|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Kelionės
Pirmasis vakaras Čekijoje, Nachodo mieste. Lietuviškoji ekipažų pusė (iš kairės): Gintaras Maksimavičius, Stasys Gustaitis ir Kęstutis Gruodis.Raito ORUPOLDO nuotr.
Dvejoti nebuvo kada. Viliojantis, bet ir savitai baugus pasiūlymas. Vis tiktai tūkstančiai kilometrų senoviniais retromobiliais – tai tarsi savotiškas iššūkis... Bet tai ir yra mūsų klubo tikslas – populiarinti seną mototechniką, išsaugoti ją ateities kartoms ir vienyti narius bendrai veiklai. Kelionės po Europą galutinis taškas turėjo tapti Medžiugorjės miestelis, esantis Bosnijoje ir Hercegovinoje. Į jį keliauti G. Maksimavičius pasiūlė neatsitiktinai. Vaikščiodamas Marijampolės gatvėmis jis rado seną medinį kryželį, ant kurio buvo užrašytas šios Balkanų pusiasalio vietovės pavadinimas. Pradėjęs atidžiau domėtis, kokia tai vieta, Gintaras galiausiai nusprendė nuvykti į šį viso pasaulio maldininkų gausiai lankomą miestą. Iš anksto aptarėme maršrutą, kuris buvo toks: Estija–Latvija–Lietuva–Lenkija–Čekija–Austrija–Slovėnija–Kroatija–Bosnija ir Hercegovina–Kroatija–Vengrija–Slovakija–Lenkija–Lietuva–Latvija–Estija. Ankstų rytą pajudėjome iš Vilkaviškio. Vykome dviem ekipažais: 1985 metų gamybos moskvičiumi IŽ-21251 „Kombi“ – jo savininkas bei kelionės vadovas Gintaras Maksimavičius ir aš, Kęstutis Gruodis, o 1974 m. laidos automobiliu „Moskvič-412“ – Gintaro bičiulis estas Raitas Orupoldas, dalyvauti žygyje su savo technika atvykęs iš pačios Estijos, bei Stasys Gustaitis. Savininkų automobiliai buvo techniškai išvaizdūs ir tinkamai paruošti tolimai kelionei. Pirma staigmena laukė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Pasieniečiai mus sustabdė, paprašė dokumentų ir liepė važiuoti paskui juos. Lydimi pareigūnų automobilio su švyturėliais atvykome į čia pat esančią užkardą, kur mus pasitiko jų vyresnysis. Galvoje sukosi mintys: juk nieko draudžiamo nevežame, kodėl sustabdė? Ir tada buvome maloniai nustebinti: mus pasveikino pats pasieniečių vadovas ir įteikė Lietuvos istorinės technikos organizacijų rūmų vadovo Ramūno Kardelio pasirašytą dokumentą – pažymą apie mūsų tarptautinį važiavimą istoriniais automobiliais. Gavome ir suvenyrų su pasienio atributika. Tai buvo netikėtas, iš anksto mums parengtas siurprizas. Plaikstantis lietuviškoms trispalvėms ir estų vėliavoms, moskvičiai visą dieną riedėjo Lenkijos keliais. Vienur kitur trumpam sustodavome ir tik apie 20 val. kirtome Čekijos sieną. Netrukus pasiekėme Nachodo miestą. Lengvą dienos nuovargį (juk moskvičiai – tai ne šiuolaikiniai komfortiški automobiliai) „nuėmė“ šiltas vietinio čeko Pavelo priėmimas. Jis laisvai kalbėjo rusų kalba. Lengva vakarienė, čekiškas alus, malonus bendravimas. Netruko praeiti vakaras ir nuėjome ilsėtis į viešbutį. Antras kelionės rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Po pusryčių išskubėjome į iškilmingą miestelio renginį – 8-ąjį tarptautinį pedalais minamų vaikiškų automobiliukų suvažiavimą, kurį organizavo mus priėmęs Pavelas. Šį festivalį remia Čekijos Respublikos Parlamentas ir miesto meras. Iš tiesų tai įspūdingas renginys. Stadione – galybė mažų automobiliukų „Moskvič“ ir juos minančių vaikučių. Šalia šių mašinyčių išsirikiavo ir mūsų kolona su „Moskvič“ markių 400, 403, 407, 412, 4121 ir kitokių modifikacijų automobiliais, atvykusiais iš įvairių Europos valstybių. Kelionės vadovas Gintaras davė interviu Čekijos radijui ir televizijai. Dar aplankėme Nachode likusį karo laikų bunkerį-muziejų su gausybe eksponatų, o po to krovėmės daiktus, atsisveikinome su Pavelu ir leidomės į Čekijos gilumą. Prieš akis – idealios būklės keliai. Pravažiuojame galybę miestų ir miestelių, vis papildome automobilius degalais, sumokame mokesčius už kelius ir pirmyn. Stebina tai, kad niekur nepastebėjome eismo saugumo kalnelių, vadinamųjų „gulinčių policininkų“. Gatvės švarios, tvarkingos. Privažiuojame Brno miestą, greitkeliu sukame link Austrijos, o kirtę sieną susiruošiame antrai nakvynei vienos degalinės aikštelėje. Nakvojant automobilyje – komfortas minimalus. Ankstų rytą jau bildame iš Austrijos į Slovėniją. Kraštovaizdis nepakartojamas. Juodas lygus greitkelių asfaltas su akį rėžiančiomis baltomis plačiomis skiriamosiomis juostomis kontrastuoja su gamta: aplink kalnai, kalnai, kalnai... Žaluma. Puikus oras. Visas kelionės dienas alino daugiau nei 30 laipsnių karštis. Nugara ir kūno sėdimoji dalis lipo prie sėdynių ir atlošų. Juk moskvičiuje nėra oro kondicionieriaus, o važiuojant į kalnus kartais prireikdavo įjungti ir salono šildymą, kad neužkaistų variklis... Todėl gaivinamės važiuodami pravirais langais ir vartodami daug vandens. Visą kelią bendraujame radijo ryšiu: pasitariame, pašmaikštaujame. Antai klausiame Raito: „Kas pas jus?“ Atsako: „Plius 34 laipsniai! O pas jus?“ Gintaras atsako: „Pas mus... Gruodis!“ Taip bejuokaudami kertame Slovėnijos ir Kroatijos sieną. Automobiliai rieda be sutrikimų, vadinamasis „kreiserinis“ greitis – 90–100 km/h. Pasitaiko atvejų, kai reikia spustelėti ir greičiau. Vis dažniau įvažiuojame į tunelius tarp kalnų. Įdomu tai, jog kiekvienas tunelis turi savo vardą ir nurodytas ilgis. Ilgiausias, kuriuo važiavome, buvo daugiau nei 6 kilometrų. Buvome pakilę į 600–800 m aukštį virš jūros lygio. Mus lenkiantys greitaeigiai europietiški automobiliai signalizuodavo, matydavome, kaip besišypsantys vairuotojai rodydavo iškeltus nykščius... Vakarop pasiekiame Bosniją ir Hercegoviną. Gana ilgai pasieniečiai vartė mūsų dokumentus, bet praleido. Netrukus pasiekėme Medžiugorję – galutinį maršruto tikslą. Tai gausiai turistų ir tikinčiųjų lankoma vieta, turinti savo istoriją. Didelė ir graži cerkvė. Sekmadienio vakaras, vyksta šv. Mišios. Žmonių galybė. Tačiau bendras vaizdas Bosnijoje ir Hercegovinoje labai kontrastingas. Čia stovi puikūs, naujai pastatyti prašmatnūs namai, o visai šalia – apšiurę statiniai. Vejos mieste apie namus prastokai prižiūrimos, neteko matyti kiemuose trinkelių. Šalis, atrodo, dar visiškai neatsistatė po vykusių karų. Kiek pabuvę bažnyčioje, ieškome nakvynės. Įsikūrėme 4-ių žvaigždučių viešbutyje (nakvynė su pusryčiais asmeniui – 30 eurų). Ketvirtą kelionės dieną vaikštinėjame po Medžiugorjės miestelį, perkame suvenyrus ir toliau riedame Bosnijos ir Hercegovinos keliais. Įvažiuojame Į Kroatiją. Pasiekiame Zadarą – vieną gražiausių Kroatijos miestų prie Adrijos jūros. Sustojame išsimaudyti. Nors toje vietoje pliažo lyg ir nėra, tai tiesiog kelių metrų pločio ilga pakrantė, bet poilsiautojų daug. Tos dienos vakarą pasiekėme Vengriją. Užklupo neilga, bet labai stipri liūtis. Žaibavo, automobilio valytuvai vos spėjo „suktis“, bet galop lietus aprimo. Nakvynei apsistojome vienos degalinės aikštelėje, miegojome automobiliuose. Oras šiek tiek atvėso. Penktos dienos ankstų rytą vėl važiuojame Vengrijos keliais. Laukia dar tolimas kelias, nes esame numatę aplankyti technikos muziejų „Tatra“ Čekijoje. Su nedideliais techniniais nesklandumais pervažiavę Slovakiją, vėl gėrėdamiesi kalnais, tik jau ne tokiais įspūdingais, kaip iki tol matytais Kroatijoje ar Bosnijoje, atvykstame į Čekiją ir pasiekiame įžymųjį „Tatros“ muziejų. Jame didelį įspūdį paliko įvairiausių modelių ir amžiaus čekiškos škodos, tatros – kolekcijos nuo senoviškų iki šiuolaikinių lengvųjų automobilių, sunkvežimių ir specialiųjų tarnybų technikos. Trumpas atokvėpis – ir atgalios Lenkijos link. Vakarop atvykstame į Osvencimo miestą. Ieškodami nakvynės apsistojame prašmatniame „Imperial“ viešbutyje. Kitos dienos rytą aplankome Osvencimo muziejų. Liūdnus ir graudžius įspūdžius paliko matyti vaizdai bei gido pasakojimai. Kam teko čia lankytis, žinote apie baisius nacių žiaurumus, naikinant žydų tautą... Po trijų valandų ekskursijos ruošiamės kelionei namo. Dėl nepakankamos informacijos apie kelių remontą Lenkijoje grįždami šiek tiek paklydome. Septintos dienos vakarą pasiekėme namus. Nuvargę, bet kupini įspūdžių ir malonių prisiminimų. Senoviniai „Moskvič“ be rimtų techninių gedimų atlaikė beveik 4400 km maratoną Europos keliais. O namuose mūsų jau laukė „Senų vežimų“ klubo nariai. Pasveikino sėkmingai sugrįžusius iš tolimų kraštų, o mes pasidalijome nepakartojamais kelionės įspūdžiais. Jaučiuosi dėkingas kelionės organizatoriui Gintarui Maksimavičiui ir bendražygiams estui Raitui bei Stasiui Gustaičiui – keliaudami istoriniais automobiliais mes patyrėme daug įsimintinų akimirkų. Kęstutis GRUODIS Vilkaviškio „Senų vežimų“ klubo narys REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Vos spėję grįžti iš kelionės po Europą, jau kitą dieną automobilistai išvyko į Bialystoką (Lenkija) dalyvauti kasmetiniame istorinės technikos festivalyje „Rajd moto retro - 2019“. Publikuota: 2019-08-26 11:33:12 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|