|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Per 100 avilių turintis Juozas Strokas bites laikyti pradėjo prieš trisdešimt metų.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Šeimenos seniūnijoje, Obelupių kaime, gyvenantis Juozas Strokas – vienas iš didžiausių rajono bitininkų. Tris dešimtmečius šiuos vabzdžius laikantis vyriškis be jų jau neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Gerai peržiemojo
J. Strokas bites laikyti pradėjo 1990 m. Nuo to laiko su šiais vabzdžiais jam teko patirti ir šilto, ir šalto. Pasitaikę metų, kai jo laikomos skraiduolės neištverdavo žiemos ar per vasarą neprinešdavo norimo kiekio medaus. Visgi pastarieji keleri metai – gana sėkmingi. Vasaros medunešiui buvo palankios, o ir bitės gerai peržiemodavo. Ši žiema joms taip pat buvo palanki.
„Gera žiema vadinama ta, per kurią neišgyvena tik iki 10 proc. bičių. Jei šis skaičius būna didesnis, tada bitininkai jau skaičiuoja nuostolius. Šiemet netekau vos 3–4 proc. bičių, tad manau, kad sezonas prasidėjo pakankamai gerai. Pamenu, jog prieš keletą metų viename bityne pavasario sulaukė tik saujelė bičių. Tuomet kalta buvo ne šalta žiema, o ruduo. Dabar ūkininkai dėl žalinimo reikalavimų sėja nemažai rudenį žydinčių augalų, kurie labai vilioja bites. Tuo metu, kai turėtų ruoštis žiemai, jos dar skraido, nusilpsta ir dažniausiai dar iki naujų metų palieka šį pasaulį“, – pastebėjimais dalijosi J. Strokas.
Jis apgailestavo, kad mūsų šalies žemdirbiai vis dar nesupranta bičių nešamos naudos. Pavyzdžiui, Amerikoje ūkininkai iš bitininkų net nuomojasi bites, kad šios apdulkintų jų augalus. Moksliškai įrodyta, kad tokie augalai vėliau atneša net iki 30 proc. didesnį nei įprastai derlių.
Nors Obelupių kaimo gyventojo laikomos bitės šiemet jau prinešė pakankamai nemažą kiekį pavasarinio medaus, vyras kol kas neskuba jo kopinėti. Taip jis siekia apsaugoti savo bites, jei staiga užkluptų nepalankūs orai ir jos negalėtų skraidyti. Jei taip atsitiktų ir bitės neturėtų medaus, tektų papildomai jas maitinti. Įprastai J. Strokas bičių suneštą produkciją pradeda kopinėti gegužės pabaigoje.
„Praėjusių metų derliaus jau beveik nelikę, baigiu jį išparduoti. Šalyje paskelbtas karantinas man išėjo net į naudą. Nereikėjo važiuoti į turgų, ten šalti, o žmonės nusipirkti medaus patys pas mane atvykdavo. Aišku, kai turėsiu šviežio medaus, vėl keliausiu į Vilkaviškio turgų“, – teigė pašnekovas.
Derliaus neprognozuoja
Nors pavasaris ir nuteikė optimistiškai, tačiau prognozuoti būsimo derliaus J. Strokas nebuvo linkęs. Jo teigimu, viščiukai skaičiuojami rudenį.
Vyras tikino pastebėjęs, kad tais metais, kai bitininkai džiaugiasi gausiu derliumi, dažniausiai krenta medaus kainos. Jas koreguoja ne tik vietinė rinka, bet ir įvežtinės produkcijos pasiūla. Daugiausiai į Lietuvą medaus įvežama iš Ukrainos.
Maždaug prieš dešimtmetį Europą buvo užtvindęs iš Kinijos įvežtas medus. J. Strokas juokavo, kad tokio medaus net bitės nebuvo mačiusios. Europiečiai netrukus uždraudė kinams eksportuoti jų produkciją, tačiau šie greitai rado išeitį. Dabar, Obelupių kaimo gyventojo teigimu, jie savo medų į Senąjį žemyną eksportuoja kaip ukrainiečių – su tą patvirtinančiomis etiketėmis ir sertifikatais.
„Lietuviams bitininkams koją kiša ir tai, kad tarp jų trūksta paprasčiausios kooperacijos. Visi žiūri tik asmeninės naudos, o apie bendrą gerovę mažai kas tegalvoja“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Teko pasirinkti
Šiandien J. Strokas turi per 100 avilių, tačiau plėstis neketina. Kartu su žmona Violeta ūkyje plušantis vyriškis tvirtino turintis tiek bičių šeimų, kiek pakanka patenkinti visus poreikius. Dabar jis yra vienas iš didžiausių rajono bitininkų, tačiau ilgai kraštietis laikė daug mažesnį šių vabzdžių kiekį. Bitininkauti paskatino uošvis, kuris taip pat buvo didelis bičių mylėtojas. Įdomu tai, kad pats J. Strokas apie bitininkavimą ilgai negalėjo net pagalvoti, nors bites laikė ne tik uošvis, bet ir tėvas bei senelis.
„Pamenu, kaip kartą uošvis pasiūlė pačiam pasigaminti keletą avilių. Jis pažadėjo atiduoti tiek šeimų, kiek susikalsiu avilių. Tą kartą pasigaminau 12 avilių, kuriuos turiu ir dabar“, – sakė J. Strokas.
Ilgai rimtai bitininkystei jis neturėjo laiko. Vyras tuo metu kolūkyje dirbo elektriku bei dirbtuvių vedėju, tad visą dėmesį koncentravo būtent šioms veikloms. 1996 m. iš Vilkaviškio į Obelupių kaimą persikėlę Juozas ir Violeta kurį laiką namuose laikė maždaug 30 avilių. Kaip sakė vyriškis, tuo metu žiemą dirbdavo pagal profesiją, o vasarą pasiimdavo atostogas ir rūpindavosi bitėmis.
„Mano darbas buvo susijęs su įvairių mašinų elektronika. Pamažu jos ėmė tobulėti, tad teko priimti sprendimą – arba susipirkti naujausią įrangą bei važinėti po tobulinimosi kursus, arba likti su bitėmis. Pasirinkimas nebuvo sunkus. Netrukus padidinau šeimų skaičių. Su bitėmis intensyvaus darbo būna maždaug 15 savaičių per metus, tuo tarpu ūkininkas su karvėmis dirba net 15 mėnesių per metus! Paklausite, kaip taip gali būti? Paprastai! Jis vasarą ne tik turi ganyti gyvulius lauke, bet ir per tris mėnesius pasiruošti pašarų žiemai. Jam tikrai sunkiau“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Pavyzdys žmonėms
Galima sakyti, kad rimčiau su bitėmis J. Strokas susipažino... traukinyje. Kartą vykdamas traukiniu namo iš tuometinio Leningrado jis iš nuobodulio ėmė skaityti uošviui lauktuvių vežamą knygą „Iš vaško akelės“. Labiausiai vyro dėmesį patraukė straipsnis apie bites ir žemės elektrinį lauką. Tekste buvo rašoma, kad bitės elektrą savo reikmėms naudojo dar tada, kai žmonės ant žemės vaikščiojo keturiomis.
„Skrendančios bitės plaukeliai nuo trinties į orą įsielektrina tam tikru krūviu, o augalas ir jo žiedadulkės nuo sąlyčio su žeme būna įsielektrinę priešingu krūviu. Bitei pakanka tik nutūpti ant gėlės žiedo ir žiedadulkės pačios prilimpa prie jos“, – pasakojo bitininkas.
Panašių istorijų jis galėtų papasakoti ir daugiau. Atrodo, kad nėra fakto, kurio vyras nežinotų apie šiuos vabzdžius. Jo teigimu, iš bičių pavyzdį galėtų imti ir žmonės, nes jos puikiai parodo, kad kiekvienas turėtų dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmano.
Bičių veikla priklauso nuo amžiaus. Jos savo „karjerą“ pradeda nuo šlavėjos. Išsiritusios iš akelės bitės sutvarko savo aplinką ir paruošia ją kitų kiaušinėlių dėjimui. Vėliau ima veikti vaško gamybos liaukos, tad jos ima siūti korius. Dar vėliau subręsta pienelio gamybos liaukos, tad tokios bitės rūpinasi motinėle, ją maitina. Pastaroji per parą turi padėti 1, 5–2 tūkst. kiaušinėlių.
Po motinėlės maitintojų etapo ateina laikas bitėms rinkti žiedadulkių nektarą. Kai šis vabzdys to jau nepajėgia daryti, jis tampa žvalgu – ieško nektaro ir jį suradęs apie tai praneša kitiems savo šeimos nariams. Dar vyresnės bitės užsiima avilių saugojimu bei gynyba.
„Net ir dabar bitės dar sugeba mane nustebinti. Tik prieš kelis metus supratau, kad jos neneša medaus. Juk gamtoje yra tik nektaras, o ne medus. Jį reikia dar pagaminti“, – paaiškino J. Strokas.
Šeimenos seniūnijoje, Obelupių kaime, gyvenantis Juozas Strokas – vienas iš didžiausių rajono bitininkų. Tris dešimtmečius šiuos vabzdžius laikantis vyriškis be jų jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. |
J. Strokas bites laikyti pradėjo 1990 m. Nuo to laiko su šiais vabzdžiais jam teko patirti ir šilto, ir šalto. Pasitaikę metų, kai jo laikomos skraiduolės neištverdavo žiemos ar per vasarą neprinešdavo norimo kiekio medaus. Visgi pastarieji keleri metai – gana sėkmingi. Vasaros medunešiui buvo palankios, o ir bitės gerai peržiemodavo. Ši žiema joms taip pat buvo palanki.
„Gera žiema vadinama ta, per kurią neišgyvena tik iki 10 proc. bičių. Jei šis skaičius būna didesnis, tada bitininkai jau skaičiuoja nuostolius. Šiemet netekau vos 3–4 proc. bičių, tad manau, kad sezonas prasidėjo pakankamai gerai. Pamenu, jog prieš keletą metų viename bityne pavasario sulaukė tik saujelė bičių. Tuomet kalta buvo ne šalta žiema, o ruduo. Dabar ūkininkai dėl žalinimo reikalavimų sėja nemažai rudenį žydinčių augalų, kurie labai vilioja bites. Tuo metu, kai turėtų ruoštis žiemai, jos dar skraido, nusilpsta ir dažniausiai dar iki naujų metų palieka šį pasaulį“, – pastebėjimais dalijosi J. Strokas.
Jis apgailestavo, kad mūsų šalies žemdirbiai vis dar nesupranta bičių nešamos naudos. Pavyzdžiui, Amerikoje ūkininkai iš bitininkų net nuomojasi bites, kad šios apdulkintų jų augalus. Moksliškai įrodyta, kad tokie augalai vėliau atneša net iki 30 proc. didesnį nei įprastai derlių.
Nors Obelupių kaimo gyventojo laikomos bitės šiemet jau prinešė pakankamai nemažą kiekį pavasarinio medaus, vyras kol kas neskuba jo kopinėti. Taip jis siekia apsaugoti savo bites, jei staiga užkluptų nepalankūs orai ir jos negalėtų skraidyti. Jei taip atsitiktų ir bitės neturėtų medaus, tektų papildomai jas maitinti. Įprastai J. Strokas bičių suneštą produkciją pradeda kopinėti gegužės pabaigoje.
„Praėjusių metų derliaus jau beveik nelikę, baigiu jį išparduoti. Šalyje paskelbtas karantinas man išėjo net į naudą. Nereikėjo važiuoti į turgų, ten šalti, o žmonės nusipirkti medaus patys pas mane atvykdavo. Aišku, kai turėsiu šviežio medaus, vėl keliausiu į Vilkaviškio turgų“, – teigė pašnekovas.
Nors pavasaris ir nuteikė optimistiškai, tačiau prognozuoti būsimo derliaus J. Strokas nebuvo linkęs. Jo teigimu, viščiukai skaičiuojami rudenį.
Vyras tikino pastebėjęs, kad tais metais, kai bitininkai džiaugiasi gausiu derliumi, dažniausiai krenta medaus kainos. Jas koreguoja ne tik vietinė rinka, bet ir įvežtinės produkcijos pasiūla. Daugiausiai į Lietuvą medaus įvežama iš Ukrainos.
Maždaug prieš dešimtmetį Europą buvo užtvindęs iš Kinijos įvežtas medus. J. Strokas juokavo, kad tokio medaus net bitės nebuvo mačiusios. Europiečiai netrukus uždraudė kinams eksportuoti jų produkciją, tačiau šie greitai rado išeitį. Dabar, Obelupių kaimo gyventojo teigimu, jie savo medų į Senąjį žemyną eksportuoja kaip ukrainiečių – su tą patvirtinančiomis etiketėmis ir sertifikatais.
„Lietuviams bitininkams koją kiša ir tai, kad tarp jų trūksta paprasčiausios kooperacijos. Visi žiūri tik asmeninės naudos, o apie bendrą gerovę mažai kas tegalvoja“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Šiandien J. Strokas turi per 100 avilių, tačiau plėstis neketina. Kartu su žmona Violeta ūkyje plušantis vyriškis tvirtino turintis tiek bičių šeimų, kiek pakanka patenkinti visus poreikius. Dabar jis yra vienas iš didžiausių rajono bitininkų, tačiau ilgai kraštietis laikė daug mažesnį šių vabzdžių kiekį. Bitininkauti paskatino uošvis, kuris taip pat buvo didelis bičių mylėtojas. Įdomu tai, kad pats J. Strokas apie bitininkavimą ilgai negalėjo net pagalvoti, nors bites laikė ne tik uošvis, bet ir tėvas bei senelis.
„Pamenu, kaip kartą uošvis pasiūlė pačiam pasigaminti keletą avilių. Jis pažadėjo atiduoti tiek šeimų, kiek susikalsiu avilių. Tą kartą pasigaminau 12 avilių, kuriuos turiu ir dabar“, – sakė J. Strokas.
Ilgai rimtai bitininkystei jis neturėjo laiko. Vyras tuo metu kolūkyje dirbo elektriku bei dirbtuvių vedėju, tad visą dėmesį koncentravo būtent šioms veikloms. 1996 m. iš Vilkaviškio į Obelupių kaimą persikėlę Juozas ir Violeta kurį laiką namuose laikė maždaug 30 avilių. Kaip sakė vyriškis, tuo metu žiemą dirbdavo pagal profesiją, o vasarą pasiimdavo atostogas ir rūpindavosi bitėmis.
„Mano darbas buvo susijęs su įvairių mašinų elektronika. Pamažu jos ėmė tobulėti, tad teko priimti sprendimą – arba susipirkti naujausią įrangą bei važinėti po tobulinimosi kursus, arba likti su bitėmis. Pasirinkimas nebuvo sunkus. Netrukus padidinau šeimų skaičių. Su bitėmis intensyvaus darbo būna maždaug 15 savaičių per metus, tuo tarpu ūkininkas su karvėmis dirba net 15 mėnesių per metus! Paklausite, kaip taip gali būti? Paprastai! Jis vasarą ne tik turi ganyti gyvulius lauke, bet ir per tris mėnesius pasiruošti pašarų žiemai. Jam tikrai sunkiau“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Galima sakyti, kad rimčiau su bitėmis J. Strokas susipažino... traukinyje. Kartą vykdamas traukiniu namo iš tuometinio Leningrado jis iš nuobodulio ėmė skaityti uošviui lauktuvių vežamą knygą „Iš vaško akelės“. Labiausiai vyro dėmesį patraukė straipsnis apie bites ir žemės elektrinį lauką. Tekste buvo rašoma, kad bitės elektrą savo reikmėms naudojo dar tada, kai žmonės ant žemės vaikščiojo keturiomis.
„Skrendančios bitės plaukeliai nuo trinties į orą įsielektrina tam tikru krūviu, o augalas ir jo žiedadulkės nuo sąlyčio su žeme būna įsielektrinę priešingu krūviu. Bitei pakanka tik nutūpti ant gėlės žiedo ir žiedadulkės pačios prilimpa prie jos“, – pasakojo bitininkas.
Panašių istorijų jis galėtų papasakoti ir daugiau. Atrodo, kad nėra fakto, kurio vyras nežinotų apie šiuos vabzdžius. Jo teigimu, iš bičių pavyzdį galėtų imti ir žmonės, nes jos puikiai parodo, kad kiekvienas turėtų dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmano.
Bičių veikla priklauso nuo amžiaus. Jos savo „karjerą“ pradeda nuo šlavėjos. Išsiritusios iš akelės bitės sutvarko savo aplinką ir paruošia ją kitų kiaušinėlių dėjimui. Vėliau ima veikti vaško gamybos liaukos, tad jos ima siūti korius. Dar vėliau subręsta pienelio gamybos liaukos, tad tokios bitės rūpinasi motinėle, ją maitina. Pastaroji per parą turi padėti 1, 5–2 tūkst. kiaušinėlių.
Po motinėlės maitintojų etapo ateina laikas bitėms rinkti žiedadulkių nektarą. Kai šis vabzdys to jau nepajėgia daryti, jis tampa žvalgu – ieško nektaro ir jį suradęs apie tai praneša kitiems savo šeimos nariams. Dar vyresnės bitės užsiima avilių saugojimu bei gynyba.
„Net ir dabar bitės dar sugeba mane nustebinti. Tik prieš kelis metus supratau, kad jos neneša medaus. Juk gamtoje yra tik nektaras, o ne medus. Jį reikia dar pagaminti“, – paaiškino J. Strokas.
Galerija: fotooooo
Publikuota: 2020-05-22 08:25:46
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|