|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Karjera
Tapusi seniūne Gintauta Žaliniakienė sieks užmegzti glaudžius santykius su visais vietos gyventojais.Autoriaus nuotr. Andrius GRYGELAITIS
Kurį laiką Pajevonio seniūnija gyveno be vadovo. 18 metų seniūnavęs Gediminas Bisikirskas pernai spalio pradžioje išėjo į užtarnautą poilsį, o į jo vietą pretendentų ilgai neatsirado. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu net teko atšaukti pirmąjį konkursą į seniūno vietą, nes eiti šias pareigas panoro vos vienas pretendentas. Po kurio laiko antrą kartą surengus konkursą, norinčiųjų tapti Pajevonio seniūnu atsirado daugiau. Iš dviejų konkurso būdu atrinktų pretendentų Savivaldybės administracijos direktorius Vitas Gavėnas pasirinko pajevonietę 53-ejų G. Žaliniakienę. Ji naujas pareigas pradėjo eiti birželio pabaigoje. Šiandien G. Žaliniakienė dar negali tvirtai jaustis seniūnijos vadovo kėdėje. Kaip pati teigė, tam greičiausiai prireiks kelių mėnesių. Vis dėlto seniūnė yra tvirtai pasiryžusi tobulėti, mokytis ir susipažinti su visais darbo niuansais. Labiausiai jai apsiprasti kol kas padeda pavaduotoja Vilma Endriukaitienė. „Apsispręsti pretenduoti į seniūno postą buvo labai sunku. Galima sakyti, jog sprendimas atėjo spontaniškai. Supratau, kad metai bėga, o aš stoviu vietoje. Visada norėjau tobulėti, tad nusprendžiau pasiryžti pokyčiams ir išbandyti savo jėgas. Šeima mane palaikė, bet to daryti neskatino. Buvo įvairių baimių, tačiau galiausiai noras augti nugalėjo“, – pasakojo G. Žaliniakienė. Ji teigė žinanti, jog laukia daug sunkumų, tačiau yra tvirtai pasiryžusi su jais susidoroti. Labiausiai naująją seniūnę gąsdina galimos įvairios konfliktinės situacijos su vietos gyventojais. Moteris puikiai supranta, kad to išvengti greičiausiai nepavyks. „Žinau, jog ir buvęs seniūnas turėjo tam tikrų nesutarimų su žmonėmis, tikriausiai ir aš pateksiu į tokią pat situaciją. Seniūno darbas yra toks, kad kai kurių dalykų visus tenkinančia linkme išspręsti neįmanoma. Dėl šios priežasties natūraliai kyla tam tikrų konfliktų. Be to, negalima pamiršti ir žmogiškųjų savybių. Juk ir aš pati, ir kiti gyventojai kartais galime būti be nuotaikos, o tai aplinkinius irgi gali erzinti“, – mintimis dalijosi naujoji seniūnė. G. Žaliniakienė nuo 2006 m. iki šios vasaros Pajevonio seniūnijoje dirbo Vilkaviškio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiąja specialiste. Iš Kazlų Rūdos savivaldybės, Gudelių kaimo, kilusi Gintauta yra baigusi Veiverių vidurinę mokyklą, o vėliau tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijusi buhalterinės apskaitos ekonomisto kvalifikaciją. Pabaigusi mokslus, prieš persikraustydama į Pajevonį, ji metus pagal specialybę dirbo Skriaudžiuose. Mūsų rajone G. Žaliniakienė su vyru Alfonsu gyvena jau beveik trisdešimt metų. Būtent dėl to visi Pajevonio seniūnijos darbuotojai, kaip ir vietiniai gyventojai, jai puikiai pažįstami. Galimybė kilti karjeros laiptais ir likti dirbti arčiau namų buvo dar viena svarbi priežastis, kodėl moteris ryžosi siekti šių pareigų. Vos tapusi seniūnijos vadove, G. Žaliniakienė pasijuto tarsi įmesta į ugnį. Kartu su Pajevonio kultūros namų bei vietos bendruomenės atstovais jai teko ruoštis didžiulei miestelio šventei – Oninėms. Tik jai praėjus buvo galima šiek tiek atsipūsti. Aišku, darbai nesustojo – jie tęsiasi ištisus metus. Šiuo metu tvarkomos seniūnijos teritorijoje esančios kapinės, aplinka, pagal išgales remontuojami keliai. „Mes, kaip turbūt ir kiekviena seniūnija, susiduriame su lėšų stygiumi. Pinigų tikrai nepakanka visiems norimiems darbams atlikti. Jau nekalbant apie kelių asfaltavimą, kuriam lėšų vargu ar apskritai kada nors sulauksime, šiuo metu negalime net pakelių nušienauti, nes neturime šienapjovės. Norėtųsi ir seniūnijos vidaus patalpas suremontuoti. Šiemet šito dar tikrai nepadarysime, tačiau kitais metais bandysime ieškoti tam galimybių“, – pasakojo Pajevonio seniūnė. Ji pasidžiaugė, jog vadovauja vienai iš gražiausių rajono seniūnijų, o Pajevonio krašto aplinką vadino Dievo dovana. Kaip bene didžiausią seniūnijos problemą pašnekovė įvardijo nuolat mažėjantį gyventojų skaičių. „Smagu, kad vis dar turime mokyklą, vaikų darželį, biblioteką, bažnyčią, o seniūnijoje veikia keletas aktyvių bendruomenių. Pas mus gyvena daug gerų ir itin darbščių žmonių. Vis dėlto jų kasmet mažėja ir tai – labai didelis galvos skausmas. Tikriausiai situaciją galėtų pakeisti tik didėjantis darbo vietų skaičius. Jei kur nors rajone pastatytų didelę gamyklą, dėl to apsidžiaugtų visų seniūnijų gyventojai. Dabar mūsų seniūnijos žmonės pasiskirstę į dvi kategorijas: vieni ūkininkauja, o kiti arba gauna socialines išmokas, arba gyvena iš pensijų“, – kalbėjo G. Žaliniakienė. Ji teigė bandysianti užmegzti glaudesnius santykius ne tik su visomis seniūnijoje veikiančiomis organizacijomis, bet ir su vietiniais gyventojais. Itin didelį dėmesį seniūnė ketina skirti socialinę paramą gaunančioms šeimoms. Publikuota: 2019-08-20 10:56:10 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|