|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gamta
|
|
|
Plynai iškirstas Podvarko miško plotas spaudžia širdį čia dažnai besilankantiems rajono gyventojams.
Tomos BIRŠTONĖS nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Vilkaviškiečių mylimas Podvarkas vėl praretintas. Žmonės pyksta, o miško savininkai atsiremia savo argumentais: medžius kirsti jiems leidžia įstatymai.
Vaizdas sugraudino
Į redakciją paskambinusi vilkaviškietė apgailėjo į rietuves sukrautus Podvarko medžius. Moteris sakė šį gražų mišką pamėgusi nuo vaikystės ir atvažiuojanti čia jau daug metų. Ir pagrybauti, ir papramogauti, ir vienumoj pabūti – miškas visada priima.
„Kai pamačiau tą skaudžiai nurėžtą didžiulį miško plotą – vos neapsiverkiau, taip liūdna pasidarė. Suprantu, kad tai yra kažkieno turtas, kad atneš pelno. Jei jau išpjauta tokioje vietoje, matyt, tam duotas leidimas. Bet ar viską galima matuoti pinigais?“ – svarstė moteris.
Išgirdęs, dėl ko skambiname, Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Liudvikas Puskunigis nė trupučio nenustebo.
„Iš tiesų tai tokio skambučio ir laukėme. Suprantu, žmonėms kyla emocijos. Bet viskas daroma teisėtai, pagal įstatymus. Tai yra brandus IV grupės eksploatacinis miškas, ir jį galima kirsti. Toliau, aplink ežerą, yra II miškų grupė, rekreacinis ruožas. Ten kirsti draudžiama, galima atlikti tik sanitarinius valymus“, – aiškino pareigūnas.
Pagal vyraujančią rūšį
Anot L. Puskunigio, miškus iš privačių savininkų paprastai nuperka juridiniai asmenys, užsiimantys miškų kirtimu ir medienos gamyba. Šiuo atveju dalį Podvarko nupirkusi UAB „Sava giria“ darbus atliko pagal padarytus miškotvarkos projektus. Plynai išguldytos dvi 0, 9 ir 0, 3 ha biržės brandžių medynų, atrankiniu kirtimu iškirsta apie 2 hektarus miško.
Pjauti ne tik vyraujantys medžiai – skroblai bei liepos, virto ir dar ilgai žaliuoti galėję ąžuolai. Mat galiojantys įstatymai sako, kad miško branda vertinama pagal vyraujančią medžių rūšį. Pavyzdžiui, liepa jau perbrendusi 61 meto, o pušis brandą pasiekia tik 101 meto. Bet jei plote vyrauja liepos, t. y. jų yra daugiau kaip 50 proc., tada medyną leidžiama kirsti pagal liepų amžių, kartu su nebrandžiomis pušimis.
„Taip, man miško irgi gaila, bet mes gyvename ne emocinėje, o teisinėje valstybėje ir vadovaujamės įstatymais. Manau, kad miškų ūkyje turi būti pusiausvyra: svarbi ir medienos produkcija, ir aplinkosauginė funkcija. Miškas – tarsi javų derlius, tik nuimamas rečiau. Bet nukirtus mišką atžels naujas, jaunas. Reikia ir sengirių, ir jaunuolynų. Tarp kitko, jaunas miškas orą valo geriau nei labai senas. Tačiau dabar vyksta miškų aukcionai, tai jei žmonės mąsto kitaip – jie gali įsigyti savo miško ir jo nekirsti“, – dėstė L. Puskunigis.
Pasiūlė keisti politikus
Pakalbinome ir mišką kertančios UAB „Savos girios“ direktorių Darių Vautą. Šis patvirtino pagal įstatymus vykdantis miškininkystės veiklą bei tiekiantis medieną, kurią, anot jo, vartoja tie patys miško gailintys žmonės.
„Suprantu, vietiniams gyventojams skaudu, bet ar jų kambaryje nerasime medinių baldų? Tai štai iš tų medžių, kuriuos mes nukirtome, bus pagaminti baldai, popierius, kiti dalykai. Dar noriu paklausti: tie žmonės į mišką turbūt mašina nuvažiavo? O jei aš paprašyčiau, kad jie eitų pėsti, nes automobilis labai orą teršia? Na ir kas, kad mašina pirkta legaliai, bet aš nenoriu, kad jie važinėtų. Juk visas pasaulis kalba, kad automobiliai kelia taršą! Taip iki visiškų absurdų prieisime. Aš mišką nupirkau ir išpjoviau pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, kuriuos patvirtino mūsų pačių išrinkti politikai. Tad jei tikrai norime kažką keisti – čia pat rinkimai. Balsuokime už tokią partiją, kuri visiškai uždraus miškų kirtimus. Kai man neleis kirsti – užsiimsiu kažkuo kitu. O šiandien žmonės lai nepyksta, aš nieko blogo nenorėjau. Verčiuosi ta veikla, kuri yra legali, vykdoma visame pasaulyje, ir moku mokesčius, kurie nueina į Lietuvos biudžetą“, – dėstė D. Vautas.
Beje, įstatymai savininkui netgi leidžia rinktis, ar jis nori iškirstą mišką atsodinti, ar pasirinkti savaiminį atžėlimą. Tik tuomet, jei po dvejų metų patikrinus nustatoma, kad neatauga reikalingas kiekis numatytos medžių rūšies, jį privaloma atželdinti (ne vėliau kaip per trejus metus).
Dauguma valstybinių miškų girininkų, kuriems miškus privaloma atsodinti, į tokią lengvatą žiūri skeptiškai. Mat po trejų metų mišką kirtusios įmonės gali ir nebebūti „gyvųjų tarpe“, tad nebus net ką nubausti už įstatymo nesilaikymą.
Sodinti smagiau nei pjauti
Tačiau, kaip sakė L. Puskunigis, yra ir kitaip mąstančių miško savininkų. Vilkaviškietis Raimondas Striokas nemažus savo turimus miško plotus saugo ir puoselėja.
„Jis turi miškotvarkos projektą, kuriame dešimčiai metų suplanuoti kirtimai, ūkinė veikla. Tas projektas jau senas, tuoj baigs galioti, bet šis žmogus miško nekerta. Jis renka šiukšles, sodina, ugdo medelius“, – pasakojo specialistas.
Pats R. Striokas sakė nusipjaunantis brandžių medžių tiek, kiek reikia jam pačiam, bet ne pardavimui. „Parduoti gali viską, bet gal geriau iš ko kito gyventi? Medžius man smagiau sodinti negu pjauti. Ir šį savaitgalį Podvarko laukymėje eglutes sodinau“, – pasakojo vyras.
Labiausiai vilkaviškietis gailėjo plynai kertamų miško plotų.
„Plyną kirtimą suprantu tada, kai auga vienos rūšies visiškai brandūs medžiai – juos reikia pjauti, kad nesupūtų. Bet kodėl kartu su dominuojančiais brandžiais skroblais bei liepomis leidžia iškirsti ir dar jaunus ąžuolus? Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime tokių ąžuolynų, kaip Belovežo girioje. Budavonės miške yra sengirė, bet ten irgi pjauna – atseit ąžuolai džiūsta. Tai gal kirskit džiūstančius medžius, o ne visus iš eilės? Žinoma, nieko nepadarysi, tokie įstatymai. Bet jie keisti. Štai ūkininkams moka už vieną kartą per metus nušienautą pievą, o kad mišką prižiūri – jokios paramos nėra, – stebėjosi R. Striokas.
Kitokiu žvilgsniu į miško ūkį žiūrintis vyras prisipažino kartais iš žmonių sulaukiantis klausimo, kam jis sodina tuos miškus. Negi jam to reikia?
„Aš sakau, kad man tikrai nereikia, juk nesulauksiu, kol mano pasodinti medžiai bus šimtamečiai. Bet gal proanūkiai kada nors pasidžiaugs?“ – kalbėjo vilkaviškietis.
Vilkaviškiečių mylimas Podvarkas vėl praretintas. Žmonės pyksta, o miško savininkai atsiremia savo argumentais: medžius kirsti jiems leidžia įstatymai. |
Į redakciją paskambinusi vilkaviškietė apgailėjo į rietuves sukrautus Podvarko medžius. Moteris sakė šį gražų mišką pamėgusi nuo vaikystės ir atvažiuojanti čia jau daug metų. Ir pagrybauti, ir papramogauti, ir vienumoj pabūti – miškas visada priima.
„Kai pamačiau tą skaudžiai nurėžtą didžiulį miško plotą – vos neapsiverkiau, taip liūdna pasidarė. Suprantu, kad tai yra kažkieno turtas, kad atneš pelno. Jei jau išpjauta tokioje vietoje, matyt, tam duotas leidimas. Bet ar viską galima matuoti pinigais?“ – svarstė moteris.
Išgirdęs, dėl ko skambiname, Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Liudvikas Puskunigis nė trupučio nenustebo.
„Iš tiesų tai tokio skambučio ir laukėme. Suprantu, žmonėms kyla emocijos. Bet viskas daroma teisėtai, pagal įstatymus. Tai yra brandus IV grupės eksploatacinis miškas, ir jį galima kirsti. Toliau, aplink ežerą, yra II miškų grupė, rekreacinis ruožas. Ten kirsti draudžiama, galima atlikti tik sanitarinius valymus“, – aiškino pareigūnas.
Anot L. Puskunigio, miškus iš privačių savininkų paprastai nuperka juridiniai asmenys, užsiimantys miškų kirtimu ir medienos gamyba. Šiuo atveju dalį Podvarko nupirkusi UAB „Sava giria“ darbus atliko pagal padarytus miškotvarkos projektus. Plynai išguldytos dvi 0, 9 ir 0, 3 ha biržės brandžių medynų, atrankiniu kirtimu iškirsta apie 2 hektarus miško.
Pjauti ne tik vyraujantys medžiai – skroblai bei liepos, virto ir dar ilgai žaliuoti galėję ąžuolai. Mat galiojantys įstatymai sako, kad miško branda vertinama pagal vyraujančią medžių rūšį. Pavyzdžiui, liepa jau perbrendusi 61 meto, o pušis brandą pasiekia tik 101 meto. Bet jei plote vyrauja liepos, t. y. jų yra daugiau kaip 50 proc., tada medyną leidžiama kirsti pagal liepų amžių, kartu su nebrandžiomis pušimis.
„Taip, man miško irgi gaila, bet mes gyvename ne emocinėje, o teisinėje valstybėje ir vadovaujamės įstatymais. Manau, kad miškų ūkyje turi būti pusiausvyra: svarbi ir medienos produkcija, ir aplinkosauginė funkcija. Miškas – tarsi javų derlius, tik nuimamas rečiau. Bet nukirtus mišką atžels naujas, jaunas. Reikia ir sengirių, ir jaunuolynų. Tarp kitko, jaunas miškas orą valo geriau nei labai senas. Tačiau dabar vyksta miškų aukcionai, tai jei žmonės mąsto kitaip – jie gali įsigyti savo miško ir jo nekirsti“, – dėstė L. Puskunigis.
Pakalbinome ir mišką kertančios UAB „Savos girios“ direktorių Darių Vautą. Šis patvirtino pagal įstatymus vykdantis miškininkystės veiklą bei tiekiantis medieną, kurią, anot jo, vartoja tie patys miško gailintys žmonės.
„Suprantu, vietiniams gyventojams skaudu, bet ar jų kambaryje nerasime medinių baldų? Tai štai iš tų medžių, kuriuos mes nukirtome, bus pagaminti baldai, popierius, kiti dalykai. Dar noriu paklausti: tie žmonės į mišką turbūt mašina nuvažiavo? O jei aš paprašyčiau, kad jie eitų pėsti, nes automobilis labai orą teršia? Na ir kas, kad mašina pirkta legaliai, bet aš nenoriu, kad jie važinėtų. Juk visas pasaulis kalba, kad automobiliai kelia taršą! Taip iki visiškų absurdų prieisime. Aš mišką nupirkau ir išpjoviau pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, kuriuos patvirtino mūsų pačių išrinkti politikai. Tad jei tikrai norime kažką keisti – čia pat rinkimai. Balsuokime už tokią partiją, kuri visiškai uždraus miškų kirtimus. Kai man neleis kirsti – užsiimsiu kažkuo kitu. O šiandien žmonės lai nepyksta, aš nieko blogo nenorėjau. Verčiuosi ta veikla, kuri yra legali, vykdoma visame pasaulyje, ir moku mokesčius, kurie nueina į Lietuvos biudžetą“, – dėstė D. Vautas.
Beje, įstatymai savininkui netgi leidžia rinktis, ar jis nori iškirstą mišką atsodinti, ar pasirinkti savaiminį atžėlimą. Tik tuomet, jei po dvejų metų patikrinus nustatoma, kad neatauga reikalingas kiekis numatytos medžių rūšies, jį privaloma atželdinti (ne vėliau kaip per trejus metus).
Dauguma valstybinių miškų girininkų, kuriems miškus privaloma atsodinti, į tokią lengvatą žiūri skeptiškai. Mat po trejų metų mišką kirtusios įmonės gali ir nebebūti „gyvųjų tarpe“, tad nebus net ką nubausti už įstatymo nesilaikymą.
Tačiau, kaip sakė L. Puskunigis, yra ir kitaip mąstančių miško savininkų. Vilkaviškietis Raimondas Striokas nemažus savo turimus miško plotus saugo ir puoselėja.
„Jis turi miškotvarkos projektą, kuriame dešimčiai metų suplanuoti kirtimai, ūkinė veikla. Tas projektas jau senas, tuoj baigs galioti, bet šis žmogus miško nekerta. Jis renka šiukšles, sodina, ugdo medelius“, – pasakojo specialistas.
Pats R. Striokas sakė nusipjaunantis brandžių medžių tiek, kiek reikia jam pačiam, bet ne pardavimui. „Parduoti gali viską, bet gal geriau iš ko kito gyventi? Medžius man smagiau sodinti negu pjauti. Ir šį savaitgalį Podvarko laukymėje eglutes sodinau“, – pasakojo vyras.
Labiausiai vilkaviškietis gailėjo plynai kertamų miško plotų.
„Plyną kirtimą suprantu tada, kai auga vienos rūšies visiškai brandūs medžiai – juos reikia pjauti, kad nesupūtų. Bet kodėl kartu su dominuojančiais brandžiais skroblais bei liepomis leidžia iškirsti ir dar jaunus ąžuolus? Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime tokių ąžuolynų, kaip Belovežo girioje. Budavonės miške yra sengirė, bet ten irgi pjauna – atseit ąžuolai džiūsta. Tai gal kirskit džiūstančius medžius, o ne visus iš eilės? Žinoma, nieko nepadarysi, tokie įstatymai. Bet jie keisti. Štai ūkininkams moka už vieną kartą per metus nušienautą pievą, o kad mišką prižiūri – jokios paramos nėra, – stebėjosi R. Striokas.
Kitokiu žvilgsniu į miško ūkį žiūrintis vyras prisipažino kartais iš žmonių sulaukiantis klausimo, kam jis sodina tuos miškus. Negi jam to reikia?
„Aš sakau, kad man tikrai nereikia, juk nesulauksiu, kol mano pasodinti medžiai bus šimtamečiai. Bet gal proanūkiai kada nors pasidžiaugs?“ – kalbėjo vilkaviškietis.
Publikuota: 2020-04-14 09:17:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|