„Santaka“ / Pasaulį jachtomis išmaišiusi vilkaviškietė visada nori grįžti namo / Kraštiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

Dalinkitės:  


Didelę buriuotojos patirtį jūrose ir vandenynuose įgijusi Milda Urbšytė nesibaimina stoti prie bet kurios jachtos vairo.

Asmeninio albumo nuotr.


Pasaulį jachtomis išmaišiusi vilkaviškietė visada nori grįžti namo

Eglė KVIESULAITIENĖ


Vilkaviškietė Milda Urbšytė sutikti didžiųjų metų švenčių į gimtinę grįžo po daugiau nei metus trukusios kelionės jachta. Kelionių virusu nuo tėvų užsikrėtusi mergina išmaišė ne vieną pasaulio šalį, tačiau Lietuvos nekeistų į jokią kitą.

Užkrėtė tėvai

Mildos tėvai savo vaikus veždavosi atrasti Lietuvos apylinkių ar aplinkinių šalių, žiemą mokė slidinėti, o vasaromis kartu dalyvaudavo baidarių žygiuose. Tad nenuostabu, kad ir pati Milda nuo mažumės save prisimena sėdinčią baidarėje, nakvojančią palapinėje, vakarojančią prie laužo su puikia „Aistos“ turistų klubo kompanija.

– Tai buvo pirmosios artimesnės pažintys su gamta, virtusios begaline meile, – nostalgija dalijosi M. Urbšytė.

Milda prisimena dar paauglystėje žurnaluose godžiai skaitydavusi straipsnius apie keliaujančius žmones, kurie su minimaliais finansiniais ištekliais leisdavosi į avantiūrą ir sugebėdavo aplankyti egzotiškiausius pasaulio kraštus. Tada ji pasvajodavo, kad kada nors, kai baigs vidurinę mokyklą, būtinai leisis į kelionę.

Savo svajonę mergina įgyvendino iškart, į kelionę išvykusi su bičiuliu vilkaviškiečiu Roku. Tad prieš devynerius metus abitūros egzaminus išsilaikę aštuoniolikmečiai autostopu iškeliavo į Angliją. Dvi savaites trukusi avantiūra tik dar labiau pakurstė kelionių aistrą.


Tačiau laiko keliauti tuomet nebuvo, nes laukė studijos Lietuvos dailės akademijoje. Vos baigusi mokslus M. Urbšytė su draugų grupe išskrido į Islandiją ir per mėnesį trukusią kelionę skersai išilgai išvažinėjo ugnikalniais ir geizeriais stulbinančią šalį.

Milda juokauja, kad tuomet jau atėjo laikas susikaupti darbui ir prisiminti įgytą grafikos dizaino specialybę. Tačiau aistra kelionėms nedavė ilgam nusėsti vienoje vietoje.

Neišdildomi įspūdžiai

Prieš ketverius metus M. Urbšytė susiruošė į pirmą didžiąją kelionę jachta. Keliauti į Pietų Ameriką ją pakvietė keliautojas, gamtos mylėtojas marijampolietis Saulius Menkevičius. Milda, S. Menkevičiaus dukra Ugnė ir Kotryna – studijų ir kelionių draugės – kartu su kapitonu Sauliumi leidosi pažinti ir pamatyti retiems keliautojams pasiekiamų pasaulio kraštelių.

Milda neslepia, kad kelionė į Pietų Ameriką jai tapo ypatingu atradimu. Mat tik joje vilkaviškietė suprato, jog kelionės jachta teikia unikalių galimybių pamatyti vietas, kur neveda turistiniai maršrutai, gyventi specifinėje erdvėje ir mėgautis ne tik kelionės tikslu, bet ir pačiu procesu.

Milda prisijungė prie S. Menkevičiaus kompanijos, kai ši jau buvo apkeliavusi Portugaliją, kelias Afrikos šalis, Braziliją ir kelionėje praleidusi metus. Vilkaviškietė į jachtą įsėdo Prancūzijos Gvianoje ir 11 mėnesių keliavo namo, į Lietuvą, aplankydama Atlanto vandenyną ir jo salas.


Šešis mėnesius mergina su jachtos įgulos nariais gyveno džiunglėse, bendravo su ten gyvenančiomis gentimis, žavėjosi gamta, kurią net sunku lyginti su mūsiške. Vandenynu perplaukdavusi vis į naują vietą kompanija nuleisdavo inkarą vienoje iš upių, kurių plotis Pietų Amerikoje siekia keliasdešimt ar kelis šimtus metrų, ir apsistodavo toli nuo civilizacijos, kur dešimčių kilometrų atstumu nėra nė vieno miestelio. Ten keliautojai mėgavosi patekančios saulės vaizdais, klausė paukščių klegesio, vandenyno ošimo.

Pakėlę inkarą jie perplaukė Karibų jūrą, aplankė Dominiką, Tobagą ir kirtę Atlanto vandenyną pasiekė Azorų salas, o iš ten – Europą ir Lietuvą.

Per šią kelionę M. Urbšytė ne tik neapsakomai praplėtė akiratį, patyrė neišdildomų įspūdžių, bet ir įgavo daugiau buriuotojos patirties bei žinių. O kelionių alkis dar labiau padidėjo.

Žavi pažintys

Svajonės nukeliauti į nematytus, nepažintus kraštus ir toliau nedavė ramybės. Idėja nukeliauti į Naująją Zelandiją – patį tolimiausią nuo namų ir savo gamtos grožiu garsėjantį kraštą, kilo ekspromtu. Ši kelionė pirmoji, į kurią Milda leidosi viena, be kompanijos.

Mergina prisipažįsta, kad sutaupytų pinigų daugiau nei metus trukusiai kelionei tikrai nebūtų pakakę. Tad iššūkių nebijanti vilkaviškietė, nuskridusi į Naująją Zelandiją, įsidarbino. Jai teko dirbti įvairiausius darbus – nuo visiems įprasto padavėja bare iki kivių žiedų skabytojos sode ar ekskavatoriaus vairuotojos.


Devynis mėnesius Naujojoje Zelandijoje praleidusi vilkaviškietė įgijo įvairių patirčių: savanoriavo, keliavo į Naujosios Zelandijos kalnus, su įsigytu automobiliu aplankė gražias šalies vietoves, apsistodama vis naujose vietose, susipažindama su vietiniais gyventojais ir kitais keliautojais.

– Man kelionės – tai pirmiausia pažintys su žmonėmis, jų gyvenimo patirtys ir istorijos, – sakė Milda. – Tai mane labai pakrauna ir motyvuoja. Labai smagu džiaugtis žmonių gerumu.

„Autostopu“ jachtomis

Kai Naujojoje Zelandijoje jautėsi patyrusi pakankamai įspūdžių, Milda nutarė keliauti toliau. Daugelis prie sausumos transporto įpratusių žmonių, ko gero, net neįsivaizduoja, kad jachtą, kaip ir automobilį, galima tiesiog „susitranzuoti“. Jūriniuose kraštuose tai itin populiaru. Jaunimas vis dažniau nori keliauti ne lėktuvais, o laivais, kad galėtų patirti daugiau įspūdžių, taip pat puoselėdami ekologijos idėją – kad mažiau skraidytų orą teršiančiais lėktuvais.

Ir tai dažniausiai daug nekainuoja, nes jachtų savininkai taip pat ieško kompanijos. Dažnai keliaujant laivu jiems reikia pagalbos buriuoti ir prižiūrėti jachtą. Laivai yra tapę jų namais su visa būtiniausia buitine įranga, baldais, sukurtu savitu interjeru, juose praleidžia ištisus metus. Anot Mildos, laivas atspindi jo savininko gyvenimo filosofiją.

Tačiau leistis į kelionę su visiškai nepažįstamais žmonėmis, su kuriais mažoje erdvėje teks praleisti ištisas paras, maitintis, bendrauti, būtų tikra avantiūra. Todėl patikimų, mielų bendrauti žmonių ieško ne tik keliautojai, bet ir patys jachtų kapitonai. Dėl to dar prieš kelionę tenka dažnai susitikti, bendrauti ir išsirinkti sau patinkantį bendrakeleivį.

Reikia tikėtis iššūkių

Tiems, kas jachta yra plaukioję tik ežere, buriavimas gali atrodyti fiziškai sunkus darbas. Tačiau jūrinės jachtos turi navigacijos sistemas, autopilotus, o tai labai palengvina ilgai trunkančias keliones. Tad buriuotojui tereikia sekti, kad jachta neužplauktų ant dreifuojančio jūros konteinerio, rifo ar nesusidurtų su kitu laivu, o artinantis škvalui pakoreguoti bures.

Laivo, kuriuo Milda plaukė į Fidžio salas, savininkai buvo jauna šeima su 8 metų vaiku, visus metus gyvenanti didžiuliame laive. Fidžyje Milda susipažino su jachtos kapitone – 34-erių mergina, kurios nedidele jachta plaukė šešiese – Milda, australas, prancūzas, žydas, anglė, olandė. Per du mėnesius jie apiplaukė visas Fidžio salas, o jachtoje, kurioje reikėjo sutalpinti maisto davinį šešiems asmenims, nebuvo net šaldytuvo.


Įvairiatautė kompanija buvo labai linksma ir bendravimas teikė daug džiaugsmo. Visgi reikia pripažinti, kad mažoje erdvėje gyventi skirtingų kultūrų nepažįstamiems žmonėmis yra iššūkis. Taigi norėdami ištrūkti iš siauros erdvės keliautojai tiesiog... iššokdavo į vandenį. Nors prie Fidžio salų esančiuose rifuose knibžda ryklių ir rajų, anot Mildos, jie visai nepavojingi. Priešingai nei Indonezijos salose, kur apstu nuodingų medūzų, gyvačių, vorų, varanų, su kuriais susitikimo geriau išvengti.

Iš Fidžio Milda su dviejų ispanų jachta išplaukė į Vanuatu, vėliau su prancūzų laivu – į Timoro, Komodo, Balio salas ir Malaiziją. Čia prasidėjo paskutinis vilkaviškietės kelionės etapas – po Azijos šalis. Visus įspūdžius iš egzotiškų kraštų Milda fiksavo virtualiame dienoraštyje ir siuntė tėvams į Vilkaviškį. Dienoraščio ištraukas taip pat spausdinsime kituose „Santakos“ laikraščio numeriuose.

Sustiprina vertybes

M. Urbšytė neabejoja, kad didžiausią įspūdį europiečiams palieka civilizacijos nepaliesti kraštai, nes globalizacija viską suvienodina. O natūralioje gamtoje gyvenantys, daiktų nepertekę žmonės yra natūralūs ir nuoširdūs, jie gyvena ramiai, niekur neskubėdami, vadovaudamiesi kita filosofija. Jie nuoširdžiai rūpinasi vieni kitais, o civilizacijos sukurtuose megapoliuose žmogus jaučiasi vienišas ir atstumtas, sykiu – ir mažiau laimingas.


Didelį įspūdį Mildai paliko Mianmaras. Tai šalis, kurią gali mylėti ir nekęsti tuo pačiu metu. Nes čia gerumas, nuoširdumas, grožis yra ryškiai matomi – kaip ir skurdas, kuris tampa didelių problemų priežastimi.

– Pažintos kultūros labai padeda suformuoti savo vidinį pasaulį, sustiprinti vertybes ir atsirinkti, kas iš tikrųjų tau yra svarbu, – sakė Milda. – Pasitikrinau, kad galėčiau pritapti daugelyje pasaulio vietų, tačiau visada norėsiu grįžti į Lietuvą, nes čia – mano šaknys, namai. Svetur praleidau vienus metus, bet atrodo, tarsi būčiau išvykusi vakar.

Kol leidžia galimybės, Milda ketina aplankyti dar daug pasaulio kraštų, tik galbūt kitaip, trumpesniais maršrutais. Tačiau kol kas vilkaviškietė nori kuo ilgiau pabūti namuose, nes čia labai ramu ir gera.



Publikuota: 2019-12-27 13:32:40

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai