaime. Tel. 0 615 26 489.
Galioja iki: 2024-11-15 09:30:48



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Atrodo, kaip vakar atėjau į mokyklą, taip šiandien iš jos išeinu“, – sako Rūta Mikulevičienė.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Mokyklos simboliu tapusi pedagogė: „Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo“

Andrius GRYGELAITIS


Per pastaruosius keturis dešimtmečius Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje pasikeitė ne viena mokinių bei pedagogų karta, įstaigai per šį laikotarpį vadovavo šeši direktoriai. Atrodo, jog besikeičiant aplinkai savo vietoje išliko tik vienintelis žmogus – direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rūta Mikulevičienė. Šią vasarą, po 41-erių darbo metų, ji nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį.



Pagyventi dėl savęs

R. Mikulevičienė neabejotinai buvo tapusi vienu iš Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos simbolių. Be jos neišsivertė nė vienas įstaigoje vykęs renginys, o bendrą kalbą ji rasdavo tiek su mažais, tiek su dideliais. Mintį išeiti į pensiją sulaukus reikiamo amžiaus dabar jau buvusi direktoriaus pavaduotoja ugdymui brandino ne vienus metus, o sprendimą priėmė gerai viską pasvėrusi.

„Visada stengiausi būti žodžio žmogus, tad nors ir buvo bandymų mane perkalbėti, sprendimo keisti neketinau. Ar gaila užversti vieną gyvenimo puslapį ir pradėti kitą? Gailėti to, kas nesugrįš, yra beprasmiška. Dabar noriu pabūti šiek tiek egoistė ir pagyventi dėl savęs“, – sakė R. Mikulevičienė.



Pedagogė kraustosi į sostinę, kur gyvena jos dukra su šeima. Moteris labai nori daugiau dėmesio skirti savo anūkui.

„Taip pat noriu eiti į koncertus, spektaklius, daugiau važinėti dviračiu. Mokykla gyvuos ir be manęs! Čia dirba daug puikių, iniciatyvių bei naujovėms imlių specialistų. Jei reikės mano pagalbos, aš tikrai neatsisakysiu padėti, bet žinau, kad jie ir taip puikiai išsivers. Į Vilkaviškį retkarčiais sugrįšiu. Juk čia lieka mano draugai, kolegos, bičiuliai. Šiemet laukia ir mokyklos jubiliejaus renginiai. Bus smagu“, – kalbėjo buvusi direktoriaus pavaduotoja.

Mokyklos direktorė Daina Juškauskienė teigė, kad jai be galo liūdna, jog įstaigą palieka ilgametė darbuotoja. Vadovė R. Mikulevičienę apibūdino kaip neeilinę, labai charizmatišką ir be galo kūrybingą asmenybę. Anot direktorės, Rūta buvo darbšti, atsakinga, niekada darbo valandų neskaičiuojanti specialistė, kuria buvo galima besąlygiškai pasitikėti.

„Ji visada gyveno mokykla. Į pavaduotoją buvo galima kreiptis bet kokiu klausimu ir galėdavai neabejoti, kad visada gausi reikiamą patarimą ar pagalbą. Galima sakyti, jog Rūta buvo viena iš Vilkaviškio moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestro pradininkų. Būtent ji su orkestro vadovu Sauliumi Mickevičiumi ėjo ir kvietė mokinius prisijungti prie buriamo naujo kolektyvo“, – pasakojo D. Juškauskienė.



Pagarbą reikia užsitarnauti

Baigusi Pilviškių vidurinę mokyklą, o vėliau ir Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, R. Mikulevičienė Vilkaviškyje pradėjo dirbti 1978 m. Iš pradžių ji buvo rusų kalbos mokytoja, o nuo 1986-ųjų pradėjo eiti ir direktoriaus pavaduotojos pareigas. Dar besimokydama mokykloje mergina neabejojo, jog užaugusi taps mokytoja. Pedagogas buvo ir R. Mikulevičienės tėtis, kuris dukrai suteikė daug vertingų gyvenimiškų pamokų.

„Dar ketvirtoje klasėje aš save įsivaizduodavau mokytoja. Vienintelis dalykas, dėl ko dvejojau, – kurį dalyką pasirinkti. Ilgai svarsčiau apie chemijos studijas, o vėliau į savo pusę mane ėmė lenkti vokiečių kalbos mokytojai. Viskas apsivertė, kai vienuoliktoje klasėje rusų kalbos mus mokyti pradėjo iš Baltarusijos atvykusi jauna specialistė. Ji kaip niekas kitas sugebėjo sudominti rusų literatūra, atskleidė šios grožį. Visa tai mane taip užbūrė, kad neliko jokių abejonių, su kuo noriu sieti savo ateitį“, – prisiminė pašnekovė.

Ji teigė niekada nesigailėjusi šio savo pasirinkimo. Vienodai patiko dirbti tiek rusų kalbos mokytoja, tiek direktoriaus pavaduotoja ugdymui. R. Mikulevičienė juokavo, jog vienintelis dalykas, kuris jai darbe nebuvo prie širdies, tai dokumentų tvarkymas.



„Labiausiai darbas man patiko dėl to, kad viskas aplink keitėsi ir aš nuolat turėjau galimybę būti tarp mokinių. Visada pavykdavo su jais sutarti. Gerbiau vaikus, stengiausi visada būti teisinga, laikiausi duotų pažadų, bandžiau mokinius pastebėti ir skatinti“, – mintimis dalijosi R. Mikulevičienė.

Ji tikino, jog jaunimo pagarbą reikia mokėti užsitarnauti. O tai padaryti nėra taip lengva. Pedagogės teigimu, nuo pat pirmų akimirkų būtina tvirtai kontroliuoti padėtį, parodyti vaikams, kas valdo situaciją. Tik vėliau galima keisti metodus, tačiau dažniausiai jaunimas to jau nepastebi. Pašnekovės nuomone, mokiniams nėra nieko blogiau už padovanotą pažymį. Anot jos, mokinys turėtų gauti tiek, kiek yra vertas.

„Kadangi rusų kalbos mokoma tik nuo šeštos klasės, pirmais metais skatindavau vaikus gauti geresnius pažymius, leisdavau jiems „kovoti“ su manimi. Visada sutardavome dėl terminų, iki kada jie gali pasikelti savo balus. Vėliau tokių lengvatų nelikdavo. Visuomet savo pamokose labiau akcentavau kalbėjimą. Manau, jog mokėti susišnekėti užsienio kalba – labai svarbu“, – teigė R. Mikulevičienė.

Tik geri prisiminimai

Buvusi direktoriaus pavaduotoja ugdymui tikino iš mokyklos išsinešanti pačius geriausius prisiminimus. Tiesa, vienas skaudulys širdyje vis dėlto yra likęs. Rūtai labai gaila, kad dabartinę Salomėjos Nėries pagrindinę mokyklą daugiau nei prieš dešimtmetį stipriai palietė mokyklų tinklo pertvarka.

„Manau, jog būtent mūsų mokykla turėjo tapti gimnazija. Skaudu buvo matyti, kaip ji buvo draskoma, o mūsų vaikai perkelti į kitas įstaigas“, – apgailestavo R. Mikulevičienė.

Jos nuomone, dabartinis Lietuvos švietimas neina teisingu keliu. Blogiausia, kad pastaruoju metu itin daug kritikos strėlių tenka to nenusipelniusiems mokytojams, apie kuriuos viešojoje erdvėje skleidžiama daug negatyvių dalykų.

Pašnekovei labiausiai imponuoja tarpukario Lietuvos švietimo sistema, o dabartinėje švietimo politikoje ji pasigenda humanistinės pedagogikos idėjų, daugiau dėmesio neformaliajam ugdymui bei vertybinių nuostatų akcentavimo. Net šiemet per aštuntokų išleistuves ji pabrėžė, jog įgūdžiai ir žinios yra labai svarbu, tačiau gyvenime daug lemia ir kiti dalykai: asmeninės savybės, patirtis, požiūris į darbą.

„Per keturiasdešimt vienus darbo metus nepajutau, kad vaikai būtų labai pasikeitę. Taip, jie dabar daug imlesni informacinėms technologijoms ir ne visi mokytojai šiuo klausimu su jais gali lygintis. Tačiau pedagogams reikia džiaugtis, jei mokiniai juos pranoksta. Galbūt dabartiniai vaikai yra laisvesni nei seniau. Su jais galima pasikalbėti bet kokiomis temomis – tai mane visada labai žavėjo. Vis dėlto manau, jog daug labiau pasikeitė jų tėvai. Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo terminai „supermamytės“ ir „supertėveliai“. Dabar jie viską žino geriau už mokytojus ir nori šiems nurodinėti, kaip reikia dirbti. Mes tikrai didžiuojamės savo pedagogais, tačiau kartais nusvyra rankos, kai tėvai ima reikalauti, kad būtų pakeistas vienas ar kitas mokytojas. Tik niekada neteko išgirsti, jog ir vaikas kažkiek yra neteisus. Dar skaudžiau būna, kai gauname raštiškus tėvų prašymus iš klasės iškelti kurį nors mokinį. Tokiais atvejais darosi labai „neskanu“. Juk vaikas, kaip ir suaugusysis, gyvenime gali turėti daugybę skirtingų veidų, tik juos reikia mokėti pamatyti“, – mintimis dalijosi pašnekovė.



Išeidama iš mokyklos R. Mikulevičienė dėkojo buvusiems kolegoms už bendrus darbo metus, linkėjo stiprybės, daugiau pakantumo vieno kitam ir kuo daugiau gerų emocijų.

„Neabejoju, kad mūsų mokykla ir toliau išlaikys savo veidą. Juk čia dirba daugybė puikių pedagogų, vadovų, aptarnaujančio personalo. Mano laikas šioje įstaigoje prabėgo labai greitai. Atrodo, kaip vakar atėjau į mokyklą, taip šiandien iš jos ir išeinu“, – kalbėjo R. Mikulevičienė.



Publikuota: 2019-07-15 09:50:11

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Senąjį sodą papuošusios sūpynės – dovana miestui
* Kapinių prižiūrėtojai darbo turi ne tik prieš Vėlines
* Verslo kryptį padiktavo gyvenimo būdas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reagavote į Donaldo Trampo pergalę JAV prezidento rinkimuose?
Apsidžiaugiau.
Apėmė nerimas.
Laukiu, ką parodys ateitis.
Dėl to nesuku galvos.



Kalbos patarimai

Dėl konstrukcijos „tai yra apie“
Dažnai girdime sakinius „Apie ką šis gyvenimas?“ ar „Demokratija yra apie tai.“ Tai yra pažodiniai vertiniai iš anglų kalbos, tokios konstrukcijos nebūdingos lietuvių kalbos gramatikai. Mūsų kalboje esama kitų priemonių prasmės ar tikslo reikšmei nusakyti, pvz.: „Kokia šio gyvenimo prasmė?“ arba „Demokratijos esmė yra...“.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai