|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2020-01-02 17:34
Tokių didingų stalaktitų, kokius išvydo Naujojoje Zelandijoje, Milda dar nebuvo mačiusi.Nuotr. iš asmeninio albumo
Mano Kalėdos buvo „našlaičių“. Čia taip jas vadina, kai švenčia būrys, bet ne šeima. Prie mūsų kalėdinės vakarienės stalo buvo vienuolika žmonių ir visi paruošė po skirtingą patiekalą. Aš ištaisiau šaltibarščių (ne visai tradiciškai, bet užtat labai gaiviai, ko ir norisi, kai vasara). Netikėtai visą Kalėdų dieną lijo. Žmonės pasakojo, kad dažniausiai Naujojoje Zelandijoje per Kalėdas būna karšta ir jie dienas leidžia paplūdimiuose. Paskutinės dienos Marahau miestelyje buvo įspūdingai gražios. Gal tris vakarus vakarojome su smagiais vietiniais ir ne vietiniais muzikantais. Ė, kaip smagu – muzika yra nuostabus būdas bendrauti. Baigiau darbą „Park cafe“ ir kartu su lietuviu Laurynu leidausi į 8 dienų 120 km pėsčiųjų žygį. Išilgai perėjome Nelsono ežerų nacionalinį parką. Pasiekėme vieną viršūnę, perėjome tris perėjas, maudėmės karštose versmėse, kurios buvo kiek per šaltos. Į kalnus lipti aš nemėgstu. Bet kaip mėgstu juose būti! Kitoks pasaulis. Augalų ir gyvūnų kopiant mažėja, pilkos uolos, vaiskiai geltonos pievos, žalios minkštos samanos šalia aštrių akmenų kampų ir žydras ežeras tarp stačių kalnų šlaitų. Ežeras didžiulis, pakrantė plati, plokščia, nusėta smulkiais akmenimis. Upės čia suteka po žeme. Vandenyje matosi povandeninės upės vagos. Šalia krioklys, kur „atrakcionų parką“ įsirengusios vietinės žąsys. Didelės ir riebios. Plauko vandenyje ir laksto uolienomis kaip tikros kalnietės. Nacionaliniai parkai čia gražiai prižiūrėti: viskas sužymėta, suskaičiuota, parašyta. Tie, kas ateina, išsineša savo šiukšles. Galima keliauti ir be palapinės – miegoti departamento trobelėse, kur švaru, jauku, yra čiužiniai, geriamojo vandens, net krosnelė sušilti, kai vakarai šalti. Per nacionalinį parką veda Te Araroa kelias. Tai 3000 km nuo šiauriausio iki piečiausio Naujosios Zelandijos taško. Supratau, kad kojoms eiti visai lengva: kiekvieną dieną pabundi ir tiesiog eini. Žiūri į pievas ir kalnus, klausaisi vėjo, perbrendi upelius. Sutinki kažką netikėto. Tai minčių mintijimo mokykla. Paskutinius 50 kilometrų ėjau mintimis būdama Lietuvoje. Galva buvo pilna prisiminimų ir gyvenimo ten, kur manęs šiuo metu nėra. Atsisveikiname su vėju, paskutinę žygio dieną mane pargriovusiu ir pavogusiu kepurę, mus lydėjusiu gal keturias iš aštuonių dienų. Vakarinės pakrantės vandenynas – laukinis. Bangos taip smarkiai daužosi pakrantėje, jog mažos vandens dulkės nuolatos sklando ore kaip rūkas. Nespėdavau akinių nusivalyti, o jie vėl sūrūs. Apsistojome kempinge Karamea miestelyje. Tai – visiškas užkampis. Per pietus veka (neskraidantis paukštis, gyvenantis tik Naujojoje Zelandijoje) tiesiai nuo stalo nugvelbė iš Lauryno tortiliją su sūriu ir pomidorais. Pasišokėjusi pagriebė – ir į kojas, o Laurynas iš paskos šaukdamas. Buvo juoko visiems aplinkui. Šie paukščiai neminimi geru žodžiu. Mūsų akyse jie taip pat neįgijo geros reputacijos. Į urvus išsiruošėme kiek vėlokai. Kai nuėjome iki jų, jau temo, o kai išlindome iš to drėgno pasaulio, buvo jau tamsu. Man patinka landžioti, klampoti per upes, dažniausiai tekančias urvų viduje. Europoje urvuose, kur gali pamatyti stalaktitų ir stalagmitų, paprastai įrengti mediniai takai, akmenys apšviesti. Zelandijoje tai – visai laukinė patirtis. Urvuose radome didžiulių jonvabalių spiečius. Tamsoje jie atrodo tarsi šviečiantys žvaigždynai. Kaip minėjau, iš urvų išlindome jau sutemus. Naktinių klajonių dovana buvo sutiktas kivis – naktinis strutinių būrio paukštis, Naujosios Zelandijos simbolis. Žinoma, jis spruko į krūmus slėptis. Labai džiaugėmės jį pamatę, nes šiuos paukščius sutiksi nedažnai. Prie egzotiškų padarų, kuriuos čia pamatyti būtina, „užsidėjome varnelę“ – dabar jau ir namo galima važiuoti. Atsisveikinusi su Laurynu išvažiavau į savo paskutinį suplanuotą žygį Coplando keliu į karštąsias versmes. Visą dieną ėjau upeliais, dumblynais, uolomis ir akmenynais. Karšta buvo kaip tropikuose, bet akimis vis stebėdavau stačias snieguotų kalnų viršūnes. Rodos, jie nėra aukšti, bet sniegas čia laikosi. Po septynių valandų žygio pasiekiau trobelę su keliautojais. Prisiklausiau istorijų apie keliones į Antarktidą, Izraelį (dauguma trobelės svečių buvo iš ten), o kojas ilsinau karštose versmėse. Rytą pabudusią pasveikino oranžinis dangus ir kylanti saulė. Et, kaip smagu ir paprasta... Pati sau linkiu daugiau tokių pabudimų. (Bus daugiau)
Galerija: Naujoji Zelandija
Publikuota: 2020-01-02 17:34:49 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi * Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|