|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Žemės ūkis
|
|
|
Priešingai nei dauguma ūkininkų, Albinas Šneideris praėjusią vasarą prigamino pakankamai pašarų savo laikomiems galvijams.
Autorės nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Bartninkuose gyvenantis Albinas Šneideris yra ne tik vienas iš didžiausių rajono pieno gamintojų, bet ir bene aktyviausias mūsų krašto kovotojas už pienininkų teises. Su galvijais susijusi didžioji dalis vyro gyvenimo.
Už kokybę reikia mokėti
Šiuo metu A. Šneideris savo ūkyje laiko per 70 karvių, o bendras jo turimų galvijų kiekis yra didesnis nei 100. Vyras dirba 125 ha žemės, iš kurių pusę sudaro pievos.
Priešingai nei dauguma kitų žemdirbių, A. Šneideris į pievas investuoja itin daug lėšų. Ūkininkas pagal mokslininkų rekomendacijas jas tręšia, prižiūri, o kai reikia, senus plotus užaria ir juose pasėja naujus sėklų mišinius. Bartninkų gyventojas žino, kad būtent nuo pašarų priklauso karvių duodamo pieno kokybė.
„Pieną jau ne vienus metus pristatau UAB „Marijampolės pieno konservai“. Šiuo metu už litrą moka 25 centus, tačiau kiekvieno ūkininko pienas pagal kokybę dar įvertinamas koeficientais, kurie gali arba padidinti, arba sumažinti šią kainą. Norint išgauti kokybišką pieną, reikia negailėti investicijų į pašarus bei įvairius priedus“, – sakė A. Šneideris.
Pastarieji keleri metai ūkininkams nebuvo patys lengviausi. Pavyzdžiui, pernai ir užpernai daugelis galvijų augintojų dėl sausros nesukaupė pakankamai pašarų žiemai.
A. Šneideris šios problemos visiškai nejuto. Vyras ne tik pats prisigamino reikiamą kiekį pašarų, bet dalį jų ir pardavė kitiems ūkininkams.
Apsisprendė likti
Su ūkininkavimu susijęs kone visas A. Šneiderio gyvenimas, o apsispręsti likti kaime padėjo ir broliai. Daugiau nei prieš trisdešimt metų mirus mamai, o tėčiui likus be sveikatos, keturi broliai sutarė, jog reikia rinktis vieną iš dviejų: arba parduoti tėvų sodybą, arba joje apsigyventi Albinui. Šis brolių siūlymams pernelyg nesipriešino ir liko ūkininkauti. Sukūręs šeimą A. Šneideris iš pradžių ūkininkauti pradėjo vos nuo kelių karvių bei kiaulių. Pirmieji galvijai į Šneiderių ūkį atkeliavo kiek kurioziniu būdu.
„Dirbau kolūkio autobuso vairuotoju. Kartą su partijos sekretoriumi iš Kaliningrado srities į savo ūkį važiavau parsivežti keleto veršiukų. Tais laikais rusai neleisdavo išvežti iš kolūkio gyvulių, tad teko vykti naktį. Važiavome tuo pačiu autobusu, kuriuo įprastai veždavome žmones, – gale užtraukėme užuolaidas, o priekyje uždėjome užrašą „Ekskursija“. Kaip tyčia, tąkart kone ant kiekvienos sankryžos stovėjo milicija. Tiesa, ji mus tik pristabdydavo, pamatydavo, kad vežame ekskursiją, ir leisdavo važiuoti toliau. Galima sakyti, jog taip namo parsivežiau pirmuosius galvijus – veršiukus ekskursantus“, – juokėsi A. Šneideris.
Semtis ūkininkavimo patirties jis buvo išvykęs į Bulgariją, kur pamatė, kaip laikomi palaidi galvijai, įgijo kitų darbui ūkyje reikalingų žinių. Vėliau A. Šneideris lankėsi Vokietijoje ir iš ten parsivežė penkias veršingas Holšteinų veislės telyčias. Netrukus vyrui brolis iš Vokietijos parvežė šaldytuvą pienui. Taip ir buvo klojami ūkininkavimo pamatai.
Kurį laiką A. Šneideris dirbo ir kolūkyje, ir savo ūkyje. Ilgainiui suderinti šiuos du dalykus tapo nebeįmanoma. Galiausiai buvo nuspręsta visas jėgas ir pastangas sukoncentruoti plečiant nuosavą pieno ūkį. Pamažu karvių banda didėjo, ūkyje vyko tvartų statybos. Kurį laiką Šneideriai kartu su karvėmis laikė ir apie 30 kiaulių, tačiau vėliau jų buvo atsisakyta. Dabar kiaules tvartuose yra pakeitę kalakutai. Šeima kasmet savo reikmėms užsiaugina po 20 šių paukščių.
„Problemų dabar yra sočiai visur: žmones puola virusas, paukščius – gripas, kiaules – maras, galvijus – kitos ligos. Įtampos yra daugiau negu reikia. Visgi neprarandame vilties, kad vieną dieną galėsime gyventi ramiai ir tiesiog dirbti tai, ką mokame geriausiai“, – kalbėjo pašnekovas.
Aktyvus kovotojas
A. Šneideris – ne tik vienas iš didžiausių mūsų rajono pieno gamintojų, bet ir bene aktyviausias kovotojas už pienininkų teises. Jis – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Vilkaviškio skyriaus pirmininkas. Vyriškis jau seniai yra išreiškęs norą užleisti šias pareigas kam nors kitam, tačiau vis neatsiranda norinčiųjų jas perimti. O palikti viską likimo valiai – ne A. Šneiderio būdas.
„Man nepatinka neteisybė. Negaliu matyti, kai kas nors vyksta ne taip, kaip turėtų. Toks jau esu – raginu ūkininkus netylėti, kovoti už savo teises. Iš tikrųjų padėtis mūsų rajone nėra labai bloga. Esame gana aktyvūs, renkamės į susirinkimus, vykstame į respublikines akcijas, palaikome tuos, kurie palaiko mus. Reikia pripažinti, kad dėl Lietuvos pienininkų aktyvumo gavome ne vieną išmoką už patirtus nuostolius“, – teigė pašnekovas.
Jis ne kartą viešai buvo išsakęs idėją, jog norint, kad ūkininkų ir perdirbėjų santykiai susitvarkytų, reikia uždaryti vieną iš šalyje esančių kombinatų. Anot jo, tai pakeistų pieno sektoriaus padėtį – likę perdirbėjai, bijodami, kad jų neištiktų toks pat likimas, imtų vertinti ūkininkus, kainos už pieną tikrai padidėtų.
Vis dėlto labiausiai A. Šneideris pasigenda šalies ūkininkų vienybės. Jo teigimu, nors dalis Vilkaviškio rajono žemdirbių ir yra itin aktyvūs, kovoja už savo teises, tačiau didžioji dalis nesiima jokių veiksmų, patys nepalaiko kitų siūlomų idėjų ir siekia tik trumpalaikės asmeninės naudos. Pašnekovo teigimu, tokia padėtis yra visoje šalyje.
„Per 30 nepriklausomybės metų taip ir netapome vieningi. Dabar pienininkai jau buriasi ne į vieną, o į dvi asociacijas. Vienai priklauso smulkieji, kitai – didieji. Gal taip ir turėtų būti, tačiau kodėl šios dvi organizacijos tarpusavyje konfliktuoja? Kaip mes galime norėti iš Vyriausybės palankių sprendimų, jei negalime tarpusavyje susitarti?“ – kalbėjo vienas iš didžiausių rajono pieno gamintojų.
Meniškos sielos
Kartu su Albinu ūkyje triūsia ir žmona Daiva.
Pora darbus yra pasiskirsčiusi – vyras atsakingas už šėrimus bei pašarų gamybą, žmona – už galvijų gydymą ir melžimą. Jiems padeda ir keletas samdomų darbuotojų.
Be darbo ūkyje, šeima turi ir kitos veiklos. Daiva daug laiko praleidžia puoselėdama gražiai tvarkomą namų aplinką, o Albinas mėgsta įnikti į darbą su medžiu. Be to, jis rašo ir eilėraščius.
Pasak paties ūkininko, tai yra jo genuose, mat vienas iš vyriškio giminaičių – lietuvių rašytojas Albinas Baranauskas. Net vardas A. Šneideriui buvo suteiktas šio rašytojo garbei.
„Mano vyras – unikalus žmogus. Jis ne tik rašo eilėraščius, bet ir labai gražiai piešia, daro įvairius rankdarbius.
Dar nuo armijos laikų jis mėgsta precizišką tvarką, kurios turime laikytis ir mes visi namuose.
Be to, Albinas yra labai jautrios sielos žmogus, ilgai savyje laiko įvairius išgyvenimus“, – pasakojo D. Šneiderienė.
Dar vienas išskirtinis A. Šneiderio bruožas – sveikas gyvenimo būdas. Jaunystėje jis dažnai sportuodavo, įvairiose bėgimo varžybose retai sutikdavo sau lygių konkurentų.
Ūkininkas kartais mėgsta maudytis šaltame vandenyje. Tėčio pėdomis seka ir dukros Neringa bei Milda, kurios taip pat neatsisako ledinio vandens iššūkių.
Bartninkuose gyvenantis Albinas Šneideris yra ne tik vienas iš didžiausių rajono pieno gamintojų, bet ir bene aktyviausias mūsų krašto kovotojas už pienininkų teises. Su galvijais susijusi didžioji dalis vyro gyvenimo. |
Šiuo metu A. Šneideris savo ūkyje laiko per 70 karvių, o bendras jo turimų galvijų kiekis yra didesnis nei 100. Vyras dirba 125 ha žemės, iš kurių pusę sudaro pievos.
Priešingai nei dauguma kitų žemdirbių, A. Šneideris į pievas investuoja itin daug lėšų. Ūkininkas pagal mokslininkų rekomendacijas jas tręšia, prižiūri, o kai reikia, senus plotus užaria ir juose pasėja naujus sėklų mišinius. Bartninkų gyventojas žino, kad būtent nuo pašarų priklauso karvių duodamo pieno kokybė.
„Pieną jau ne vienus metus pristatau UAB „Marijampolės pieno konservai“. Šiuo metu už litrą moka 25 centus, tačiau kiekvieno ūkininko pienas pagal kokybę dar įvertinamas koeficientais, kurie gali arba padidinti, arba sumažinti šią kainą. Norint išgauti kokybišką pieną, reikia negailėti investicijų į pašarus bei įvairius priedus“, – sakė A. Šneideris.
Pastarieji keleri metai ūkininkams nebuvo patys lengviausi. Pavyzdžiui, pernai ir užpernai daugelis galvijų augintojų dėl sausros nesukaupė pakankamai pašarų žiemai.
A. Šneideris šios problemos visiškai nejuto. Vyras ne tik pats prisigamino reikiamą kiekį pašarų, bet dalį jų ir pardavė kitiems ūkininkams.
Su ūkininkavimu susijęs kone visas A. Šneiderio gyvenimas, o apsispręsti likti kaime padėjo ir broliai. Daugiau nei prieš trisdešimt metų mirus mamai, o tėčiui likus be sveikatos, keturi broliai sutarė, jog reikia rinktis vieną iš dviejų: arba parduoti tėvų sodybą, arba joje apsigyventi Albinui. Šis brolių siūlymams pernelyg nesipriešino ir liko ūkininkauti. Sukūręs šeimą A. Šneideris iš pradžių ūkininkauti pradėjo vos nuo kelių karvių bei kiaulių. Pirmieji galvijai į Šneiderių ūkį atkeliavo kiek kurioziniu būdu.
„Dirbau kolūkio autobuso vairuotoju. Kartą su partijos sekretoriumi iš Kaliningrado srities į savo ūkį važiavau parsivežti keleto veršiukų. Tais laikais rusai neleisdavo išvežti iš kolūkio gyvulių, tad teko vykti naktį. Važiavome tuo pačiu autobusu, kuriuo įprastai veždavome žmones, – gale užtraukėme užuolaidas, o priekyje uždėjome užrašą „Ekskursija“. Kaip tyčia, tąkart kone ant kiekvienos sankryžos stovėjo milicija. Tiesa, ji mus tik pristabdydavo, pamatydavo, kad vežame ekskursiją, ir leisdavo važiuoti toliau. Galima sakyti, jog taip namo parsivežiau pirmuosius galvijus – veršiukus ekskursantus“, – juokėsi A. Šneideris.
Semtis ūkininkavimo patirties jis buvo išvykęs į Bulgariją, kur pamatė, kaip laikomi palaidi galvijai, įgijo kitų darbui ūkyje reikalingų žinių. Vėliau A. Šneideris lankėsi Vokietijoje ir iš ten parsivežė penkias veršingas Holšteinų veislės telyčias. Netrukus vyrui brolis iš Vokietijos parvežė šaldytuvą pienui. Taip ir buvo klojami ūkininkavimo pamatai.
Kurį laiką A. Šneideris dirbo ir kolūkyje, ir savo ūkyje. Ilgainiui suderinti šiuos du dalykus tapo nebeįmanoma. Galiausiai buvo nuspręsta visas jėgas ir pastangas sukoncentruoti plečiant nuosavą pieno ūkį. Pamažu karvių banda didėjo, ūkyje vyko tvartų statybos. Kurį laiką Šneideriai kartu su karvėmis laikė ir apie 30 kiaulių, tačiau vėliau jų buvo atsisakyta. Dabar kiaules tvartuose yra pakeitę kalakutai. Šeima kasmet savo reikmėms užsiaugina po 20 šių paukščių.
„Problemų dabar yra sočiai visur: žmones puola virusas, paukščius – gripas, kiaules – maras, galvijus – kitos ligos. Įtampos yra daugiau negu reikia. Visgi neprarandame vilties, kad vieną dieną galėsime gyventi ramiai ir tiesiog dirbti tai, ką mokame geriausiai“, – kalbėjo pašnekovas.
A. Šneideris – ne tik vienas iš didžiausių mūsų rajono pieno gamintojų, bet ir bene aktyviausias kovotojas už pienininkų teises. Jis – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Vilkaviškio skyriaus pirmininkas. Vyriškis jau seniai yra išreiškęs norą užleisti šias pareigas kam nors kitam, tačiau vis neatsiranda norinčiųjų jas perimti. O palikti viską likimo valiai – ne A. Šneiderio būdas.
„Man nepatinka neteisybė. Negaliu matyti, kai kas nors vyksta ne taip, kaip turėtų. Toks jau esu – raginu ūkininkus netylėti, kovoti už savo teises. Iš tikrųjų padėtis mūsų rajone nėra labai bloga. Esame gana aktyvūs, renkamės į susirinkimus, vykstame į respublikines akcijas, palaikome tuos, kurie palaiko mus. Reikia pripažinti, kad dėl Lietuvos pienininkų aktyvumo gavome ne vieną išmoką už patirtus nuostolius“, – teigė pašnekovas.
Jis ne kartą viešai buvo išsakęs idėją, jog norint, kad ūkininkų ir perdirbėjų santykiai susitvarkytų, reikia uždaryti vieną iš šalyje esančių kombinatų. Anot jo, tai pakeistų pieno sektoriaus padėtį – likę perdirbėjai, bijodami, kad jų neištiktų toks pat likimas, imtų vertinti ūkininkus, kainos už pieną tikrai padidėtų.
Vis dėlto labiausiai A. Šneideris pasigenda šalies ūkininkų vienybės. Jo teigimu, nors dalis Vilkaviškio rajono žemdirbių ir yra itin aktyvūs, kovoja už savo teises, tačiau didžioji dalis nesiima jokių veiksmų, patys nepalaiko kitų siūlomų idėjų ir siekia tik trumpalaikės asmeninės naudos. Pašnekovo teigimu, tokia padėtis yra visoje šalyje.
„Per 30 nepriklausomybės metų taip ir netapome vieningi. Dabar pienininkai jau buriasi ne į vieną, o į dvi asociacijas. Vienai priklauso smulkieji, kitai – didieji. Gal taip ir turėtų būti, tačiau kodėl šios dvi organizacijos tarpusavyje konfliktuoja? Kaip mes galime norėti iš Vyriausybės palankių sprendimų, jei negalime tarpusavyje susitarti?“ – kalbėjo vienas iš didžiausių rajono pieno gamintojų.
Kartu su Albinu ūkyje triūsia ir žmona Daiva.
Pora darbus yra pasiskirsčiusi – vyras atsakingas už šėrimus bei pašarų gamybą, žmona – už galvijų gydymą ir melžimą. Jiems padeda ir keletas samdomų darbuotojų.
Be darbo ūkyje, šeima turi ir kitos veiklos. Daiva daug laiko praleidžia puoselėdama gražiai tvarkomą namų aplinką, o Albinas mėgsta įnikti į darbą su medžiu. Be to, jis rašo ir eilėraščius.
Pasak paties ūkininko, tai yra jo genuose, mat vienas iš vyriškio giminaičių – lietuvių rašytojas Albinas Baranauskas. Net vardas A. Šneideriui buvo suteiktas šio rašytojo garbei.
„Mano vyras – unikalus žmogus. Jis ne tik rašo eilėraščius, bet ir labai gražiai piešia, daro įvairius rankdarbius.
Dar nuo armijos laikų jis mėgsta precizišką tvarką, kurios turime laikytis ir mes visi namuose.
Be to, Albinas yra labai jautrios sielos žmogus, ilgai savyje laiko įvairius išgyvenimus“, – pasakojo D. Šneiderienė.
Dar vienas išskirtinis A. Šneiderio bruožas – sveikas gyvenimo būdas. Jaunystėje jis dažnai sportuodavo, įvairiose bėgimo varžybose retai sutikdavo sau lygių konkurentų.
Ūkininkas kartais mėgsta maudytis šaltame vandenyje. Tėčio pėdomis seka ir dukros Neringa bei Milda, kurios taip pat neatsisako ledinio vandens iššūkių.
Publikuota: 2020-04-08 08:36:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|