|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2019-12-30 18:01
Juozas Olekas senąsias nuotraukas saugo ir albumuose, ir ant trobos sienų.Autorės nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
„Čia – mano prosenelis, čia – tėtis, senelis, jo brolis, čia senelė ir jos sesuo... O čia senoji stuba su tvartais, aviliais“, – ant sienos kabančias senas fotografijas rodo iš mūsų krašto kilęs politikas Juozas Olekas. Kai iš Sibiro grįžęs europarlamentaro senelis Antanas atsiėmė savo žemes Didžiųjų Būdežerių kaime, pačios trobos jau nebuvo likusios – ji nugriauta kolektyvizacijos metu. A. Olekas su sūnumi Juozu ėmėsi namą atstatyti, kurtis iš naujo. Vėliau šiuos darbus perėmė anūkai. Į tris dešimtmečius puoselėjamą sodybą dabar savaitgaliais grįžta J. Olekas su žmona Aurelija. Erdvioje svetainėje puikuojasi nemažai daiktų, kuriais kažkada naudojosi Olekų tėvai, seneliai. 1962-uosius mena etažerė su močiutės siuvinėtomis staltiesėlėmis, dailus bufetukas, laikrodis, staliukas radijui ir pats radijas, per kurį senelis klausėsi „Amerikos balso“, kiti daiktai. Svetainės sienas pačia tikriausia šio žodžio prasme puošia vestuvinės giminės nuotraukos. Pirmoji – senelių Antano Olekos ir Izabelės Čėsniūtės nuotrauka, padaryta 1929 m. gegužę, toliau – Sibire sutuoktuvių dieną įamžinti Juozo tėvai. Nuo kitos sienos per savo vestuves Vilkaviškyje jaunomis akimis žvelgia patys Juozas ir Aurelija. Iš vestuvinių fotografijų šypsosi ir abi Olekų dukros su žentais, sūnus Juozas su marčia. Yra net prosenelio Motiejaus Olekos su žmona Ieva nuotraukos. J. Olekas išsaugojęs ir originalų senelės albumą, keliavusį kartu su šeima iš Lietuvos į Sibirą bei sėkmingai grįžusį atgal. J. Olekas ne tik labai saugo šeimos nuotraukas (seniausia iš jų – proprosenelio brolio vyskupo Juozapo), bet ir giliai domisi giminės istorija. Jo žiniomis, Olekai Sūduvos krašte (apie Šakius) apsigyvenę po marų 16 a. ar 17 a. pradžioje ir palaipsniui kraustęsi arčiau Vilkaviškio. Retas kuris gali pasigirti tokiu plačiašakiu genealogijos medžiu, kokį turi Olekai. Įdomu, jog giminėje buvo net du garsūs kunigai. Tai J. Oleko proprosenelio brolis vyskupas Juozapas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Lenkijoje, bet grįžęs vyskupauti į Vilkaviškį, ir kitas brolis Andrius, Seinų kunigų seminarijos rektorius, vėliau klebonavęs Gražiškiuose. Giminėje būta ir knygnešių: draudžiamą lietuvišką spaudą platino prosenelio Motiejaus brolis Petras Oleka, gyvenęs Balčiūnuose, Pilviškių valsčiuje. J. Olekas sako, jog jo anūkai jau turi septynių kartų genealogijos medį. Vis dėlto ieškoti gilesnių šaknų yra sunku, mat nelikę archyvų: Suvalkijos regione per karus sudegė daug bažnytinių knygų. Pats J. Olekas savo vaikystę iki pat studijų metų praleido Vilkaviškyje. Tačiau gimė jis Krasnojarsko krašte, Ungute. Į tremtį šeimą išvežė, kai J. Oleko tėčiui ėjo šešiolikti. Stovėdamas vagone geležinkelio stoties perone Juozas pamatė dailią baltapūkę mergaitę – po keleto metų Sibire Izabelė tapo jo žmona. Pirmagimį jauna šeima pavadino Juozuku. – Mano senelis buvo Antanas, jo jaunesnis brolis – Juozas. Tėtis – atvirkščiai, buvo Juozas, o jo jaunesnysis brolis – Antanas. Taip ir mes su broliu: jis jaunesnis, todėl Antanas, o aš, vyresnysis, Juozas. Taigi pradedant mano tėčiu dabar jau keturios kartos, kai pirmagimiai pas mus – tik Juozai, – šypsojosi J. Olekas. Anot pašnekovo, daug jaunų žmonių Sibire susirado antras puses. – Mano mama yra iš septynių vaikų šeimos, ir mes tremtyje gimėme septyni pusbroliai. Dabar turime tradiciją šioje sodyboje visa giminė susitikti kiekvieną Velykų rytmetį. Suvažiuoja iki 60 žmonių: dvi tetos, pusbroliai, visų mūsų vaikai, anūkai... Susipažįsta jaunoji karta, susirenka 3–4 eilės pusbroliai, – pasakojo J. Olekas. O štai Kalėdos – tik šeimos šventė. Jau penkeri metai Juozas su Aurelija Kūčias ir Kalėdas švenčia sodyboje, kur laukia savo trijų vaikų su šeimomis. Patiems šeimininkams, dukroms su žentais, sūnui su marčia ir aštuoniems anūkams susėsti jau reikia šešiolikos kėdžių. Lygiai tiek jų ir stovi prie stalo erdvioje svetainėje. Gausi šeimyna stengiasi susitikti ne tik per šventes. Į sodybą atvažiavę anūkai padeda nupjauti veją, patalkina prie bityno, kurio šiai žiemai liko 20 šeimų. Atėjus medkopiui sodyboje būna tikra šventė: kas medutį suka, kas neša, pilsto į stiklainius... Jau trylika vasarų Olekai turi tradiciją visi kartu, įskaitant ir mažuosius, sėsti ant dviračių ir važiuoti per savo kraštą nemažus atstumus. Pernai visas šešioliktukas į Didžiuosius Būdežerius parmynė iš Rusnės, iš viso įveikę apie 200 kilometrų. Abu Olekai vasaromis su draugais mėgsta plaukti baidarėmis, žiemomis – slidinėti. Kaip toks veiklus žmogus, kuris dar ir vyksta į įvarius renginius, keliauja, viskam suranda laiko? – Yra dvi galimybės spėti daugiau: tai anksčiau atsikelti ir vėliau atsigulti, – juokiasi politikas. Savo laiką J. Olekas stengiasi išnaudoti maksimaliai. Politikas daug valandų praleidžia lėktuvuose – kad šis laikas nenueitų tuščiai, jis skrisdamas skaito knygas. Europos Parlamente J. Oleko darbas prasideda 8 val. nuo rytinių susitikimų. Nuo 9–10 val. vyksta komitetų, frakcijų ar plenariniai posėdžiai, o vakare vėl laukia įvairūs susitikimai. Anot politiko, ten visiškai normalu, kad be 21–22 val. darbo dienos nebaigi. Paklaustas apie įprastą darbo dieną, kuri prasidėtų 8 val. ir baigtųsi 17 val., pašnekovas tik nusijuokia. – Kažkada, kai dar dirbau medicinoje, chirurgas prof. Kęstutis Vitkus vienu metu buvo išvykęs į Ameriką, tad kurį laiką Lietuvoje buvau likęs pagrindinis mikrochirurgas. Dvi iš trijų naktų leisdavau operacinėje: vieną liepos mėnesį operuoti važiavau net 19 naktų – vis atsirasdavo ekstra ligonių, – prisimena pašnekovas ir pripažįsta: – Medicinos kažkiek gaila, man ta sritis patiko. Tada buvo kone stebuklas, kai žmogui prisiūdavai nutrauktą galūnę. Mes, Lietuvos mikrochirurgai, buvome labai gerai vertinami ir aplinkiniuose kraštuose, nes daugiausiai operuodavome. Ligonius pas mus atveždavo ir iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos. Kai 1988 m. pirmą kartą nuvykome į chirurgų sąskrydį Lenkijoje, lenkai mums rodė vieną kitą atvejį, o mes jų jau turėjome šimtais. Prieš išeidamas į Seimą dirbau su veido apsigimimų turinčiais vaikučiais. Tokie atvejai – didelė tragedija šeimoje, o tu galėjai grąžinti vaiką į normalų gyvenimą. Ir dabar kartais sutinku žmonių, kurie šypsosi ir primena, kad aš juos operavau. Vis dėlto pašnekovas įsitikinęs, kad politikoje yra daugiau galimybių padaryti kažką, kas garantuotų geresnį gyvenimą gerokai platesniam ratui žmonių – tiesa, visuomenė tai ne visada įvertina. Dabar naktimis J. Olekas jau nebedirba, bet nuo ryto iki vėlaus vakaro – gana dažnai. Čia pat atsivertęs užrašinę jis rodo vieną iš eilinių dienų: numatytas darbo grupės posėdis, po to Šiaurės šalių susitikimas, kitos darbo grupės posėdis, tada bitininkų susitikimas, apdovanojimų ceremonija, o 20 val. laukia paskutinis susitikimas. Kitų dienų grafikai – panašūs. – Tiesioginis mano darbas yra Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Turime visą spektrą temų, o pagrindinis lietuviškas klausimas – išmokos žemdirbiams. Jos mažesnės nei ES, o išlaidos, reikalavimai – vienodi, dėl to mūsų žemdirbiai nukenčia, tampa nekonkurencingi. Bandome įvairiomis formomis dirbti, kad per ateinančią finansinę perspektyvą iki 2027 metų pavytume bent jau vidurkį. Kita tema – užsienio reikalai bei gynyba ir saugumas. Na, ir niekaip nepabėgu nuo sveikatos reikalų. Dalyvauju tarpparlamentinių grupių susirinkimuose, kur diskutuojame, organizuojame renginius, ieškome sprendimų dėl kovos su vėžiu, įvairių kraujagyslių ligų, privalomų skiepų ir kt. Gamtosauga – dar viena sritis, kurioje dirbu, – pasakojo J. Olekas. Suprantama, į visas šias sritis reikia gilintis ir ieškoti geriausių sprendimų. Pavyzdžiui, rūpintis, kad įstatymai žemdirbystės srityje nesikirstų su aplinkosauga. Tenka nuolat bendrauti su skirtingų šalių politikais, išgirsti skirtingų nuomonių ir išsakyti savąją – taip, kad būtum išgirstas ir palaikomas kuo platesnio rato žmonių. – Europarlamentaro darbas sudėtingas, nes laiko turime nedaug. Penktadieniais išvykstame į savo valstybes, pirmadieniais suvažiuojame, tad antradieniais–ketvirtadieniais turime dirbti labai rimtai. Posėdyje išsakyti savo poziciją gauni minutę, nes Parlamente yra 850 žmonių. Kad kiekvienas gautų pakalbėti, laikas labai limituojamas, kai jis baigiasi – tiesiog išjungiamas mikrofonas. Taigi turi smarkiai susikoncentruoti, – pasakojo politikas. Tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių seimuose protingi sprendimai dažnai „užstringa“ dėl valdančiųjų peštynių su opozicija. Europos Parlamente, anot J. Oleko, darbas konstruktyvesnis, čia daugiau bendravimo ir susitarimo. – Kiekvienas gali pateikti savo idėją, o kadangi reikia suburti žmones iš skirtingų frakcijų, turi priimti tam tikrus kompromisus. Ir, žiūrėk, jau 300 ar 400 žmonių tave palaiko. Tam reikia diplomatijos, bendravimo meno, – sakė politikas. Savo požiūrį į rietenas Lietuvos Seime J. Olekas dėsto filosofiškai. – Seimas – tik visuomenės atspindys. Seimo nariai neatėjo ir neužėmė valdžios su ginklu, juos žmonės išsirinko. Todėl reikėtų domėtis tuo, ką renkame, bendrauti su politikais, nepasitikėti visokių „gelbėtojų“ pažadais. Jei kažkas žada, kad padarys tai, ko niekada nedarė, reikėtų vertinti atsargiai, – šypsojosi pats pusšeštos kadencijos Seime praleidęs ir jo užkulisius puikiai žinantis politikas. Tačiau dabar J. Olekas, kaip ir visi kiti, trumpam nuo politikos ir kitų darbų atitrūkęs. Kalėdos su šeima jau atšvęstos, o pats Juozas ir Aurelija šiuo metu Jeruzalėje – čia jie pasitiks ateinančius 2020-uosius metus.
Galerija: Susitikimai
Publikuota: 2019-12-30 18:01:15 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi * Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|