|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2019-12-30 18:43
|
|
|
Rūta Jotautaitė į Vilkaviškį sugrįžta aplankyti čia likusių draugų ir artimųjų.
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Prieš septynerius metus gyventi į Vilnių išvykusi vilkaviškietė įsitikinusi, kad garsiai išsakytos mintys materializuojasi. Prieš kelis dešimtmečius iš mandrumo leptelėta frazė išsipildė su kaupu. Dabar moteris sostinėje turi savo drabužių saloną, rengia televizijos žvaigždes ir gyvena aktyviai bei turiningai.
Leptelėjo lemtingai
Alvite vaikystę praleidusi, o vėliau vidurinę mokyklą Vilkaviškyje baigusi Rūta Jotautaitė juokavo, kad kažkada ištarti žodžiai dabar jai atrodo lemtingi, nors tuo metu juos pasakė tiesiog šiaip sau.
– Kai būdama devyniolikmetė baigiau Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, kažkas manęs paklausė, kuo norėčiau būti gyvenime. Tada tiesiog norėdama pasipuikuoti leptelėjau, kad Vilniuje turėsiu drabužių saloną, – kažkada ištartą lemtingą frazę prisiminė Rūta. – Tuomet tai atrodė tiesiog neįgyvendinama, tačiau grįžti gyventi į Vilnių visada svajojau.
Ši svajonė išsipildė tik po 21-ų metų. Ilgai gyvenusi provincijoje, auginusi vaikus ir siuvusi drabužius madą sekančioms vilkaviškietėms bei kybartietėms, R. Jotautaitė tarsi buvo pamiršusi kažkada ištartus žodžius. Tačiau provincijoje aktyviai moteriai visada trūko erdvės saviraiškai. Vis dėlto gyvenimas pasisuko taip, kad vilkaviškietė atsidūrė sostinėje. To pakako, jog ji pradėtų įgyvendinti savo svajonę.
Rado verslo nišą
R. Jotautaitė prisipažįsta, kad savo verslo pradžia nebuvo lengva. Tačiau nuo pirmos dienos pajuto, jog Vilnius – jos miestas ir čia labai gera. Atkreipusi dėmesį, kad sostinėje trūksta vyriškų drabužių nuomos paslaugų, Rūta rado puikią nišą savam verslui ir įkūrė vyriškų drabužių bei aksesuarų saloną „Kostiumų centras“. Jame galima norimą drabužį išsinuomoti, įsigyti, pasisiūdinti ar pataisyti. Klientui Rūta ir jos kolegė Živilė parenka tinkantį kostiumą, smokingą, fraką, surdutą, pritaiko liemenę, marškinius, petnešas, kaklaraištį ar peteliškę, sąsagas ir kt.
Jau sausio mėnesį salonas pradės prekiauti batais, mat bendradarbiauti su „Kostiumų centru“ pasisiūlė prabangia, kokybiška avalyne prekiaujantis garsus aktorius. Tad dabar Rūta drąsiai tvirtina, kad klientą gali aprengti nuo galvos iki kojų.
Nestandartinių dydžių drabužius dėvintiems klientams norimą kostiumą dažnai tenka pritaikyti palenkiant rankoves, kelnes ir t. t. Viskas atliekama vietoje, nes čia pat, salone, įrengta siuvykla.
Siuvykloje Rūta su kolege Živile ne tik taiso nuomojamus drabužius, bet ir priima individualius užsakymus, siuva drabužius pagal dizainerių bei stilistų sukurtus modelius.
Rengia įžymybes
Išsinuomoti kostiumą vienam vakarui į „Kostiumų centrą“ paprastai užsuka vestuvių ar kitų pokylių dalyviai, sugrįžę emigrantai, iš užsienio atvykę svečiai ar kaupti spintose proginių rūbų tiesiog nelinkę žmonės.
Dažnai „Kostiumų centrui“ tenka papuošti iškart keliolika vieno vakarėlio dalyvių, kurie nori atrodyti originaliai, o kartu ir išlaikyti bendrą stilių.
Salone kostiumus perka užsieniečiai. Neseniai apsilankiusi norvegų pora įsigijo surdutą su visais pritaikytais aksesuarais savo vestuvėms, kurių švęsti vyks į Vietnamą.
Rūtai nuolat tenka rengti aktorius, televizijos laidų vedėjus, žurnalistus, dainininkus, mat „Kostiumų centras“ trejus metus bendradarbiauja su Lietuvos televizija. Todėl vilkaviškietė jau apsiprato savo salone matyti iš televizijos pažįstamus veidus: Ugnę Galadauskaitę, Eglę Daugėlaitę, Nemirą Pumprickaitę, Eglę Bučelytę, Gintarę Grikštaitę, Marijų Žiedą, Loretą Sungailienę, Ritą Miliūtę ir kt.
Per darbo Vilniuje metus Rūta ne tik susipažino su daugybe žavių asmenybių, bet ir įgijo jų pasitikėjimą kaip kruopšti, atsakinga ir profesionali siuvėja-stilistė. Iš lūpų į lūpas sklindanti reklama pritraukia vis daugiau klientų, tarp kurių – Erika ir Merūnas Vitulskiai, aktoriai Rimantas Bagdzevičius, Audrius Bružas, Ramūnas Cicėnas, ledo ritulininkas Darius Kasparaitis, Editos Mildažytės šeima, Marijonas Mikutavičius.
Anot R. Jotautaitės, daugelis televizijos žmonių tik iš ekranų atrodo įnoringos žvaigždės, o gyvenime yra šilti, draugiški žmonės, su kuriais labai smagu bendrauti. Pavyzdžiui, E. Bučelytė, kuri „Kostiumų centre“ nuolat siūdinasi darbo kostiumėlius, visuomet Živilės kalytei Kuosai atneša skanukų, jų nugvelbusi iš savo šuns Briedžio. R. Miliūtė visai neprimena tos politikus virkdančios „geležinės ledi“, kurią matome televizijoje, o N. Pumprickaitė visada mėgsta pajuokauti ir turi subtilų humoro jausmą.
Kostiumai filmams
Anot Rūtos, įdomiausias darbas – siūti kostiumus kino filmams, ypač istoriniams. Mat susipažįsti su skirtingų amžių madomis, prieš šimtmečius dėvėtų drabužių subtilybėmis.
Rūta juokauja, kad jai, siuvėjai iš Vilkaviškio, įpratusiai siūti švarkelius įstatytomis rankovėmis, buvo tikras iššūkis, kai vos atvykusi į Vilnių gavo užsakymą siūti drabužius Lietuvoje italų statomai istorinei dramai „Ana Karenina“. R. Jotautaitė prisimena, kaip pagrindiniam personažui teko siūti ne tik prabangias sukneles, bet ir du vienodus paltus, mat filmuojant tragiškąją sceną vienas pervažiuojamas traukinio.
Neseniai Rūta su kolege Živile siuvo drabužius Jekaterinos II vaidmenį atlikusiai britų aktorei, „Oskaro“ laureatei Helen Mirren. Tiesa, pati aktorė prisimatuoti drabužio nebuvo atvykusi. Siuvėjos tiesiog gavo tikslius išmatavimus ir dizainerio sukurtą drabužio modelį, audinius bei nuotraukas, pagal kuriuos turėjo atlikti užsakymą.
Istoriniams filmams apie karą tenka pasiūti dešimtis milinių, kurios negali atrodyti naujos, tik ką iš po adatos. Tad siuvėjos turi pasiūtus istorinius drabužius specialiomis technologijomis „pasendinti“.
Visų filmų, prie kurių kostiumų teko pridėti savo ranką, Rūta jau nebeišvardytų, nes turėjo užsakymų ne tik iš lietuviškų filmų kūrėjų, bet ir norvegų, švedų, olandų, britų.
Vieni darbai Rūtai įdomūs bendravimu su įdomiais žmonėmis, kiti – žiniomis iš istorinės praeities, tačiau būna ir tiesiog linksmų siuvinių, pavyzdžiui, žmogaus dydžio paukščių tukanų kaukės, kurias buvo užsakiusi turizmo agentūra savo reklamai.
– Kaukes siūti be galo įdomu, bet kartu ir labai sunku, – pasakojo Rūta. – Kaukė turi savo specifiką, nes ją dėvintis žmogus turi jaustis maksimaliai komfortiškai. Juk jam reikia kvėpuoti, judėti, kalbėti ir estetiškai atrodyti.
Puošiasi senjorai
Nors sukantis nuosavame versle laiko lieka mažai, Rūta juokauja, kad dirbant tokį mielą širdžiai darbą ir poilsio nereikia. Todėl laisvalaikį ji leidžia labai aktyviai: vyksta į baidarių, dviračių, pėsčiųjų žygius, kopia į kalnus, tapo ant šilko, lanko jogos, keramikos užsiėmimus, anglų ir prancūzų kalbų pamokas, mėgsta spektaklius, parodas, sportuoja, dalyvauja protmūšiuose su draugų komanda.
– Turiu tokią savybę: kad ir kur gyvenčiau, visuomet „apaugu“ draugais, – pasakojo Rūta. – Negaliu be žmonių, be bendravimo. Esu visiška ekstravertė.
Į Vilkaviškį Rūta taip pat grįžta dėl draugų ir artimųjų, nes tiesiog negali be jų gyventi. Kai kurios vilkaviškietės klientės dar dabar siūdinasi pas Vilniuje seniai gyvenančią siuvėją. Rūta tiesiog atveža joms audinių pavyzdžių, suderina norimą modelį ir parveža gatavą drabužį.
Savo salono drabužiais R. Jotautaitė rengia ne vien vilniečius. Daugelis nuomojamų kostiumų vėliau pargabenami į Vilkaviškį. Jais puošiasi Rūtos tėvų draugai senjorai. Iš savo salono Rūta atveža ne tik gatavų drabužių, bet ir prabangių audinių atraižų, kurias rankdarbiams naudoja neįgaliųjų draugijos darbštuolės.
Nors gimtinė R. Jotautaitę traukia, pasimėgavusi savųjų bei draugų artumu ir provincijos ramybe ji ir vėl nori lėkti į Vilnių. Energingą moterį žavi sostinės šurmulys. Be galo veikli, iniciatyvi, nustygti vietoje negalinti Rūta sostinėje pajuto didžiulę erdvę ir plačias galimybes savo veiklai. Be to, R. Jotautaitė ten turi mėgstamą darbą, kuris leidžia susipažinti bei pabendrauti su įdomiais žmonėmis.
Prieš septynerius metus gyventi į Vilnių išvykusi vilkaviškietė įsitikinusi, kad garsiai išsakytos mintys materializuojasi. Prieš kelis dešimtmečius iš mandrumo leptelėta frazė išsipildė su kaupu. Dabar moteris sostinėje turi savo drabužių saloną, rengia televizijos žvaigždes ir gyvena aktyviai bei turiningai. |
Alvite vaikystę praleidusi, o vėliau vidurinę mokyklą Vilkaviškyje baigusi Rūta Jotautaitė juokavo, kad kažkada ištarti žodžiai dabar jai atrodo lemtingi, nors tuo metu juos pasakė tiesiog šiaip sau.
– Kai būdama devyniolikmetė baigiau Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, kažkas manęs paklausė, kuo norėčiau būti gyvenime. Tada tiesiog norėdama pasipuikuoti leptelėjau, kad Vilniuje turėsiu drabužių saloną, – kažkada ištartą lemtingą frazę prisiminė Rūta. – Tuomet tai atrodė tiesiog neįgyvendinama, tačiau grįžti gyventi į Vilnių visada svajojau.
Ši svajonė išsipildė tik po 21-ų metų. Ilgai gyvenusi provincijoje, auginusi vaikus ir siuvusi drabužius madą sekančioms vilkaviškietėms bei kybartietėms, R. Jotautaitė tarsi buvo pamiršusi kažkada ištartus žodžius. Tačiau provincijoje aktyviai moteriai visada trūko erdvės saviraiškai. Vis dėlto gyvenimas pasisuko taip, kad vilkaviškietė atsidūrė sostinėje. To pakako, jog ji pradėtų įgyvendinti savo svajonę.
R. Jotautaitė prisipažįsta, kad savo verslo pradžia nebuvo lengva. Tačiau nuo pirmos dienos pajuto, jog Vilnius – jos miestas ir čia labai gera. Atkreipusi dėmesį, kad sostinėje trūksta vyriškų drabužių nuomos paslaugų, Rūta rado puikią nišą savam verslui ir įkūrė vyriškų drabužių bei aksesuarų saloną „Kostiumų centras“. Jame galima norimą drabužį išsinuomoti, įsigyti, pasisiūdinti ar pataisyti. Klientui Rūta ir jos kolegė Živilė parenka tinkantį kostiumą, smokingą, fraką, surdutą, pritaiko liemenę, marškinius, petnešas, kaklaraištį ar peteliškę, sąsagas ir kt.
Jau sausio mėnesį salonas pradės prekiauti batais, mat bendradarbiauti su „Kostiumų centru“ pasisiūlė prabangia, kokybiška avalyne prekiaujantis garsus aktorius. Tad dabar Rūta drąsiai tvirtina, kad klientą gali aprengti nuo galvos iki kojų.
Nestandartinių dydžių drabužius dėvintiems klientams norimą kostiumą dažnai tenka pritaikyti palenkiant rankoves, kelnes ir t. t. Viskas atliekama vietoje, nes čia pat, salone, įrengta siuvykla.
Siuvykloje Rūta su kolege Živile ne tik taiso nuomojamus drabužius, bet ir priima individualius užsakymus, siuva drabužius pagal dizainerių bei stilistų sukurtus modelius.
Išsinuomoti kostiumą vienam vakarui į „Kostiumų centrą“ paprastai užsuka vestuvių ar kitų pokylių dalyviai, sugrįžę emigrantai, iš užsienio atvykę svečiai ar kaupti spintose proginių rūbų tiesiog nelinkę žmonės.
Dažnai „Kostiumų centrui“ tenka papuošti iškart keliolika vieno vakarėlio dalyvių, kurie nori atrodyti originaliai, o kartu ir išlaikyti bendrą stilių.
Salone kostiumus perka užsieniečiai. Neseniai apsilankiusi norvegų pora įsigijo surdutą su visais pritaikytais aksesuarais savo vestuvėms, kurių švęsti vyks į Vietnamą.
Rūtai nuolat tenka rengti aktorius, televizijos laidų vedėjus, žurnalistus, dainininkus, mat „Kostiumų centras“ trejus metus bendradarbiauja su Lietuvos televizija. Todėl vilkaviškietė jau apsiprato savo salone matyti iš televizijos pažįstamus veidus: Ugnę Galadauskaitę, Eglę Daugėlaitę, Nemirą Pumprickaitę, Eglę Bučelytę, Gintarę Grikštaitę, Marijų Žiedą, Loretą Sungailienę, Ritą Miliūtę ir kt.
Per darbo Vilniuje metus Rūta ne tik susipažino su daugybe žavių asmenybių, bet ir įgijo jų pasitikėjimą kaip kruopšti, atsakinga ir profesionali siuvėja-stilistė. Iš lūpų į lūpas sklindanti reklama pritraukia vis daugiau klientų, tarp kurių – Erika ir Merūnas Vitulskiai, aktoriai Rimantas Bagdzevičius, Audrius Bružas, Ramūnas Cicėnas, ledo ritulininkas Darius Kasparaitis, Editos Mildažytės šeima, Marijonas Mikutavičius.
Anot R. Jotautaitės, daugelis televizijos žmonių tik iš ekranų atrodo įnoringos žvaigždės, o gyvenime yra šilti, draugiški žmonės, su kuriais labai smagu bendrauti. Pavyzdžiui, E. Bučelytė, kuri „Kostiumų centre“ nuolat siūdinasi darbo kostiumėlius, visuomet Živilės kalytei Kuosai atneša skanukų, jų nugvelbusi iš savo šuns Briedžio. R. Miliūtė visai neprimena tos politikus virkdančios „geležinės ledi“, kurią matome televizijoje, o N. Pumprickaitė visada mėgsta pajuokauti ir turi subtilų humoro jausmą.
Anot Rūtos, įdomiausias darbas – siūti kostiumus kino filmams, ypač istoriniams. Mat susipažįsti su skirtingų amžių madomis, prieš šimtmečius dėvėtų drabužių subtilybėmis.
Rūta juokauja, kad jai, siuvėjai iš Vilkaviškio, įpratusiai siūti švarkelius įstatytomis rankovėmis, buvo tikras iššūkis, kai vos atvykusi į Vilnių gavo užsakymą siūti drabužius Lietuvoje italų statomai istorinei dramai „Ana Karenina“. R. Jotautaitė prisimena, kaip pagrindiniam personažui teko siūti ne tik prabangias sukneles, bet ir du vienodus paltus, mat filmuojant tragiškąją sceną vienas pervažiuojamas traukinio.
Neseniai Rūta su kolege Živile siuvo drabužius Jekaterinos II vaidmenį atlikusiai britų aktorei, „Oskaro“ laureatei Helen Mirren. Tiesa, pati aktorė prisimatuoti drabužio nebuvo atvykusi. Siuvėjos tiesiog gavo tikslius išmatavimus ir dizainerio sukurtą drabužio modelį, audinius bei nuotraukas, pagal kuriuos turėjo atlikti užsakymą.
Istoriniams filmams apie karą tenka pasiūti dešimtis milinių, kurios negali atrodyti naujos, tik ką iš po adatos. Tad siuvėjos turi pasiūtus istorinius drabužius specialiomis technologijomis „pasendinti“.
Visų filmų, prie kurių kostiumų teko pridėti savo ranką, Rūta jau nebeišvardytų, nes turėjo užsakymų ne tik iš lietuviškų filmų kūrėjų, bet ir norvegų, švedų, olandų, britų.
Vieni darbai Rūtai įdomūs bendravimu su įdomiais žmonėmis, kiti – žiniomis iš istorinės praeities, tačiau būna ir tiesiog linksmų siuvinių, pavyzdžiui, žmogaus dydžio paukščių tukanų kaukės, kurias buvo užsakiusi turizmo agentūra savo reklamai.
– Kaukes siūti be galo įdomu, bet kartu ir labai sunku, – pasakojo Rūta. – Kaukė turi savo specifiką, nes ją dėvintis žmogus turi jaustis maksimaliai komfortiškai. Juk jam reikia kvėpuoti, judėti, kalbėti ir estetiškai atrodyti.
Nors sukantis nuosavame versle laiko lieka mažai, Rūta juokauja, kad dirbant tokį mielą širdžiai darbą ir poilsio nereikia. Todėl laisvalaikį ji leidžia labai aktyviai: vyksta į baidarių, dviračių, pėsčiųjų žygius, kopia į kalnus, tapo ant šilko, lanko jogos, keramikos užsiėmimus, anglų ir prancūzų kalbų pamokas, mėgsta spektaklius, parodas, sportuoja, dalyvauja protmūšiuose su draugų komanda.
– Turiu tokią savybę: kad ir kur gyvenčiau, visuomet „apaugu“ draugais, – pasakojo Rūta. – Negaliu be žmonių, be bendravimo. Esu visiška ekstravertė.
Į Vilkaviškį Rūta taip pat grįžta dėl draugų ir artimųjų, nes tiesiog negali be jų gyventi. Kai kurios vilkaviškietės klientės dar dabar siūdinasi pas Vilniuje seniai gyvenančią siuvėją. Rūta tiesiog atveža joms audinių pavyzdžių, suderina norimą modelį ir parveža gatavą drabužį.
Savo salono drabužiais R. Jotautaitė rengia ne vien vilniečius. Daugelis nuomojamų kostiumų vėliau pargabenami į Vilkaviškį. Jais puošiasi Rūtos tėvų draugai senjorai. Iš savo salono Rūta atveža ne tik gatavų drabužių, bet ir prabangių audinių atraižų, kurias rankdarbiams naudoja neįgaliųjų draugijos darbštuolės.
Nors gimtinė R. Jotautaitę traukia, pasimėgavusi savųjų bei draugų artumu ir provincijos ramybe ji ir vėl nori lėkti į Vilnių. Energingą moterį žavi sostinės šurmulys. Be galo veikli, iniciatyvi, nustygti vietoje negalinti Rūta sostinėje pajuto didžiulę erdvę ir plačias galimybes savo veiklai. Be to, R. Jotautaitė ten turi mėgstamą darbą, kuris leidžia susipažinti bei pabendrauti su įdomiais žmonėmis.
Galerija: „Kostiumų centras“
Publikuota: 2019-12-30 18:43:02
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|