„Santaka“ / Prabangaus ir pasiturinčio kybartiečių gyvenimo praeities aidai / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Kybartų geležinkelio stotyje 1918 metais.

Prabangaus ir pasiturinčio kybartiečių gyvenimo praeities aidai


Kybartų miestelis trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „žydėjo kaip pinavija“. Knibždėjo vienuolika tūkstančių gyventojų. Kiekviename name buvo po dvi, tris krautuves. Žmonės prekiavo viskuo, ką tik buvo galima parduoti. Kas ketvirtą namą puošė restorano reklaminės afišos.

Šaltiniuose teigiama, kad kybartiečiai vaikščiojo užsienietiškais kostiumais ir vokiškais šilkais pasidabinę. Gerdavo aukščiausios kokybės kavą, likerį ir konjaką. Švaistydavosi šimtinėmis kaip Paryžiaus aristokratai. O savaitgalių vakarais traukdavo į Eitkūnus. Dažniausiai apsistodavo vokiečio Mentalio užeigoje.

Deja, po dešimtmečio Kybartuose liko jau tik šeši tūkstančiai gyventojų. Linksmosios dienelės paskendo užmarštyje, o litas pasidarė laukiamas svečias. Ir viskas dėl to, kad Kybartuose nebeliko garsiosios muitinės, „užtrūko“ mažasis pasienio susisiekimas. Kaip ta karvutė močiutės sodyboje...

Tie, kurie buvo šiek tiek pasitaupę, pabėgo į Kauną. Deja, ne visiems taip pasisekė – daugelis dejavo likę Kybartuose. Anksčiau žmonės dirbo artelėse ir pelnėsi iš prekybos, tačiau paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį sėdėjo rankas sudėję. Turėjo savo sklypą, namus ir daržą, kuris padėjo išgyventi, bet nuolatinis pinigų šaltinis išseko.



Buvo siunčiamos ištisos delegacijos į laikinąją sostinę Kauną. Su šūkiais ir dokumentais, kurie maldaute maldavo grąžinti muitinę atgal į Kybartus. Kaunas tokio gėrio atiduoti nenorėjo. Kybartiečiai dar ilgai negalėjo patikėti, kad iš praeities šlovės liko tik pelenai.

Tokia padėtis paskatino įvairius nuotykius. Senais gerais laikais lietuviai „nespjaudavo į vokietes iš Eitkūnų“ – dalydavo savo gyvenimą į dvi dalis: pusė – Kybartuose, pusė – Prūsijoje. Atėjus į valdžią Adolfui, galvas į viršų pradėjo kelti nacionalistai. Jeigu kybartiečio žmona priimdavo Lietuvos pilietybę, vokiečiai jos reikalaudavo išsikraustyti į Kybartus. Jeigu moteris vis dar jausdavosi vokietė, rasistai pasiūlydavo išsižadėti lietuvio ir „grįžti į doros kelią“.

Kybartų miestą apėmusi krizė griovė šeimų gyvenimus. Įsimylėjusi vokietė likviduodavo visą turtą Eitkūnuose ir skubėdavo pas vyrą į Kybartus. Bet kartais meilę nusverdavo arijų rasės kraujas – žmona lietuviui liepdavo niekada jos nelankyti. Vargšas vyras, netekęs šeimos, raudavosi plaukus ir linksniuodavo prakeiktą Adolfą.

Kontrabanda buvo visų likusių Kybartuose ramstis. Bet ir ji labai sumenko, nuskurdo, nes siena tapo akylai saugoma. Pasienio vyrai stebėdavo kiekvieno artėjančio link riboženklio žingsnį. Tapo labai rizikinga ne tik šilko gabalą, bet ir vieną kitą apelsiną po skvernu persinešti. Na, kartais žiebtuvėlį pavykdavo „prašmugeliuoti“. Garsūs Kybartų kontrabandininkai tapo tik agentų iš Eitkūnų pasiuntinukais. Rizikavo uždraustais į Lietuvą įvežti vaisiais ir savo galva atsakydavo už pasekmes. „Tegul šimtas velnių tą Hitlerį“, – skambėjo keiksmai miesto gatvėse.



Vietiniai, anksčiau norėdavę truputį užsidirbti, versdavosi apelsinų prekyba. Nueidavo į Eitkūnus ir legaliai parsinešdavo po tris apelsinus. Po to pardavinėjo Kybartuose uždirbdami po dešimt centų nuo kiekvieno vaisiaus. Per dieną daugybę kartų įveikdami tą patį maršrutą, sugebėdavo užsidirbti keletą litų.

Senųjų „verslo“ ryšių tarp vokiečių ir lietuvių neišardė net Adolfas. Buvo praktikuojama labai įdomi žvejyba. Kybartietis nusipirkdavo keletą svarų sviesto, dešros, lašinių ir traukdavo prie Lieponos upelio žvejoti. Ramiai sau pakrantėje atsisėsdavo, užmesdavo meškerę. O anapus upelio, reicho pusėje, sėdėdavo toks pats meškeriotojas, gerai pažįstamas lietuviui.

Staiga žvejys išvyniodavo virvutę, prie vieno galo pririšdavo sviesto svarą ir mesdavo į Prūsijos pusę. Tokiu būdu vokiečiai gaudydavo lietuviškus taukus ir sviestą, o kybartiečiui netikėtai „užkibdavo“ keletas markių. Prieškario Kybartuose tai buvo paskutinis kontrabandos pasispardymas.

Visais laikais Kybartus nuo Eitkūnų skyrė tiltas per Lieponos upelį. Kartais vokiečiai per tiltą atvarydavo į Kybartų pasienio punktą „nežinomos kilmės pilietį“ ir palikdavo. Štai, sakydavo, – lietuvis, pasiimkite. Paaiškėdavo, kad tas nežinomasis „gimęs Lomžoje, gyvenęs Olandijoje, atvykęs iš Prancūzijos“. Kybartų pasieniečiai žmogelį vesdavo atgal į reicho teritoriją. Vokiečiai nepriimdavo – atvesdavo ant tilto vėl. Taip „kabėdavo“ žmogus tarp dangaus ir žemės. Buvo juokaujama, kad atostogauja niekieno žemėje.



Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kybartai garsėjo azartiniais žaidimais. Ant kortų stalo gulėjo stambios sumos, o miesto valdžia net lošimų ruletę buvo įtaisiusi. Ketvirtajame dešimtmetyje, per krizę, apie tai buvo nepadoru net kalbėti. Tik piktų žmonų priekaištai primindavo vyrams skaudžią jų praeitį.

Labai pesimistiška buvo 1939 metų Kybartų panorama. Turtinga miesto praeitis buvo dingusi be žinios, bet prisiminti ją norėjosi. O ateitis? Ateitis paskutiniais pirmos Lietuvos Respublikos metais kybartiečius vertė krūpčioti. Antrojo pasaulinio karo aidai vis labiau artėjo prie lietuviškų pasienio miestų ir miestelių.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2020-04-22 09:04:46

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Policijos komisariate – jaunų pareigūnų desantas
* Moskvičius pats „pasiprašė“ prie jūros
* Knygos pristatymas: per gyvenimą ir eilėraščio meną...
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kuris vasaros mėnuo atostogauti Jums geriausias?
Birželis.
Liepa.
Rugpjūtis.
Nematau skirtumo.
Vasarą neatostogauju.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai