„Santaka“ / Sudėtingi kraštiečio gyvenimo takai vedžioja po Krokuvą / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Juozapas Albinas Herbačiauskas buvo įdomi ir spalvinga asmenybė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.


Sudėtingi kraštiečio gyvenimo takai vedžioja po Krokuvą

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ


Mūsų kraštietis Juozapas Albinas Herbačiauskas – ne ta asmenybė, apie kurią labai daug žinome. Lankeliškių parapijoje, Stolaukėlio sodžiuje, 1876 m. gimęs rašytojas, eseistas mistikas daugeliui iki šiol išlieka nepažintas kūrėjas.

Kitu kampu

Labiau pasidomėti Juozapo Albino Herbačiausko gyvenimu paskatino Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro per Europos paveldo dienas surengta ekskursija į šio garbaus kraštiečio tėviškę. Ten sužavėjo jo atminimui pagerbti sukurta vietinės bendruomenės meninė inscenizacija. Dar labiau ši asmenybė sudomino paskaičius Eugenijos Vaitkevičiūtės monografiją „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas: J. A. Herbačiausko gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“. Mažai žinomas mūsų kraštietis čia atsiskleidė kaip ypač įdomi ir spalvinga asmenybė.

Pati E. Vaitkevičiūtė viename interviu yra sakiusi, jog iki šiol visuomenėje vis dar išlikęs Herbačiausko, kaip kuoktelėjusio „tuteišio politikieriaus ir grafomano“, įvaizdis. Iš dalies šie apibūdinimai atitinka tikrovę: jis tikrai atrodė mažumėlę kuoktelėjęs „tuteišis“ (motinos lietuvės ir tėvo lenko sūnus), jo bandymai reikštis politikoje buvo nesėkmingi, o tekstai nėra labai meniški. Vis dėlto šis žmogus buvo vertas ištraukti iš užmaršties ir nusipelnė E. Vaitkevičūtės parašytos knygos, kuri privertė pažvelgti į mūsų kraštietį visai kitu kampu.




Atidengta lenta ir sukurtas spektaklis

Marijampolės laikraščiai rašė, kad 2011 m. Marijampolės miesto centre, ant Kęstučio g. 58-o namo, J. A. Herbačiauskui atidengta memorialinė lenta. Mat vaikystę jis praleido šiame mieste, kai iškeliavęs iš gimtųjų Lankeliškių kartu su broliu Boleslovu mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Iš jos caro valdžios iniciatyva buvo pašalintas už nelegalių lietuviškų knygų skaitymą ir laikymą. Marijampoliečiai įamžino mūsų kraštiečio atminimą, o mūsų rajone jo buvimo pėdsakai labai smarkiai apnešti laiko dulkių.

Labai puikiai J. A. Herbačiausko asmenybę atskleidė režisierius Gytis Padegimas savo spektaklyje – inscenizuotoje dokumentinėje fantasmagorijoje „JAH“ (Kauno dramos teatras, 2011 m.).

Prieš kurdamas spektaklį, G. Padegimas aplankė Herbačiausko tėviškę mūsų rajone ir susirado kapinaites, kuriose vaikystėje žaisdavo mažasis Albinas. Kraštietis apie save yra rašęs, kad užaugo kapinėse, ir jo pasakojimuose daug apie tai kalbama.

Režisierius palygino J. A. Herbačiauską su vokiečių rašytojais Vilhelmu Haufu ir Teodoru Amadėjumi Hofmanu, kūrusiais tokias siaubo pasakas, kurių mistifikacija buvo panaši į tikrovę. Šiame literatūros lauke, G. Padegimo teigimu, yra ir J. A. Herbačiauskas, kuris vadino save „mirusiųjų karalystės ambasadoriumi“. Esą yra paliudijimų, kurie pasakoja apie nepaaiškinamus mistinius atvejus. Net buvo kalbama, kad jis numatė II pasaulinį karą dar prieš jam prasidedant. Kai buvo bombarduojama Varšuva, tame kvartale, kur gyveno Herbačiauskas, buvo sugriauti visi namai, išskyrus jo. Sakoma, kad šis mistikas matė kitų žmonių likimus, tai paliudijo ir jo amžininkų memuarai.


Nepaisant to, visą gyvenimą J. A. Herbačiauską lydėjo skurdas, carinės valdžios persekiojimai ir skeptiškas tuometės visuomenės požiūris – visa tai vertė menininką jaustis ypač blogai.



Daug laiko praleido Krokuvoje

Didžiausią savo gyvenimo dalį J. A. Herbačiauskas praleido progresyvumu garsėjusioje Krokuvoje. Šiame mieste jis pragyveno daugiau nei ketvirtį amžiaus – 29 metus. Studijavo Jogailos universitete, vėliau jame pats dėstė lietuvių kalbą. Kraštietis buvo gerai žinomas Krokuvos menininkų sluoksniuose, bohemos aplinkoje, pažino daugelį „Jaunosios Lenkijos“ meninio judėjimo dalyvių. Ten Herbačiauskas susipažino su Mykolu Romeriu, supažindino jį su didžiuliu savo sukauptu lietuvių tautinio atgimimo periodinės spaudos rinkiniu ir paskatino parašyti lenkakalbiams skaitytojams skirtą pirmąją profesionalią studiją apie lietuvių tautinį atgimimą.

Jeigu nuvyktumėte į Krokuvą, rastumėte J. A. Herbačiausko pamėgtą kavinę – kabaretą „Zielony Balonik“ („Žaliasis balionėlis“), kuris buvo įkurtas dar 1905 m. Įdomiausia tai, kad ši vieta išlaikyta beveik autentiška iki šių dienų. Todėl tiems, kam įdomus mūsų kraštietis, vertėtų užsukti į Florijono g. 45 (ul. Florianska) įsikūrusį kabaretą, tik dabar jis vadinamas „Jama Michalika“. Šioje vietoje lankydavosi ne tik J. A. Herbačiauskas, bet ir Petras Rimša, ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – mūsų inteligentijos atstovai, kurie anuomet studijavo Krokuvoje. Ten Herbačiauskas buvo vienas iš garbės narių: jis sakydavo visokias kitiems nesuprantamas lietuviškas prakalbas.




Charakterį formavo epocha

Kartu su poetu gyvenęs būsimasis skulptorius P. Rimša vėliau savo atsiminimuose rašė: „Iš viso krokuviečių būrelio savo ypatingu charakteriu bene labiausiai išsiskyrė J. A. Herbačiauskas. Tai buvo neįprastos dvasinės sandaros žmogus, kartais keistas, kartais nesuprantamas, šiaip – kultūringas ir malonus, draugų mėgstamas, Jono Basanavičiaus pusbrolis.“

1923 m. grįžęs į Lietuvą mūsų kraštietis dėstė lenkų kalbą ir literatūrą Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete. Taip pat rašė straipsnius žurnalams „Aušrinė“, „Gaisai“, „Baras“, „Lietuvos žinios“, „Naujoji Lietuva“ ir kt. J. A. Herbačiauskas, gyvenęs ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, bandė suartinti abi tautas, modernizuoti lietuvių literatūrą, rašė tiek lenkų, tiek ir lietuvių kalbomis.

Prieškario Kauno Laisvės alėjoje bei garsiojoje „Konrado“ literatų kavinėje kartu su juo literatūrinio ir politinio gyvenimo temas dažnai aptarinėdavo Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Juozas Keliuotis, Petras Karuža, Paulius Galaunė. Įdomaus pasakotojo J. A. Herbačiausko paskaitos Kauno universitete virsdavo anšlagais, į jas plūsdavo visų fakultetų klausytojai.

Reikėtų paminėti, kad J. A. Herbačiauskas asmeniškai pažinojo ir Antaną Smetoną, ir Juzefą Pilsudskį. Su pastaruoju netgi kurį laiką lankėsi tame pačiame „Žaliajame balionėlyje“.

Pasak E. Vaitkevičiūtės, J. A. Herbačiausko charakterį ir tekstus neišvengiamai formavo pati epocha, jo neįmanoma aprašinėti ištraukus iš konteksto. Pavyzdžiui, daug kas kalba apie šio menininko egzotiškus pomėgius, chiromantiją, spiritizmą, jis atrodo lyg iš dangaus nukritęs, bet viskas tampa kur kas aiškiau suvokus, jog tuo metu nuo panašių temų „svaigo“ kone visa Vakarų Europa, jau nekalbant apie slavų valstybes. Didžiojoje Britanijoje buvo steigiamos draugijos psichologiniams reiškiniams tirti, Paryžiaus mokslų akademija labai rimtai atlikinėjo spiritizmo eksperimentus ir t. t. Pasak literatūrologės, žvelgiant į epochą, toks asmuo atrodo kur kas aiškesnis, ryškesnis ir patrauklesnis.



Pralenkė laiką

Skaitant tekstus apie J. A. Herbačiauską susidaro įspūdis, kad jis savo mąstymu ir įžvalgomis pralenkė laiką. Tiesa, kiti jį smerkė už nepraktiškumą, nemokėjimą „susitvarkyti gyvenimo“, juokėsi iš jo mistiškų istorijų, o kai kurie net kaltino tėvynės išdavimu.


Tačiau G. Padegimo spektaklyje J. A. Herbačiauskas piešiamas kaip abiejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos – patriotas, turėjęs griežtą poziciją apie lenkų ir lietuvių santykius, kurie labai aktualūs ir šiandienai. Jis teigė, kad abi šalys turi draugauti, o ne nuolatos rietis dėl kažkokių senų „liublijinių“ istorijų. Jeigu lietuviai ir lenkai dabar tuo vadovautųsi, būtų geri kaimynai, puikiai sugyventų ir klestėtų.

Kūrėjas siekė per literatūros kultūrą suartinti lietuvių ir lenkų tautas. Tačiau dažnai tiek vienų, tiek kitų likdavo nesuprastas. Dėl šios priežasties menininkas 1933 m. paliko Kauną ir vėl išvyko į Lenkiją. Gyveno skurdžiai ir 1944-ųjų pabaigoje mirė senelių prieglaudoje.

Minint 130-ąsias rašytojo gimimo metines, 2006 m. Krokuvos kapinėse dviejų tautų menininką pagerbė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Prezidentas Lechas Kačynskis. Tuomet buvo atidengtas restauruotas J. A. Herbačiausko paminklas. Senoji antkapio plokštė paminklosaugininkės Gražinos Drėmaitės rūpesčiu buvo perduota saugoti į Vilkaviškio krašto muziejų.

Kuklų kraštiečio kapą galima aplankyti be galo didelėse ir įdomiose Krokuvos Rakovicų kapinėse, kur ilsisi gausybė įžymių žmonių. Tarp jų – ir vienas intelektualiausių XIX a. Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų Adomas Stanislovas Krasinskis, ir mažai kam žinomas pirmojo kelionių vadovo po Vilnių autorius Adomas Honorijus Kirkoras, ir antropologas, gydytojas, etnografas, archeologas Julijonas Talko-Grincevičius, ir daugelis kitų Lietuvoje gimusių, bet ne tik jai nusipelniusių žmonių.




Publikuota: 2020-01-16 14:04:09

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai