|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kelionės
|
|
|
Porą dienų Bakai skyrė San Vincentui – tiek laiko užteko apžiūrėti dykynių ir ugnikalnių salą, apsuptą nepaprasto žydrumo vandens, iš kurio jūros gėrybes traukia vietiniai žvejai.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė MIČIULIENĖ
28-erių Tautvydas Bakas jau antri metai gyvena Austrijoje, tad į Lietuvą, o kartu ir į gimtąjį Vilkaviškį grįžta retai. Tačiau su artimiausiais žmonėmis vaikinas susitinka ir kitose šalyse: pernai jis su visa šeima keliavo po Austriją, o šiemet namiškiams suorganizavo kelionę į Žaliojo Kyšulio salas.
Informacijos trūksta
Atlanto vandenyne pabirusį Cabo Verde salyną – taip portugališkai skamba Žaliojo Kyšulio Respublikos pavadinimas – aplankę jau nemažai lietuvių. Vis dėlto dauguma turistų renkasi poilsį tik vienoje iš dešimties salų.
T. Bakas savo tėvams ir broliui pasiūlė kitokį variantą: mažiau gulėti paplūdimyje ir po kelias dienas skirti bent keletui salų.
Tiesa, šią kelionę savarankiškai planuoti nebuvo lengva.
– Didžioji dauguma turistų nuskrenda į pagrindinę Salio (Sal) salą ir joje ilsisi, dėl to internete apie šią salą galima rasti daug informacijos, bet apie kitas nieko nėra. Kai ankstesniais metais sau ir draugams organizavau kelionę į Tailandą, buvo daug paprasčiau: internete pasiskaitęs keliautojų įspūdžius ir patarimus, gali susiplanuoti kiekvieną žingsnį, – pasakojo vaikinas.
Šiek tiek informacijos Tautvydui pavyko gauti tiesiog per žmones: jis susisiekė su Žaliajame Kyšulyje anksčiau savanoriavusia mergina, taip pat su viena draugų rekomenduota vietine gyventoja, nemažai papasakojo po šią šalį keliavęs kolega portugalas.
Nors Bakai planavo paviešėti penkiose salose, dėl sudėtingo susisiekimo per dvi savaites pavyko aplankyti bent jau keturias.
Maudynės su rykliais
Pirmasis Žaliąjį Kyšulį pasiekė pats kelionės organizatorius Tautvydas. Jis į Salio salą išskrido tiesiai iš Austrijos ir tris dienas poilsiavo laukdamas, kol iš Lietuvos atlėks tėvai su broliu.
Žaliojo Kyšulio valstybėje, nuo Afrikos krantų nutolusioje maždaug 500 km, gyvena apie pusę milijono gyventojų, o turistų kasmet atvyksta dvigubai daugiau – apie milijoną. Paprastai 80 proc. jų srauto susikaupia arčiausiai Afrikos esančiose Salio ir Boa Vista salose.
Salis – didžiausio turistų srauto sulaukianti sala, į ją nusitaikiusios ir kone visos kelionių agentūros. Čia puikiai išvystyta poilsio infrastruktūra: pilna viešbučių, kavinių, sutvarkyti paplūdimiai.
Didžiausią įspūdį šioje saloje Tautvydui paliko susitikimas su citrininiais aštriadančiais rykliais, kurie nuolat būriuojasi prie vienos Salio pakrančių. Nors šios rūšies gyvūnai atrodo tikrai grėsmingai, jie nėra agresyvūs, tad į vandenį iki pusės subridę turistai, stovėdami vos už kelių metrų nuo ryklių, juos šeria žuvimis.
Vis dėlto, kaip pripažįsta T. Bakas, stovėti vandenyje, kai aplink šmirinėja iki dešimties ryklių, nėra labai jauku.
Šioje saloje atvykėlius džiugina ir dar vienas retas vaizdas – miražas. Turistai nuvežami į vietą, kur tolumoje visi ryškiai mato mėlynuojantį ežerą, kurio iš tikrųjų nėra.
Keliautojai gali apžiūrėti ir seniau portugalams priklausiusias druskų kasyklas (nuo jų ir kilo Salio salos pavadinimas), nuvažiuoti į skurdų lūšnyną, kurio gyventojai neturi nei vandens, nei elektros, pasimaudyti ugnikalnio kraterio druskingame vandenyje, išlaikančiame kūną beveik kaip Negyvoji jūra. O daugiausia laiko visi leidžia mėgaudamiesi švariais baltais paplūdimiais ir ypatingo žydrumo vandeniu. Daug vaikščioti nėra kur, nes didžiąją salos dalį sudaro dykynės.
Iš vandens – tiesiai į burną
Tuo metu, kol T. Bakas mėgavosi paplūdimiais, miražais ir ryklių draugija, jo šeima iš Vilkaviškio lėkė į Varšuvą, iš ten skrido į Mančesterį ir iš jo pasiekė Žaliąjį Kyšulį. Nepaisant to, kad kelionė buvo ilga ir varginanti, nusileidę Salio saloje Bakai pailsėti negavo – ją apžiūrėti pasiliko kelionės pabaigai. Net neišėjusius iš oro uosto juos pasitiko Tautvydas ir jau visi drauge vėl sėdo į dar vieną, tik jau vietinį nedidelį lėktuvą ir išskrido į San Vincento (São Vicente) salą.
Lietuvius po salelę apvedžiojo čia pat sutiktas vietinis gyventojas. Per porą dienų vilkaviškiečiai apžiūrėjo vulkaninius uolynus, žvejų miestelį. Lietuviai gavo paragauti tiesiai iš vandens ištraukto ir iš geldelės išimto stambaus moliusko. Vieno gyvio paragauti užteko visai šeimai – buvo egzotiška, bet didelio apetito vaizdas nekėlė.
Beje, nors ši valstybė pavadinta Žaliuoju Kyšuliu, tiek Salio, tiek San Vincento salose žalios spalvos labai nedaug, vyrauja ugnikalniai ir dykumos.
O štai tikros žalumos Bakai atsižiūrėjo nuplaukę į trečiąją – Santo Antonio (Santo Antão) salą.
Vienintelė tikrai žalia
Santo Antonio aplanko tik apie 1 proc. visų Žaliojo Kyšulio turistų – tie, kuriems patinka kopinėti po kalnus. Į ją neskraidina lėktuvai, nuvykti iš kitos salos gali tiktai laivu, o nuplaukęs rizikuoji ir kuriam laikui užstrigti, mat nežinia, ar tavo pasirinktą dieną kas nors plukdys reikiama kryptimi.
Vis dėlto ši sala vilkaviškiečiams pasirodė pati gražiausia, ji sužavėjo savo kalnais ir vešlia žaluma.
– Tris dienas ėjome po 20 kilometrų, bet visą laiką – per kalnus. Tiesa, pirmoji trasa buvo lengvesnė, driekėsi aukštomis ir stačiomis pakrantės uolomis, tačiau kitomis dienomis kojas gerokai nuvarginome. Jau antrą dieną tėtis nustojo su mumis kalbėti, o vienu momentu, kai jau labai ilgai leidomės nuo kalno žemyn, jis sumanė lipti atbulomis – taip mažiau skaudėjo raumenis, – juokėsi Tautvydas.
Lietuviai saloje turistų beveik nesutiko, tik vietinius. Buvo įdomu, kaip šie į savo kalnų kaimelį viską užsineša patys, mat uolos transportu važinėti per stačios. Net kelerių metų vaikui į rankas įduodamas nors nedidelis nešulys. Afrikietišką netvarką besitikėjusius išvysti vilkaviškiečius sužavėjo salos gyventojų švara – vietiniai pasirodė ypač tvarkingi. Nors visoje šalyje trūksta vandens ir lyja itin retai, turistams į akis krito tvenkinukuose skalbiančios moterys, labai švariai aprengti vaikai.
Keliautojai gėrėjosi ir aplink besidriekiančių terasų pakopomis – San Antonijuje užauginama didžioji dalis Žaliojo Kyšulio salų daržovių.
Tiesa, gražiausi dalykai turi savų pavojų: vieninteliame San Antonijuje turistai gali užsikrėsti maliarija, mat čia vešančią žalumą pamėgę ir maliariniai uodai.
Sostinėje – pavojingiausia
Paskutinė, ketvirta, aplankyta sala buvo Santjagas, kuriame įsikūrusi ir Žaliojo Kyšulio sostinė Praja. Nors susisiekimas su šia sala – pats geriausias (daugelis čia atskrenda dėl administracinių reikalų), Praja vilkaviškiečiams paliko mažiausią įspūdį. Buvo įdomiau pasidairyti tik po sostinės senamiestį, visa kita buvo labiau panašu į pramoninį rajoną.
– Pasirodo, sostinėje įvyksta ir daugiausiai nusikaltimų. Per vieną iš rajonų net dieną buvo nejauku eiti: iš įvairių kampų į mus smigo niūrūs vietinių žvilgsniai, turistų čia nebuvo nė kvapo. Tik vėliau išgirdome, jog ten vaikščiodami vakare galėjome prisišaukti bėdų. Prie namo, kur mes nuomojomės būstą, buvo įrengti bokšteliai, juose nuolat sėdėjo du sargybiniai, – pasakojo pašnekovas.
Iš šios salos keliauninkai vėl grįžo į pradinį tašką – Salį, iš kurio Tautvydas, palikęs čia pailsėti šeimos narius, išskrido atgal į Austriją.
Maitinosi jūros gėrybėmis
Prieš išsiskirdami vilkaviškiečiai užsuko papietauti į puikų žuvies restoraną, kur, be įvairių kitų jūros gėrybių, ragavo ir ryklio kepsnio. Rykliena lietuviams pasirodė skani, bet panašesnė į mėsą nei į žuvį.
Tautvydas prisipažino, kad jis apskritai per visą kelionę nėkart nevalgė mėsos – vien tik jūros gėrybes. Gyvendami Salyje turistai susidomėję stebėjo, kaip vidudienį iš žvejybos grįžus laivams žvejai čia pat, pakrantėje, darinėja metrinius tunus, dygliauodeges rajas ir neša į restoranus, kur šviežia žuvis čia pat patiekiama lankytojams.
Grįžę vilkaviškiečiai džiaugėsi, jog kelionę planavosi patys ir pasirinko sunkesnį, bet daug įdomesnį jos variantą.
– Nuskridęs į Salį tikrai gali tris dienas gulėti ir degintis paplūdimyje. Aš pats sutikau vieną britą, kuris pasakojo žiemą nuskridęs keturioms dienoms tiesiog pailsėti Salyje. Tiek laiko jam buvo per akis, – pasakojo Tautvydas.
Tačiau jei nesi turkiško varianto „viskas įskaičiuota“ gerbėjas, ilgiau būti Salyje paprasčiausiai nusibos. Taigi geriausia – pasiklausinėti pažįstamų, išsiaiškinti maršrutus ir pamėginti pakeliauti po Žaliojo Kyšulio salas savarankiškai. Kojos pavargs labiau, bet įspūdžių tikrai bus daug daugiau ir užteks ilgam.
28-erių Tautvydas Bakas jau antri metai gyvena Austrijoje, tad į Lietuvą, o kartu ir į gimtąjį Vilkaviškį grįžta retai. Tačiau su artimiausiais žmonėmis vaikinas susitinka ir kitose šalyse: pernai jis su visa šeima keliavo po Austriją, o šiemet namiškiams suorganizavo kelionę į Žaliojo Kyšulio salas. |
Atlanto vandenyne pabirusį Cabo Verde salyną – taip portugališkai skamba Žaliojo Kyšulio Respublikos pavadinimas – aplankę jau nemažai lietuvių. Vis dėlto dauguma turistų renkasi poilsį tik vienoje iš dešimties salų.
T. Bakas savo tėvams ir broliui pasiūlė kitokį variantą: mažiau gulėti paplūdimyje ir po kelias dienas skirti bent keletui salų.
Tiesa, šią kelionę savarankiškai planuoti nebuvo lengva.
– Didžioji dauguma turistų nuskrenda į pagrindinę Salio (Sal) salą ir joje ilsisi, dėl to internete apie šią salą galima rasti daug informacijos, bet apie kitas nieko nėra. Kai ankstesniais metais sau ir draugams organizavau kelionę į Tailandą, buvo daug paprasčiau: internete pasiskaitęs keliautojų įspūdžius ir patarimus, gali susiplanuoti kiekvieną žingsnį, – pasakojo vaikinas.
Šiek tiek informacijos Tautvydui pavyko gauti tiesiog per žmones: jis susisiekė su Žaliajame Kyšulyje anksčiau savanoriavusia mergina, taip pat su viena draugų rekomenduota vietine gyventoja, nemažai papasakojo po šią šalį keliavęs kolega portugalas.
Nors Bakai planavo paviešėti penkiose salose, dėl sudėtingo susisiekimo per dvi savaites pavyko aplankyti bent jau keturias.
Pirmasis Žaliąjį Kyšulį pasiekė pats kelionės organizatorius Tautvydas. Jis į Salio salą išskrido tiesiai iš Austrijos ir tris dienas poilsiavo laukdamas, kol iš Lietuvos atlėks tėvai su broliu.
Žaliojo Kyšulio valstybėje, nuo Afrikos krantų nutolusioje maždaug 500 km, gyvena apie pusę milijono gyventojų, o turistų kasmet atvyksta dvigubai daugiau – apie milijoną. Paprastai 80 proc. jų srauto susikaupia arčiausiai Afrikos esančiose Salio ir Boa Vista salose.
Salis – didžiausio turistų srauto sulaukianti sala, į ją nusitaikiusios ir kone visos kelionių agentūros. Čia puikiai išvystyta poilsio infrastruktūra: pilna viešbučių, kavinių, sutvarkyti paplūdimiai.
Didžiausią įspūdį šioje saloje Tautvydui paliko susitikimas su citrininiais aštriadančiais rykliais, kurie nuolat būriuojasi prie vienos Salio pakrančių. Nors šios rūšies gyvūnai atrodo tikrai grėsmingai, jie nėra agresyvūs, tad į vandenį iki pusės subridę turistai, stovėdami vos už kelių metrų nuo ryklių, juos šeria žuvimis.
Vis dėlto, kaip pripažįsta T. Bakas, stovėti vandenyje, kai aplink šmirinėja iki dešimties ryklių, nėra labai jauku.
Šioje saloje atvykėlius džiugina ir dar vienas retas vaizdas – miražas. Turistai nuvežami į vietą, kur tolumoje visi ryškiai mato mėlynuojantį ežerą, kurio iš tikrųjų nėra.
Keliautojai gali apžiūrėti ir seniau portugalams priklausiusias druskų kasyklas (nuo jų ir kilo Salio salos pavadinimas), nuvažiuoti į skurdų lūšnyną, kurio gyventojai neturi nei vandens, nei elektros, pasimaudyti ugnikalnio kraterio druskingame vandenyje, išlaikančiame kūną beveik kaip Negyvoji jūra. O daugiausia laiko visi leidžia mėgaudamiesi švariais baltais paplūdimiais ir ypatingo žydrumo vandeniu. Daug vaikščioti nėra kur, nes didžiąją salos dalį sudaro dykynės.
Tuo metu, kol T. Bakas mėgavosi paplūdimiais, miražais ir ryklių draugija, jo šeima iš Vilkaviškio lėkė į Varšuvą, iš ten skrido į Mančesterį ir iš jo pasiekė Žaliąjį Kyšulį. Nepaisant to, kad kelionė buvo ilga ir varginanti, nusileidę Salio saloje Bakai pailsėti negavo – ją apžiūrėti pasiliko kelionės pabaigai. Net neišėjusius iš oro uosto juos pasitiko Tautvydas ir jau visi drauge vėl sėdo į dar vieną, tik jau vietinį nedidelį lėktuvą ir išskrido į San Vincento (São Vicente) salą.
Lietuvius po salelę apvedžiojo čia pat sutiktas vietinis gyventojas. Per porą dienų vilkaviškiečiai apžiūrėjo vulkaninius uolynus, žvejų miestelį. Lietuviai gavo paragauti tiesiai iš vandens ištraukto ir iš geldelės išimto stambaus moliusko. Vieno gyvio paragauti užteko visai šeimai – buvo egzotiška, bet didelio apetito vaizdas nekėlė.
Beje, nors ši valstybė pavadinta Žaliuoju Kyšuliu, tiek Salio, tiek San Vincento salose žalios spalvos labai nedaug, vyrauja ugnikalniai ir dykumos.
O štai tikros žalumos Bakai atsižiūrėjo nuplaukę į trečiąją – Santo Antonio (Santo Antão) salą.
Santo Antonio aplanko tik apie 1 proc. visų Žaliojo Kyšulio turistų – tie, kuriems patinka kopinėti po kalnus. Į ją neskraidina lėktuvai, nuvykti iš kitos salos gali tiktai laivu, o nuplaukęs rizikuoji ir kuriam laikui užstrigti, mat nežinia, ar tavo pasirinktą dieną kas nors plukdys reikiama kryptimi.
Vis dėlto ši sala vilkaviškiečiams pasirodė pati gražiausia, ji sužavėjo savo kalnais ir vešlia žaluma.
– Tris dienas ėjome po 20 kilometrų, bet visą laiką – per kalnus. Tiesa, pirmoji trasa buvo lengvesnė, driekėsi aukštomis ir stačiomis pakrantės uolomis, tačiau kitomis dienomis kojas gerokai nuvarginome. Jau antrą dieną tėtis nustojo su mumis kalbėti, o vienu momentu, kai jau labai ilgai leidomės nuo kalno žemyn, jis sumanė lipti atbulomis – taip mažiau skaudėjo raumenis, – juokėsi Tautvydas.
Lietuviai saloje turistų beveik nesutiko, tik vietinius. Buvo įdomu, kaip šie į savo kalnų kaimelį viską užsineša patys, mat uolos transportu važinėti per stačios. Net kelerių metų vaikui į rankas įduodamas nors nedidelis nešulys. Afrikietišką netvarką besitikėjusius išvysti vilkaviškiečius sužavėjo salos gyventojų švara – vietiniai pasirodė ypač tvarkingi. Nors visoje šalyje trūksta vandens ir lyja itin retai, turistams į akis krito tvenkinukuose skalbiančios moterys, labai švariai aprengti vaikai.
Keliautojai gėrėjosi ir aplink besidriekiančių terasų pakopomis – San Antonijuje užauginama didžioji dalis Žaliojo Kyšulio salų daržovių.
Tiesa, gražiausi dalykai turi savų pavojų: vieninteliame San Antonijuje turistai gali užsikrėsti maliarija, mat čia vešančią žalumą pamėgę ir maliariniai uodai.
Paskutinė, ketvirta, aplankyta sala buvo Santjagas, kuriame įsikūrusi ir Žaliojo Kyšulio sostinė Praja. Nors susisiekimas su šia sala – pats geriausias (daugelis čia atskrenda dėl administracinių reikalų), Praja vilkaviškiečiams paliko mažiausią įspūdį. Buvo įdomiau pasidairyti tik po sostinės senamiestį, visa kita buvo labiau panašu į pramoninį rajoną.
– Pasirodo, sostinėje įvyksta ir daugiausiai nusikaltimų. Per vieną iš rajonų net dieną buvo nejauku eiti: iš įvairių kampų į mus smigo niūrūs vietinių žvilgsniai, turistų čia nebuvo nė kvapo. Tik vėliau išgirdome, jog ten vaikščiodami vakare galėjome prisišaukti bėdų. Prie namo, kur mes nuomojomės būstą, buvo įrengti bokšteliai, juose nuolat sėdėjo du sargybiniai, – pasakojo pašnekovas.
Iš šios salos keliauninkai vėl grįžo į pradinį tašką – Salį, iš kurio Tautvydas, palikęs čia pailsėti šeimos narius, išskrido atgal į Austriją.
Prieš išsiskirdami vilkaviškiečiai užsuko papietauti į puikų žuvies restoraną, kur, be įvairių kitų jūros gėrybių, ragavo ir ryklio kepsnio. Rykliena lietuviams pasirodė skani, bet panašesnė į mėsą nei į žuvį.
Tautvydas prisipažino, kad jis apskritai per visą kelionę nėkart nevalgė mėsos – vien tik jūros gėrybes. Gyvendami Salyje turistai susidomėję stebėjo, kaip vidudienį iš žvejybos grįžus laivams žvejai čia pat, pakrantėje, darinėja metrinius tunus, dygliauodeges rajas ir neša į restoranus, kur šviežia žuvis čia pat patiekiama lankytojams.
Grįžę vilkaviškiečiai džiaugėsi, jog kelionę planavosi patys ir pasirinko sunkesnį, bet daug įdomesnį jos variantą.
– Nuskridęs į Salį tikrai gali tris dienas gulėti ir degintis paplūdimyje. Aš pats sutikau vieną britą, kuris pasakojo žiemą nuskridęs keturioms dienoms tiesiog pailsėti Salyje. Tiek laiko jam buvo per akis, – pasakojo Tautvydas.
Tačiau jei nesi turkiško varianto „viskas įskaičiuota“ gerbėjas, ilgiau būti Salyje paprasčiausiai nusibos. Taigi geriausia – pasiklausinėti pažįstamų, išsiaiškinti maršrutus ir pamėginti pakeliauti po Žaliojo Kyšulio salas savarankiškai. Kojos pavargs labiau, bet įspūdžių tikrai bus daug daugiau ir užteks ilgam.
Galerija: Žaliojo Kyšulio salos
Publikuota: 2019-09-06 13:50:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|