|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2020-03-05 16:55
|
|
|
Savo gyvenimą fotografijai paskyręs R. Vikšraitis sako, jog dėl geros nuotraukos galėtų pasėdėti ir kalėjime.
Danutės VIKŠRAITIENĖS nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Tyliai ir ramiai Vilkaviškio pašonėje gyvena fotografas, kurio darbai žinomi nuo Lenkijos iki Čikagos. Tačiau pasaulyje pripažinto menininko savame krašte beveik niekas nežino.
Nuogi kūnai ir sielos
„Noriu pagyventi inkognito, nenoriu afišuotis. Gyvenu sau ramiai, net kaimynai manęs nepažįsta“, – sako jau beveik dešimtmetį prie pat Vilkaviškio gyvenantis R. Vikšraitis.
Rimaldas – įdomi, neeilinė asmenybė. Ir darbai jo – neįprasti, o dažnam provincijos žmogui ir visai nepriimtini. Nieko keisto, kad pasaulinio lygio festivaliuose puikiai įvertintas ir išgirtas fotomenininkas savame krašte nesurengia parodos, mat daugelio lieka paprasčiausiai nesuprastas.
Jo nuotraukose – vyrai ir moterys. Su metaliniu sriubos dubeniu prie apmusijusio stalo, su samčiu šalia apšnerkštos viryklės, ant taburetės su taurele, kieme prie žagarų krūvos. Per skerstuves, per išgertuves, išsinuoginę ir apgirtę, linksmi ir atsipalaidavę – tokie, kokie yra, nesidrovintys pozuoti. Aplink šmirinėjantys vaikai, tūpčiojančios vištos, į trobą įvaryta ožka, kruvina kiaulės galva dubenyje ir ausį jai nukąsti besitaikantis kaimietis... Susitaršiusi vidutinio amžiaus moteris, palaima švytinčiam vyriškiui ant galvos užkorusi apnuogintas krūtis. Nuogi kūnai ir dar nuogesnės sielos, graudžiai atviros, be jokių paslapčių ir uždangų.
Jokios sermėginės kaimo romantikos, ekologinės euforijos – tik juodai baltas groteskas, niūri, tiršta ir murzina skurdo tikrovė.
Vienus tokie vaizdai stebina ir žavi, kitiems kelia siaubą ir pasipiktinimą – bet abejingų nepalieka.
Net ir kolegos fotografai iš pradžių jį vertino skirtingai: vieni gyrė, kiti kraipė galvas ir raukėsi.
„Pirmas mane apgynė Skirmantas Valiulis. 1993 m. jam nuvežiau kaimo nuotraukų, o jis sako – genialios fotografijos. Po dešimties metų su šiomis nuotraukomis jis išgarsins Lietuvą“, – prisiminė R. Vikšraitis.
Taip ir buvo. Netruko nė dešimties metų, ir R. Vikšraičio nuotraukos pasklido po pasaulį. O fotomenininkas su kritiku S. Valiuliu bendravo iki pat šio mirties.
Arklys su mašina
„Vienkiemio godos“, „Pavargusio kaimo grimasos“, „Skerstuvės“ – R. Vikšraičio fotografijų ciklų pavadinimai puikiai atspindi jų turinį.
Vartome išspausdintus jo fotografijų albumus. „Šitą išleido fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, šitą viena anglų galerija, šis spausdintas Olandijoje. O čia – „Pjūklas“, mano jaunystės nuodėminga knyga...“ – rodo R. Vikšraitis.
Paskutinė iš septynių – 2018 m. išleistas albumas „Prie pažįstamo pasaulio krašto“. Jis buvo pristatytas vienoje didžiausių Vokietijos parodinių erdvių ZEPHYR Manheime ir sulaukė net 18 recenzijų vokiečių spaudoje, o filmuoti paties R. Vikšraičio vokiečiai buvo atvykę į Vilkaviškį. Šis albumas buvo atrinktas į geriausių pasaulio fotografijos knygų penkioliktuką.
Beje, patį pirmąjį vaizdą albume atpažintų dauguma vilkaviškiečių.
„Šią nuotrauką padariau Vilkaviškyje, – sako fotografas ir rodo kadrą su arklio traukiamu automobiliu. – Vijausi jį su dviračiu penkis kilometrus iki pat geležinkelio“.
Už tai, kad pavijęs nufotografavo, R. Vikšraitis neįprasto vadeliotojo buvo iškeiktas ir palydėtas nepadoriu gestu. Bet menininkas prie tokių reakcijų pripratęs.
„Žmonėms kartais nuotaikos nebūna. Bet jei ko noriu – padarau, jei reikia, važiuoju į tą pačią vietą ir kelis kartus. Tiesa, dabar jau beveik nebefotografuoju – nusibodo. Per metus padarau 3–5 fotografijas, kurios man patinka. Ir sugadinu kokias dešimt juostų, o anksčiau ir po du šimtus sugadindavau. Šiuo metu archyvą tvarkau. Kai nusibosta – važiuoju į Kauną aplankyti kolegų, pažiūrėti jų parodų“, – sakė R. Vikšraitis, fotografija užsiimantis jau 50 metų ir iki šiol dirbantis su juostiniais aparatais.
Liepė nukabinti
Į Vilkaviškį Rimaldas su žmona Danute atsikraustė iš Šakių rajono. Sintautuose gimęs, Vilniuje fotografo specialybę įgijęs R. Vikšraitis dešimt metų dirbo Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė.
Rimaldo giminėje buvo fotografų, bet jų darbai jam atrodę nuobodūs. „Turėjau daugiau ambicijų“, – neslėpė menininkas.
Pirmoji R. Vikšraičio darbų paroda buvo surengta 1983 m. Kudirkos Naumiestyje.
„Ten buvo kelios nekaltos nuogos mergelės. Bet atvažiavo iš partijos komiteto ir liepė nukabinti. O liaudies prisirinko! Gerai, kad buvo finalinės krepšinio varžybos, žaidė „Žalgiris“ su CASK (tais metais „Žalgiris“ pirmą kartą po ilgos pertraukos pretendavo į Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato aukso medalius) – tai mane išgelbėjo. O būtų langus išdaužę, visi norėjo pažiūrėti, nors tos nuotraukos buvo tikrai labai nekaltos“, – juokėsi fotografas.
Savaitgaliais po darbo R. Vikšraitis važiuodavo į kaimą fotografuoti kaimiečių.
„Mindavau dviračiu po 20–40 kilometrų, parsiveždavo kelias juostas kadrų. Paskui nuotraukas veždavo parodyti meno draugijai į Kauną. Norėjau padaryti daugiau negu „buitininkas“, – pasakojo R. Vikšraitis.
Fotomenininkas dėl vaikystėje persirgtos sunkios ligos turi fizinę negalią, kuri trukdo ne tik kalbėti, bet ir judėti, taigi dviračiu važiuoti jam nėra taip paprasta.
Tačiau užsispyręs Rimaldas išmoko valdyti dviratį ir juo keliaudamas padarė daugybę puikių kadrų.
Su dviračiu per kaimus
Dviračiu atmynęs į vienkiemius fotografas kalbindavo žmones. Vienur būdavo maloniai priimtas, iš kitur – išvytas.
„Būdavo, kad ir šunį paleidžia. Sakydavo – eik po galais, paparaci, dar į kokį laikraštį įdėsi! Visi to laikraščio bijo...“ – juokėsi R. Vikšraitis.
Fotografuodavo ir draugus, kaimynus – jų būta nemažai, mat nuo gimimo, įskaitant mokslo bei studijų laikus, R. Vikšraitis gyvena jau dvyliktoje vietoje.
„Pusė jų iškart sutikdavo fotografuotis, kita pusė pykdavo, vijo po velnių. Visko buvo, ir per langą bėgti teko“, – neslepia vyras.
Buvę ir taip, kad prieš objektyvą pozavę kaimo pijokėliai kitą dieną atėję už nuotraukas reikalaudavo pinigų, degtinės.
Vienas žinomiausių ciklų „Skerstuvės“ taip pat gimė fotografuojant kaimyną.
„Kaimynas Juozas, gyvenęs kitame namo gale, pjaudavo kiaules, o aš fotografuodavau. Šitą nuotrauką padariau juostiniu aparatu „Liubitel“, – menininkas rodo fotografiją, kurioje vyras svilina kiaulę, o jam ant nugaros tupi višta. Anot Rimaldo, tai buvo vienintelis kadras – vos jį užfiksavus višta iškart plastelėjo ant žemės.
Perspėti nemėgsta
Menininko nuotraukas lydi ištisos istorijos.
„Vienoje troboje radau neįgalią moteriškę. Nutariu kviesti socialinę pagalbą, bet pirmiausiai ją nufotografuoju sėdinčią prie krosnies, su dviem katėmis. Pasišnekam, ir ji visai nenori, kad tą pagalbą kviesčiau, bet aš jos neklausau. Kitąkart vėl užsuku, atvežu duonos nupirkęs... Taip ir kalėdoju per kaimus kaip kunigas“, – dėsto Rimaldas.
Kitame kaime fotomenininkas rado mažutę moterį su ramentais, daug metų be kojų gyvenančią – kažkada buvo užlipusi ant minos.
„Bet ji kažkaip sugeba ūkininkauti, laiko paukščių... Visą dieną prasėdėjau, ji man savo gyvenimą išsipasakojo. Tada išėjom į kiemą ir bevaikščiojant padariau kokias dvi juostas. Nuvežiau nuotraukų – ji labai dėkojo“, – pasakojo R. Vikšraitis.
Kartą mindamas iš Kudirkos Naumiesčio Rimaldas pakelėje pastebėjo vyrą, kuris sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir... kapojo malkas. Nušokęs nuo dviračio R. Vikšraitis pokštelėjo keletą kadrų. Paklaustas, ar prieš fotografuodamas žmogų perspėjo, fotomenininkas tik numoja ranka: jei perspėsi, jokio malonumo fotografuoti neliks, ir nuotrauka bus prasta.
„Jeigu kas – tegu į kalėjimą pasodina, už nuotrauką negėda pasėdėti! Kai fotografuoju, man niekas neegzistuoja“, – kalbėjo R. Vikšraitis.
Svarbu ne grožis, o mintis
Menininko nuotraukose – daug nuogo kūno. Tačiau moterų nuogų fotografuotis R. Vikšraitis sako niekuomet neversdavęs.
„Jos pačios pasisiūlydavo pozuoti. Išsipasakodavo apie save, savo impotentus vyrus, kaip kunigui atskleisdavo visas paslaptis. Paklausydavau porą valandų, tik paskui fotografuodavau“, – pasakojo Rimaldas.
Gražuolių savo kadrams fotografas neieško.
„Ar moteris plona, ar stora, figūringa ar ne – man tai neturi reikšmės. Man svarbu įgyvendinti idėją. O žmona apskritai juokėsi, kada pakeisiu orientaciją, nes daugiausia fotografuoju nuogus vyrus“, – šypsojosi R. Vikšraitis.
Kartais žmonės, anot fotomenininko, befotografuojant patys sumano išsirengti.
„Matėm, sako, kad nuogus fotografavai, galim ir mes nusirengti! O aš jiems sakau: dar pagalvosiu, ar man čia reikia, pagal aplinkybes“, – kalbėjo R. Vikšraitis.
Plojo stovėdami
Puikių fotografijų R. Vikšraitis padaręs ir kitose šalyse, kur važiuodavo dalyvauti savo paties parodose.
Tačiau ir užsienyje jis fiksavo ne turistų fotografuojamas gražiausias vietas, o tai, kas vadinama visuomenės paribiu, skurdą ir kasdienybę.
„Kur buvau, ten fotografavau. Vokietijoje, Gruzijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, į kurią buvau pakviestas per Londono galeriją. Vien užsienyje esu surengęs 25 parodas. Kur kvietė ir mokėjo – ten važiavau, kur nemokėjo – nevažiavau, nes aš biednas, pinigų neturiu“, – truktelėjo pečiais pašnekovas.
Ypač sujaudintas fotomenininkas buvo didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d‘Arles“ („Arlio susitikimai“) Arlyje, Prancūzijoje, kur 2009 m. pelnė prestižinį Metų atradimo apdovanojimą.
„Ten scenoje buvo didžiulis ekranas, jame rodė nuotraukas. Mūsų buvo penkiolika nominantų. Kai pradėjo rodyti mano darbus, po kiekvienos nuotraukos žmonės stojo ir plojo. Buvo neapsakomas jausmas. Kokias penkias minutes iš tiesų pasijutau menininku...“ – sakė R. Vikšraitis.
DOSJĖ
Fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis:
• Nuo 1985 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
• 1997 m. suteiktas Tarptautinės Meninės Fotografijos Federacijos FIAP fotografo menininko vardas.
• Surengęs per 50 individualių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Laimėta I vieta Čikagoje (1995), gauti diplomai fotofestivaliuose Belgijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, Austrijoje, darbai eksponuoti Londone, Pekine, Poznanėje, Glazge, Vienoje, Madride, Hagoje, Manheime.
• Didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d‘Arles“ Arlyje (Prancūzija) 2009 m. pelnė prestižinį Metų atradimo apdovanojimą.
• Svarbiausi menininko kūrinių leidiniai: „Fotografijos“ (2002), „Vienkiemio godos“ (2006) „Rimaldas Vikšraitis: Grimases of the weary village“ (2010), „Tikras pasaulis/The Real World“ (su M. Parru, 2010), „Naked“ (2012), „Homo Vikšraitis“ (2017), „Prie pažįstamo pasaulio krašto“ (2018).
Tyliai ir ramiai Vilkaviškio pašonėje gyvena fotografas, kurio darbai žinomi nuo Lenkijos iki Čikagos. Tačiau pasaulyje pripažinto menininko savame krašte beveik niekas nežino. |
„Noriu pagyventi inkognito, nenoriu afišuotis. Gyvenu sau ramiai, net kaimynai manęs nepažįsta“, – sako jau beveik dešimtmetį prie pat Vilkaviškio gyvenantis R. Vikšraitis.
Rimaldas – įdomi, neeilinė asmenybė. Ir darbai jo – neįprasti, o dažnam provincijos žmogui ir visai nepriimtini. Nieko keisto, kad pasaulinio lygio festivaliuose puikiai įvertintas ir išgirtas fotomenininkas savame krašte nesurengia parodos, mat daugelio lieka paprasčiausiai nesuprastas.
Jo nuotraukose – vyrai ir moterys. Su metaliniu sriubos dubeniu prie apmusijusio stalo, su samčiu šalia apšnerkštos viryklės, ant taburetės su taurele, kieme prie žagarų krūvos. Per skerstuves, per išgertuves, išsinuoginę ir apgirtę, linksmi ir atsipalaidavę – tokie, kokie yra, nesidrovintys pozuoti. Aplink šmirinėjantys vaikai, tūpčiojančios vištos, į trobą įvaryta ožka, kruvina kiaulės galva dubenyje ir ausį jai nukąsti besitaikantis kaimietis... Susitaršiusi vidutinio amžiaus moteris, palaima švytinčiam vyriškiui ant galvos užkorusi apnuogintas krūtis. Nuogi kūnai ir dar nuogesnės sielos, graudžiai atviros, be jokių paslapčių ir uždangų.
Jokios sermėginės kaimo romantikos, ekologinės euforijos – tik juodai baltas groteskas, niūri, tiršta ir murzina skurdo tikrovė.
Vienus tokie vaizdai stebina ir žavi, kitiems kelia siaubą ir pasipiktinimą – bet abejingų nepalieka.
Net ir kolegos fotografai iš pradžių jį vertino skirtingai: vieni gyrė, kiti kraipė galvas ir raukėsi.
„Pirmas mane apgynė Skirmantas Valiulis. 1993 m. jam nuvežiau kaimo nuotraukų, o jis sako – genialios fotografijos. Po dešimties metų su šiomis nuotraukomis jis išgarsins Lietuvą“, – prisiminė R. Vikšraitis.
Taip ir buvo. Netruko nė dešimties metų, ir R. Vikšraičio nuotraukos pasklido po pasaulį. O fotomenininkas su kritiku S. Valiuliu bendravo iki pat šio mirties.
„Vienkiemio godos“, „Pavargusio kaimo grimasos“, „Skerstuvės“ – R. Vikšraičio fotografijų ciklų pavadinimai puikiai atspindi jų turinį.
Vartome išspausdintus jo fotografijų albumus. „Šitą išleido fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, šitą viena anglų galerija, šis spausdintas Olandijoje. O čia – „Pjūklas“, mano jaunystės nuodėminga knyga...“ – rodo R. Vikšraitis.
Paskutinė iš septynių – 2018 m. išleistas albumas „Prie pažįstamo pasaulio krašto“. Jis buvo pristatytas vienoje didžiausių Vokietijos parodinių erdvių ZEPHYR Manheime ir sulaukė net 18 recenzijų vokiečių spaudoje, o filmuoti paties R. Vikšraičio vokiečiai buvo atvykę į Vilkaviškį. Šis albumas buvo atrinktas į geriausių pasaulio fotografijos knygų penkioliktuką.
Beje, patį pirmąjį vaizdą albume atpažintų dauguma vilkaviškiečių.
„Šią nuotrauką padariau Vilkaviškyje, – sako fotografas ir rodo kadrą su arklio traukiamu automobiliu. – Vijausi jį su dviračiu penkis kilometrus iki pat geležinkelio“.
Už tai, kad pavijęs nufotografavo, R. Vikšraitis neįprasto vadeliotojo buvo iškeiktas ir palydėtas nepadoriu gestu. Bet menininkas prie tokių reakcijų pripratęs.
„Žmonėms kartais nuotaikos nebūna. Bet jei ko noriu – padarau, jei reikia, važiuoju į tą pačią vietą ir kelis kartus. Tiesa, dabar jau beveik nebefotografuoju – nusibodo. Per metus padarau 3–5 fotografijas, kurios man patinka. Ir sugadinu kokias dešimt juostų, o anksčiau ir po du šimtus sugadindavau. Šiuo metu archyvą tvarkau. Kai nusibosta – važiuoju į Kauną aplankyti kolegų, pažiūrėti jų parodų“, – sakė R. Vikšraitis, fotografija užsiimantis jau 50 metų ir iki šiol dirbantis su juostiniais aparatais.
Į Vilkaviškį Rimaldas su žmona Danute atsikraustė iš Šakių rajono. Sintautuose gimęs, Vilniuje fotografo specialybę įgijęs R. Vikšraitis dešimt metų dirbo Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė.
Rimaldo giminėje buvo fotografų, bet jų darbai jam atrodę nuobodūs. „Turėjau daugiau ambicijų“, – neslėpė menininkas.
Pirmoji R. Vikšraičio darbų paroda buvo surengta 1983 m. Kudirkos Naumiestyje.
„Ten buvo kelios nekaltos nuogos mergelės. Bet atvažiavo iš partijos komiteto ir liepė nukabinti. O liaudies prisirinko! Gerai, kad buvo finalinės krepšinio varžybos, žaidė „Žalgiris“ su CASK (tais metais „Žalgiris“ pirmą kartą po ilgos pertraukos pretendavo į Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato aukso medalius) – tai mane išgelbėjo. O būtų langus išdaužę, visi norėjo pažiūrėti, nors tos nuotraukos buvo tikrai labai nekaltos“, – juokėsi fotografas.
Savaitgaliais po darbo R. Vikšraitis važiuodavo į kaimą fotografuoti kaimiečių.
„Mindavau dviračiu po 20–40 kilometrų, parsiveždavo kelias juostas kadrų. Paskui nuotraukas veždavo parodyti meno draugijai į Kauną. Norėjau padaryti daugiau negu „buitininkas“, – pasakojo R. Vikšraitis.
Fotomenininkas dėl vaikystėje persirgtos sunkios ligos turi fizinę negalią, kuri trukdo ne tik kalbėti, bet ir judėti, taigi dviračiu važiuoti jam nėra taip paprasta.
Tačiau užsispyręs Rimaldas išmoko valdyti dviratį ir juo keliaudamas padarė daugybę puikių kadrų.
Dviračiu atmynęs į vienkiemius fotografas kalbindavo žmones. Vienur būdavo maloniai priimtas, iš kitur – išvytas.
„Būdavo, kad ir šunį paleidžia. Sakydavo – eik po galais, paparaci, dar į kokį laikraštį įdėsi! Visi to laikraščio bijo...“ – juokėsi R. Vikšraitis.
Fotografuodavo ir draugus, kaimynus – jų būta nemažai, mat nuo gimimo, įskaitant mokslo bei studijų laikus, R. Vikšraitis gyvena jau dvyliktoje vietoje.
„Pusė jų iškart sutikdavo fotografuotis, kita pusė pykdavo, vijo po velnių. Visko buvo, ir per langą bėgti teko“, – neslepia vyras.
Buvę ir taip, kad prieš objektyvą pozavę kaimo pijokėliai kitą dieną atėję už nuotraukas reikalaudavo pinigų, degtinės.
Vienas žinomiausių ciklų „Skerstuvės“ taip pat gimė fotografuojant kaimyną.
„Kaimynas Juozas, gyvenęs kitame namo gale, pjaudavo kiaules, o aš fotografuodavau. Šitą nuotrauką padariau juostiniu aparatu „Liubitel“, – menininkas rodo fotografiją, kurioje vyras svilina kiaulę, o jam ant nugaros tupi višta. Anot Rimaldo, tai buvo vienintelis kadras – vos jį užfiksavus višta iškart plastelėjo ant žemės.
Menininko nuotraukas lydi ištisos istorijos.
„Vienoje troboje radau neįgalią moteriškę. Nutariu kviesti socialinę pagalbą, bet pirmiausiai ją nufotografuoju sėdinčią prie krosnies, su dviem katėmis. Pasišnekam, ir ji visai nenori, kad tą pagalbą kviesčiau, bet aš jos neklausau. Kitąkart vėl užsuku, atvežu duonos nupirkęs... Taip ir kalėdoju per kaimus kaip kunigas“, – dėsto Rimaldas.
Kitame kaime fotomenininkas rado mažutę moterį su ramentais, daug metų be kojų gyvenančią – kažkada buvo užlipusi ant minos.
„Bet ji kažkaip sugeba ūkininkauti, laiko paukščių... Visą dieną prasėdėjau, ji man savo gyvenimą išsipasakojo. Tada išėjom į kiemą ir bevaikščiojant padariau kokias dvi juostas. Nuvežiau nuotraukų – ji labai dėkojo“, – pasakojo R. Vikšraitis.
Kartą mindamas iš Kudirkos Naumiesčio Rimaldas pakelėje pastebėjo vyrą, kuris sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir... kapojo malkas. Nušokęs nuo dviračio R. Vikšraitis pokštelėjo keletą kadrų. Paklaustas, ar prieš fotografuodamas žmogų perspėjo, fotomenininkas tik numoja ranka: jei perspėsi, jokio malonumo fotografuoti neliks, ir nuotrauka bus prasta.
„Jeigu kas – tegu į kalėjimą pasodina, už nuotrauką negėda pasėdėti! Kai fotografuoju, man niekas neegzistuoja“, – kalbėjo R. Vikšraitis.
Menininko nuotraukose – daug nuogo kūno. Tačiau moterų nuogų fotografuotis R. Vikšraitis sako niekuomet neversdavęs.
„Jos pačios pasisiūlydavo pozuoti. Išsipasakodavo apie save, savo impotentus vyrus, kaip kunigui atskleisdavo visas paslaptis. Paklausydavau porą valandų, tik paskui fotografuodavau“, – pasakojo Rimaldas.
Gražuolių savo kadrams fotografas neieško.
„Ar moteris plona, ar stora, figūringa ar ne – man tai neturi reikšmės. Man svarbu įgyvendinti idėją. O žmona apskritai juokėsi, kada pakeisiu orientaciją, nes daugiausia fotografuoju nuogus vyrus“, – šypsojosi R. Vikšraitis.
Kartais žmonės, anot fotomenininko, befotografuojant patys sumano išsirengti.
„Matėm, sako, kad nuogus fotografavai, galim ir mes nusirengti! O aš jiems sakau: dar pagalvosiu, ar man čia reikia, pagal aplinkybes“, – kalbėjo R. Vikšraitis.
Puikių fotografijų R. Vikšraitis padaręs ir kitose šalyse, kur važiuodavo dalyvauti savo paties parodose.
Tačiau ir užsienyje jis fiksavo ne turistų fotografuojamas gražiausias vietas, o tai, kas vadinama visuomenės paribiu, skurdą ir kasdienybę.
„Kur buvau, ten fotografavau. Vokietijoje, Gruzijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, į kurią buvau pakviestas per Londono galeriją. Vien užsienyje esu surengęs 25 parodas. Kur kvietė ir mokėjo – ten važiavau, kur nemokėjo – nevažiavau, nes aš biednas, pinigų neturiu“, – truktelėjo pečiais pašnekovas.
Ypač sujaudintas fotomenininkas buvo didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d‘Arles“ („Arlio susitikimai“) Arlyje, Prancūzijoje, kur 2009 m. pelnė prestižinį Metų atradimo apdovanojimą.
„Ten scenoje buvo didžiulis ekranas, jame rodė nuotraukas. Mūsų buvo penkiolika nominantų. Kai pradėjo rodyti mano darbus, po kiekvienos nuotraukos žmonės stojo ir plojo. Buvo neapsakomas jausmas. Kokias penkias minutes iš tiesų pasijutau menininku...“ – sakė R. Vikšraitis.
Fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis:
• Nuo 1985 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
• 1997 m. suteiktas Tarptautinės Meninės Fotografijos Federacijos FIAP fotografo menininko vardas.
• Surengęs per 50 individualių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Laimėta I vieta Čikagoje (1995), gauti diplomai fotofestivaliuose Belgijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, Austrijoje, darbai eksponuoti Londone, Pekine, Poznanėje, Glazge, Vienoje, Madride, Hagoje, Manheime.
• Didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d‘Arles“ Arlyje (Prancūzija) 2009 m. pelnė prestižinį Metų atradimo apdovanojimą.
• Svarbiausi menininko kūrinių leidiniai: „Fotografijos“ (2002), „Vienkiemio godos“ (2006) „Rimaldas Vikšraitis: Grimases of the weary village“ (2010), „Tikras pasaulis/The Real World“ (su M. Parru, 2010), „Naked“ (2012), „Homo Vikšraitis“ (2017), „Prie pažįstamo pasaulio krašto“ (2018).
Galerija: R. Vikšraičio fotografijos
Publikuota: 2020-03-05 16:55:36
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|