„Santaka“ / Salynų valstybės hipnotizuoja egzotika ir povandeniniu pasauliu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-01-13 17:03

Dalinkitės:  


Milda bei jachtos kapitonas Di susidraugavo su Vanuatu salų merginomis ir pakvietė jas paburiuoti.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Salynų valstybės hipnotizuoja egzotika ir povandeniniu pasauliu


Praėjusiame laikraščio numeryje spausdinti Mildos Urbšytės įspūdžiai baigėsi pasirengimu kelionei per vandenyną į Fidžį. Šįkart – keletas įspūdžių iš trijų salynų valstybių: Fidžio, Vanuatu ir Indonezijos.



Uolos ir džiunglės

Buriuojant Fidžyje protingiausia pasikliauti savo akimis. Žemėlapiai nėra ypač tikslūs, daug nepažymėtų povandeninių rifų. Girdėjome, jog praėjusią savaitę vienas laivas užplaukė ant rifo, sulūžo vairas, pažeidė korpusą. Naktį turėjo laukti, kol potvynio vanduo pakils ir bus galima pabėgti iš spąstų. Tokiomis gąsdinančiomis istorijomis buriuotojai saldžiai „užkandžiauja“ prie popietinės arbatos.

Šešioms savaitėms turime nusipirkti maisto, nes išplaukiame į Lau salas, kurių daugelis – negyvenamos. Pagrindinis maistas kelionei – ryžiai (40 kg) ir makaronai (22 kg), taip pat tuno, kokosų pieno, pomidorų pastos, avinžirnių, žirnių konservai. Gavome į bulves panašių taro gumbų, moliūgų, baklažanų, svogūnų, česnakų, papajų, apelsinų, citrinų.

Kanalas į Fulangos salos įlanką kiek siaurokas. Keliaujame žydra vandens juosta, apkabinta ant rifų lūžtančių bangų. Fulangos rifo prieglobstyje – stebuklinga. Visur dailios vulkaninės kilmės uolos su džiunglėmis, kokosų palmėmis ir balto smėlio paplūdimiais.




Su rykliais ir rajomis

Keliaujame į šikšnosparnių ekspediciją. Įsiiriame tarp mangrovių šaknų, pakeliame galvas ir stebime ant šakų kabančius tarsi pliušinius šikšnosparnius geltonais kaklais. Didžiuliai, triukšmingi – nesu tokių mačiusi. Tokia gausybė, kad man primena medžiuose kabančius obuolius per derlingą sezoną Lietuvoje.

Nuplaukėme prie išorinio salos rifo apžiūrėti povandeninio pasaulio. Vanduo stulbinamai skaidrus – vien spalvos ir žuvys. Pirmą kartą nardžiau su rykliais ir rajomis. Sekiau gražuolį rifinį ryklį, kol jis pradingo vandenynų kanjonuose. Pamačiau dugne snaudžiančias dvi didžiules rajas, pasislėpusias po smėliu: išryškėja tik kontūras ir ilga trijų metrų uodega, kaip koks laidas pilkuojanti iš po balto smėlio. Aplink milžinės žuvys, iš kurių pažįstu tik tuną bei aštuonkojį, pasislėpusį giliai dugne, tarsi ištirpusį ant koralo.

Pasivaikščiojome kaime. Vietiniai nuvedė į urvą, kuriame nuo seno guli gal dvidešimt kanibalų laikų skeletų. Jausmas – kaip iš knygų apie piratus.



Į vulkano kraterį

Pasiekiame Vanuatu salyno Tanna salą su alsuojančiu ugnikalniu. Salos siluetas magiškai papuoštas rožiniu ugnikalnio šleifu ir storu dūmų debesimi, atsigulusiu ant tropinių miškų. Viena iš tų akimirkų, kurios jausmas nusės prisiminimuose ilgam.


Ryte keliaujame į žvalgybą po kaimą. Kaimelis gražus, mažutėlis, pilnas jaukių tradicinių trobelių, gražių sodelių už medinių vartelių – beveik kaip Lietuvoje. Tik mūsiškės kambarinės gėlės pas juos auga kiemuose.

Popiet – ekskursija į Yasuro vulkano kraterį. Susėdame į atvirus džipus ir vingiuojame vietiniu juodu žvyrkeliu. Vulkano nebegalima savarankiškai apžiūrinėti jau penkti metai – po to įvykio, kai viena azijietė nučiuožė krateriu žemyn.

Po truputėlį temsta, oras vėsta ir vulkano sprogimai suaktyvėja. Kartkartėmis jis spjaudosi lavos purslais. Beprotiškai šalta ir vėjas toks stiprus, kad šalmai, kuriuos privaloma dėvėti, nupūsti ritasi žemyn link vulkano kraterio.



Povandeninis pasaulis

Ryte atrandame povandeninius koralus ir karštąsias versmes, besiveržiančias iš uolų. Nematyta gyvūnija ir po vandeniu, ir virš vandens. Sėdime vandenyne, sušildytame karštų srovių. Jos kartais nudegina, bet atsiritusi šalta banga nuplauna. Atrandu karšto vandens urvus, juodo karšto smėlio paplūdimį – tikra gamtos dovana.

Keliame bures link Port Vila, pakeliui sustodami prie Mela salos. Joje žuvauti uždrausta jau penkiolika metų, tad povandeninis pasaulis pasiekiamas pirštų galiukais: čia gausybė žuvų, kurias gali paglostyti.


Plaukiame į salos iškyšulį, kur didelės bangos skalauja ir talžo uolas. Prie rifo sustojame ir neriame į bangas. Šįkart žiūrime į šimto kilogramų milžiniškas žuvis napoleonus, travalius, rifų ryklius ir kitas žuvis. Iš džiaugsmo norisi dainuoti, pamačius stulbinančias vandenų ereliais vadinamas rajas – juodas, geltonais taškais ir ilgomis ilgomis uodegomis. Jos nuostabiai gražios ir retai pamatomos. Jausmas – kaip kosmose. Jaučiuosi apdovanota pasaulio gražumu.



Nardymo rojus

Pasiekiame Indonezijos salyno Komodo salas. Kalnų masyvai statūs ir tušti. Viskas geltona, ruda, balsva ir blankiai žalia – beprotiškai sausa. Komodo salynas garsus ne tik varanais, vadinamais Komodo drakonais, bet ir povandeniniu gyvenimu. Turistai iš viso pasaulio čia plūsta nardyti. Komode nėra uraganų, kurie suniokoja koralus, o stiprios srovės ir derlingas vanduo leidžia gyvuoti gausiai augmenijai bei gyvūnijai.

Skubu ieškoti savo plaukmenų ir šoku į vandenį. Sausumos kraštovaizdis – vieno kolorito, o po vandeniu – stulbinančiai spalvinga. Koralų vyraujanti spalva – blankiai rožinė, bet gausu ir ryškiai žalių, purpurinių, raudonų, baltų ir dar tokių, kokių niekuomet nebuvau mačiusi.

Gausybė spalvingiausių žuvų. Galėtum jas stebėti valandų valandas, bet reikia grįžti į laivą, nes vandenyje pilna nedidukių medūzų, kurios bjauriai „kanda“. Jas pastebėti sunku, nes pilna visokių gyvių, ypač planktono, dėl kurio vandenyje matomumas – gal tik trys metrai.



Pažintis su varanais

Saulei besileidžiant susiruošiu pasivaikščioti pakrante. Ramus laukinis balto smėlio paplūdimys. Iš krūmų skuodžia išgąsdinta laukinė kiaulė. Aš lėtai žingsniuoju ir renku kriaukles. Ant smėlio pastebiu tarsi gyvatės pėdsaką, bet vis nutrūkstantį, nevientisą. O dar ir pėdos aplink kiek per didelės bet kokiam mano įsivaizduojamam gyvūnui... Supratau! Paplūdimyje gyvena Komodo drakonai – didžiausi driežai Žemėje, užaugantys net iki 3 metrų.

Matau link manęs atplaukiančią turistų grupę. Jie iš tolo man šaukia: „Panele, paplūdimyje labai nesaugu, čia gyvena Komodo drakonai, jie gali jus užpulti, briskit link mūsų laivo.“ Šypsausi ir iš lėto einu link jų pasisveikinti. Kur buvęs, kur nebuvęs iš krūmų išlenda gal pusantro metro ilgio Komodo drakonas ir gan sparčiai pėdina prie manęs. Šiek tiek išsigąstu ir brendu laivo link. Atsisėdusi ant jo krašto stebiu didžiulį driežą per saugų atstumą.

Turistų gidas pasakoja, kad Komodo varanai gali bėgti iki dvidešimties kilometrų per valandą greičiu, o vienintelis būdas nuo jų slėptis – lipti į medį. Gidas gąsdina, jog drakonas užuodė mane, todėl laivas priplaukė pačiu laiku.

Varanai dažnai medžioja gulėdami ir nejudėdami. Taip iš pasalų užpuola elnią ar kokį kitą gyvūną, jį sužeisdami ir apnuodydami. Per kelias dienas auka lėtai miršta nuo nuodų, o varanas vis aplanko ją laukdamas, kol pietūs bus „paruošti“.


Gidas pasakoja, kad seniau šiuos varanus šerdavo iš priplaukiančių motorinių laivų, todėl vos išgirdę variklio garsą jie atskuba prie vandens. Stebime Komodo drakoną, kuriam gana greitai pasidaro nuobodu į mus žiūrėti ir jis tiesiog prigula. Turistų laivelis nuplukdo mane į tą vietą, kur palikau irklentę. Vos iššoku jos pasiimti, iš krūmų atbėga dar vienas varanas!

Atsisveikinu su turistais jau sėdėdama vandenyje, ant savo irklentės, ir suprantu, jog vienintelė priežastis, dėl kurios man pasisekė pamatyti Komodo varaną, – turistinio laivelio variklio gausmas. Laukiniai padarai tiesiog pripratę taip elgtis dėl atrakcijos turistams. Ir tegul nepasakoja, kad šiais laikais niekas iš laivelio jiems nenumeta riebaus mėsos gabalo.



Nacionaliniame parke

Kitą rytą vykstame į nacionalinį parką. Stebime elnius, beždžiones ir šernus, priviliotus potvynio ir atoslūgio atidengtos žemės, kuria ropoja krabai ir kiti maži gardūs padarėliai. Augmenija sausa, žolės beveik nėra. Nekišame nosies į mišką, nes vengiame sutikti gyvačių. Pagal statistiką šiame nacionaliniame parke vidutiniškai viename kvadratiniame metre – viena nuodinga gyvatė.

Pabundu su aušra, kad pamatyčiau visą gamtos grožį tinkamiausiu metu. Nauja diena ir dar viena neįtikėtina vietelė. Plaukiame į žemėlapyje nurodytus „karštuosius“ nardymo taškus.


Vanduo neįtikėtinai skaidrus, gausybė gigantiškų žuvų. Į mano „sąrašą“ patenka sulig manimi dydžio baltapelekis ryklys, didelės išsipučiančios žuvys su spygliais ir milžiniškos iš animacinio filmuko apie žuviuką Nemo visiems pažįstamų žuvyčių šeimos, gyvenančios minkštuose koraluose. Besislėpdamos jos dingsta tarp koralo „kutų“. Šios nuostabios vietos tikrai nesukurtos žmonėms.



(Bus daugiau. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 1, 3)





Galerija: Fidžio salynas




Publikuota: 2020-01-13 17:03:44

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai