Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
Netekome medicinos korifėjaus
Vladas MATULEVIČIUS (1928–2019)
Skaudi žinia Kūčių dieną pasiekė Vilkaviškio medikų bendruomenę. Eidamas 92-uosius metus mirė medicinos korifėjus, daugiau nei penkis dešimtmečius mūsų rajono ligoninei ir joje gydytiems pacientams atidavęs chirurgas Vladas Matulevičius.
V. Matulevičius gimė 1928 m. vasario 17 dieną Alytaus apskrityje, Miroslavo valsčiuje. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Kauno medicinos institutą, o po studijų 1953 m. liepos 1 d. drauge su žmona odontologe atvyko dirbti į Vilkaviškį.
Energingas, sumanus ir darbštus gydytojas greitai buvo įvertintas ir pacientų, ir rajono valdžios, tad jau po metų buvo paskirtas ligoninės vadovu. Tačiau tikrasis gydytojo pašaukimas buvo ne vadovauti, o gydyti. 1961 m. jis grįžo į Chirurgijos skyrių, vėliau šiam vadovavo ir per penkis dešimtmečius išoperavo daugiau nei 10 tūkst. pacientų. Daugelis vyresniosios kartos vilkaviškiečių jam dėkingi už išgelbėtą gyvybę, sugrąžintą sveikatą. Kone kiekvienoje rajono šeimoje galėtume rasti šio chirurgo skalpelio palytėtą žmogų.
Medikas buvo taip atsidavęs savo darbui, jog kartais be pertraukos dirbdavo 24 valandas. Jis ne tik operavo ir konsultavo ligonius, bet savo patirtimi dalijosi su kitais medikais, rašė medicininius straipsnius, monografijas, skaitė paskaitas, 19 metų buvo atsakingas rajone už donorystę.
Gydytojo veikla buvo vertinama ne tik Vilkaviškio rajone, bet ir visoje šalyje. 1978 m. jam suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas, o 1995 m. chirurgas vienintelis per Vilkaviškio ligoninės istoriją buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
V. Matulevičius buvo didžiulis autoritetas kolegoms, kurie nuolat prašydavo patarimo net tuomet, kai gydytojas išėjo į užtarnautą poilsį ir išvyko gyventi į Vilnių, arčiau dukters šeimos. Medikas be galo mylėjo savo pirmąją ir vienintelę darbovietę, tad kol leido jėgos, nuolat užsukdavo į Vilkaviškį ir visuomet pasidžiaugdavo gražėjančia ir tobulėjančia ligonine bei jos personalu.
Liūdime, nes netekome puikaus kolegos, didžiulio autoriteto ir ligoninės patrioto. Mums trūks jo patarimų, nuoširdžios šypsenos ir uždegančių žodžių. Tačiau visada galėsime didžiuotis, kad turėjome garbės tokį žmogų pažinti.
Vilkaviškio ligoninės bendruomenė
Užsk. 3570
Publikuota: 2020-01-06 09:38:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|