|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Prof. Romualdas Deltuvas ir miškininkas Algirdas Brukas po renginio mielai bendravo su klausytojais ir pasirašė jų įsigytose knygose.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Paežerių dvaro rūmuose pristatyta Algirdo Bruko, Romualdo Deltuvo ir Romualdo Mankaus knyga „Sūduvos girios“.
Pristatyti šį leidinį atvyko du jos autoriai, patys kilę iš Sūduvos: tai žinomas Lietuvos miškininkas A. Brukas ir buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius prof. R. Deltuvas.
Šių žmonių parengta knyga skirta net dviem jubiliejams: lietuviškų urėdijų įkūrimo Sūduvoje šimtmečiui ir 550 metų sukakčiai nuo pirmojo administracinio Sūduvos girių paskirstymo LDK valdovų dvarams.
„Puiki knyga. Aš ir pats tik iš jos sužinojau, kad kažkada ir Vilkaviškis turėjo savo urėdiją, o, pavyzdžiui, Pilviškių girininkas buvo tikrai žymus žmogus Lietuvos istorijoje“, – kalbėjo leidinio autorius atlydėjęs knygos leidėjas, buvęs vilkaviškietis Dainius Šeronas.
Iš tiesų 300 puslapių leidinyje sutalpinta ne tik labai išsami Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga, bet čia gausu ir vertingų visos Sūduvos istorijos, kraštotyros, etnokultūros detalių.
Knyga „Sūduvos girios“ apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje augusių miškų, jų gamtinių, socialinių, kultūrinių ypatybių bei vertybių kaitą, regiono miškų ūkio raidą nuo paskutinio ledynmečio iki pat šių dienų.
Skaitytojai sužinos, kaip krašto miškingumas kito keičiantis tiek gamtinėms, tiek socialinėms sąlygoms, kokia įvairiais laikotarpiais buvo miškų valdymo struktūra, kaip keitėsi medienos bei gyvosios gamtos ištekliai. Knygoje nušviečiama įvairių laikotarpių miškininkavimo specifika ir jos įtaka miškų būklei, yra daugybė įdomių istorinių faktų apie Sūduvos ribas, žemių reformas, girių kolonizavimą, teisinį miškininkystės reguliavimą, pirmąsias girininkijas ir urėdijas, tolimesnę jų raidą bei administracinį suskirstymą.
Knygos turinys suskirstytas tam tikrais istoriniais laikotarpiais, smulkiai išdėstyta, kokiu metu kokia miškininkystės sistema veikė, kaip kito medienos ir medžioklės ūkis. Autoriai surinko daugybę duomenų apie Sūduvoje veikusių urėdijų, girininkijų vadovus, kitus Sūduvos miškininkystės istorijai reikšmingus asmenis.
Štai nedidelė ištrauka iš knygos apie mūsų krašto girių administravimą: „1921 m. sausio 1 d. įsteigta savarankiška Vilkaviškio miškų urėdija, suformuota iš Šakių ir Marijampolės urėdijų. Marijampolės miškų urėdija neteko Kalvarijos, Pajevonio ir Vilkaviškio girininkijų, t. y. apie 7000 ha miško žemės, įskaitant buvusius ir nacionalizuotus miškus. Vilkaviškio miškų urėdija apėmė visą Vilkaviškio apskritį. Urėdijos etatų sąraše 1921 m. buvo 6 girininkai, 60 eigulių, 1 raštvedys, 4 raštininkai, 1 sargas. Iš 1921 m. buvusių penkių Sūduvos urėdijų mažiausios buvo Marijampolės (13 tūkst. ha) ir Vilkaviškio (8 tūkst. ha).
1927 m. sausio 1 d. įsteigta jungtinė Marijampolės-Vilkaviškio miškų urėdija su būstine Pabuktėje, sudaryta iš septynių girininkijų. Ji gyvavo daugiau kaip 11 metų ir vėl buvo performuota į savarankišką Vilkaviškio urėdiją.
1938 m. birželio 1 d. jungtinė Marijampolės-Vilkaviškio miškų urėdija, susidėjusi jau iš devynių girininkijų – Žaliosios, Vilkaviškio, Šunskų, Pajevonio, Buktos, Kalniškės, Lazdijų, Palių ir Gražiškių – buvo padalinta į dvi savarankiškas Marijampolės ir Vilkaviškio miškų urėdijas. Vilkaviškio miškų urėdijai priskirtos Gražiškių, Pajevonio, Vilkaviškio ir Žaliosios girininkijos. Vilkaviškio urėdu paskirtas Jonas Gražulis.“
Knyga gausiai iliustruota piešiniais, žemėlapiais, fotografijomis, papildyta grafikais ir lentelėmis – vien jas panagrinėti ne tik miškininkams, bet ir eiliniams žmonėms būtų tikrai įdomu. Pavyzdžiui, lyginami tarpukario ir šių dienų medžioklės rezultatai. 1937–1938 m. sezonu buvo sumedžiota 1 šernas, 1 barsukas, 1526 kiškiai, 15 stirnų ir nė vieno bebro. 2013–2014 m. sezonu sumedžiota 1115 šernų, 12 barsukų, 586 kiškiai, 614 stirnų ir 1009 bebrai. Iš šių duomenų galima spręsti apie įvairių gyvūnų paplitimą Sūduvos giriose skirtingu laikotarpiu.
Knyga papildyta ir išrašais iš įvairių istorinių dokumentų. Štai ištrauka iš Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) devintojo skyriaus apie miškų ūkį: „Jei kas kam užsiaugintame miškelyje kokią nors žalą smurtu tyčia padarytų, arba iškirstų, jei šlėkta šlėktai, tai turi jam smurtinės sumokėti dvylika rublių grašių ir žalą atlyginti: už vežimą medžių po aštuonis grašius. O jeigu žmogynas žmogynui miškelį smurtu iškirstų ir žalą padarytų, tai turi sumokėti tris rublius grašių taip, lyg jam ežią perartų, ir žalą atlyginti. O jeigu kas kaip vagis ir bet kam, bajorui ar žmogynui, iškirstų, o jis būtų su įkalčiu, su medžiu sulaikytas, o įkaltis paimtas, tai turi savo gyvastį išpirkti.“
Leidinys, anot pačių autorių, skirtas ne vien profesiniam smalsumui patenkinti, bet ir kai kuriems praktiniams dabarties gamtosaugos, gamtonaudos, miškininkavimo, miškotvarkos bei kitiems su miškų tvarkymu susijusiems klausimams objektyviai pagrįsti, remiantis ilgalaikiais duomenimis ir ilgamete patirtimi.
Paežerių dvaro rūmuose pristatyta Algirdo Bruko, Romualdo Deltuvo ir Romualdo Mankaus knyga „Sūduvos girios“. |
Pristatyti šį leidinį atvyko du jos autoriai, patys kilę iš Sūduvos: tai žinomas Lietuvos miškininkas A. Brukas ir buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius prof. R. Deltuvas.
Šių žmonių parengta knyga skirta net dviem jubiliejams: lietuviškų urėdijų įkūrimo Sūduvoje šimtmečiui ir 550 metų sukakčiai nuo pirmojo administracinio Sūduvos girių paskirstymo LDK valdovų dvarams.
„Puiki knyga. Aš ir pats tik iš jos sužinojau, kad kažkada ir Vilkaviškis turėjo savo urėdiją, o, pavyzdžiui, Pilviškių girininkas buvo tikrai žymus žmogus Lietuvos istorijoje“, – kalbėjo leidinio autorius atlydėjęs knygos leidėjas, buvęs vilkaviškietis Dainius Šeronas.
Iš tiesų 300 puslapių leidinyje sutalpinta ne tik labai išsami Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga, bet čia gausu ir vertingų visos Sūduvos istorijos, kraštotyros, etnokultūros detalių.
Knyga „Sūduvos girios“ apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje augusių miškų, jų gamtinių, socialinių, kultūrinių ypatybių bei vertybių kaitą, regiono miškų ūkio raidą nuo paskutinio ledynmečio iki pat šių dienų.
Skaitytojai sužinos, kaip krašto miškingumas kito keičiantis tiek gamtinėms, tiek socialinėms sąlygoms, kokia įvairiais laikotarpiais buvo miškų valdymo struktūra, kaip keitėsi medienos bei gyvosios gamtos ištekliai. Knygoje nušviečiama įvairių laikotarpių miškininkavimo specifika ir jos įtaka miškų būklei, yra daugybė įdomių istorinių faktų apie Sūduvos ribas, žemių reformas, girių kolonizavimą, teisinį miškininkystės reguliavimą, pirmąsias girininkijas ir urėdijas, tolimesnę jų raidą bei administracinį suskirstymą.
Knygos turinys suskirstytas tam tikrais istoriniais laikotarpiais, smulkiai išdėstyta, kokiu metu kokia miškininkystės sistema veikė, kaip kito medienos ir medžioklės ūkis. Autoriai surinko daugybę duomenų apie Sūduvoje veikusių urėdijų, girininkijų vadovus, kitus Sūduvos miškininkystės istorijai reikšmingus asmenis.
Štai nedidelė ištrauka iš knygos apie mūsų krašto girių administravimą: „1921 m. sausio 1 d. įsteigta savarankiška Vilkaviškio miškų urėdija, suformuota iš Šakių ir Marijampolės urėdijų. Marijampolės miškų urėdija neteko Kalvarijos, Pajevonio ir Vilkaviškio girininkijų, t. y. apie 7000 ha miško žemės, įskaitant buvusius ir nacionalizuotus miškus. Vilkaviškio miškų urėdija apėmė visą Vilkaviškio apskritį. Urėdijos etatų sąraše 1921 m. buvo 6 girininkai, 60 eigulių, 1 raštvedys, 4 raštininkai, 1 sargas. Iš 1921 m. buvusių penkių Sūduvos urėdijų mažiausios buvo Marijampolės (13 tūkst. ha) ir Vilkaviškio (8 tūkst. ha).
1927 m. sausio 1 d. įsteigta jungtinė Marijampolės-Vilkaviškio miškų urėdija su būstine Pabuktėje, sudaryta iš septynių girininkijų. Ji gyvavo daugiau kaip 11 metų ir vėl buvo performuota į savarankišką Vilkaviškio urėdiją.
1938 m. birželio 1 d. jungtinė Marijampolės-Vilkaviškio miškų urėdija, susidėjusi jau iš devynių girininkijų – Žaliosios, Vilkaviškio, Šunskų, Pajevonio, Buktos, Kalniškės, Lazdijų, Palių ir Gražiškių – buvo padalinta į dvi savarankiškas Marijampolės ir Vilkaviškio miškų urėdijas. Vilkaviškio miškų urėdijai priskirtos Gražiškių, Pajevonio, Vilkaviškio ir Žaliosios girininkijos. Vilkaviškio urėdu paskirtas Jonas Gražulis.“
Knyga gausiai iliustruota piešiniais, žemėlapiais, fotografijomis, papildyta grafikais ir lentelėmis – vien jas panagrinėti ne tik miškininkams, bet ir eiliniams žmonėms būtų tikrai įdomu. Pavyzdžiui, lyginami tarpukario ir šių dienų medžioklės rezultatai. 1937–1938 m. sezonu buvo sumedžiota 1 šernas, 1 barsukas, 1526 kiškiai, 15 stirnų ir nė vieno bebro. 2013–2014 m. sezonu sumedžiota 1115 šernų, 12 barsukų, 586 kiškiai, 614 stirnų ir 1009 bebrai. Iš šių duomenų galima spręsti apie įvairių gyvūnų paplitimą Sūduvos giriose skirtingu laikotarpiu.
Knyga papildyta ir išrašais iš įvairių istorinių dokumentų. Štai ištrauka iš Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) devintojo skyriaus apie miškų ūkį: „Jei kas kam užsiaugintame miškelyje kokią nors žalą smurtu tyčia padarytų, arba iškirstų, jei šlėkta šlėktai, tai turi jam smurtinės sumokėti dvylika rublių grašių ir žalą atlyginti: už vežimą medžių po aštuonis grašius. O jeigu žmogynas žmogynui miškelį smurtu iškirstų ir žalą padarytų, tai turi sumokėti tris rublius grašių taip, lyg jam ežią perartų, ir žalą atlyginti. O jeigu kas kaip vagis ir bet kam, bajorui ar žmogynui, iškirstų, o jis būtų su įkalčiu, su medžiu sulaikytas, o įkaltis paimtas, tai turi savo gyvastį išpirkti.“
Leidinys, anot pačių autorių, skirtas ne vien profesiniam smalsumui patenkinti, bet ir kai kuriems praktiniams dabarties gamtosaugos, gamtonaudos, miškininkavimo, miškotvarkos bei kitiems su miškų tvarkymu susijusiems klausimams objektyviai pagrįsti, remiantis ilgalaikiais duomenimis ir ilgamete patirtimi.
Publikuota: 2019-11-15 11:21:04
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|