Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / In Memoriam

---

Teofilė ULDINSKIENĖ (1932–2019)

Gruodžio 26 dieną eidama 88-uosius metus mus paliko garsi Suvalkijos krašto dainininkė, folkloro ansamblio „Šilojai“ širdis ir siela – Teofilė Uldinskienė, gimusi, augusi ir iki šiol gyvenusi Pavištyčio kaime (Vištyčio sen.).

Gausioje Petronėlės Fylerytės-Gutauskienės ir Vinco Gutausko šeimoje Tafiliukė (taip ją visi vadino) buvo penktas vaikas. Kadangi augo net šešios Gutauskų atžalos, mama negalėjo jų palepinti maistu, drabužiais, bet didžiausia motinos dovana vaikams tapo dainos, pasakos ir gyvenimo išmintis. Visa tai, ką mama paliko, apsigyveno mažųjų vaikų, o ypač Teofilės, širdelėse. Jau nuo mažens liaudies daina jai tapo geriausia drauge ir guodėja. Nebuvo gyvenime nei vienos akimirkos, nei vienos valandos, kad skausmą ar neviltį nelydėtų giesmė ar iš mamos išmokta daina. Ji Teofilę lydėjo ir skausmu išvagotais tremties keliais.

Būdama 20 metų, Teofilė kartu su šeima buvo ištremta į Sibirą, į Vortikosą. Čia, miškuose, alinant 50 laipsnių šalčiui, nesiskundė sunkiu medkirčio darbu. Čia pajuto sotų duonos trupinio skonį, lašo vandens saldumą, artimo praradimą (mirė tėvas ir jauniausias brolis), tėvynės ilgesio skausmą, gyvenimo trapumą. Gal todėl ir išsiskyrė Teofilė Gutauskaitė-Uldinskienė iš kitų savo gerumu, atjauta, šiluma, vaišingumu, mokėjimu išklausyti ir suprasti kiekvieną žmogų.

Kiekviena akimirka, išgyventa kartu su Tafiliuke, buvo šilta ir jautri, apipinta liaudies dainos ir pasakojimo. O kiek dainų mokėta... Sunku ir suskaičiuoti. Užrašyta jų apie 200. Kai kurias ir mes, šilojiečiai, išmokome. Ir ne tik... Mokėmės būti geresni, mokėmės pamiršti nuoskaudas, gyventi su šypsena, be pykčio, apmaudo ir keršto.

Ji išėjo... Išėjo ten, kur lopšines dainuoja debesys, ratelius šoka vėjai, o šventas giesmes gieda angelai. Išėjo... Paliko tik jos išdainuotos dainos, išgiedotos giesmės ir darbai, menantys nuostabų žmogų, puikią mamą, mylinčią močiutę, gyvenimo mokytoją.

Ji ilgai ilgai gyvens tarp mūsų. Per dainą, per šokį, per giesmę... O juk dainos – nemiršta...

Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius, netekusius mylimo žmogaus.



Vištyčio regioninio parko direkcijos kolektyvas,

folkloro ansamblio „Šilojai“ nariai

Užsk. 1

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---