|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2020-06-04 10:21
|
|
|
Labiausiai kunigui Vytautui Kajokui neramu dėl Alvito Šv. Kazimiero namų ateities.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Alvito klebonas Vytautas KAJOKAS šiandien mini 25 metų kunigystės sukaktį. Per šį laikotarpį dvasininkas spėjo atlikti nemažai įsimintinų ir prasmingų darbų.
– Ar prisimenate kada ir kodėl nusprendėte tapti kunigu?
– Visas procesas vyko natūraliai. Šeimoje augome šeši broliai ir dvi seserys. Mano močiutė buvo labai pamaldi ir vis kartodavo tėvams, kad norėtų, jog vienas iš jų vaikų taptų kunigu. Bet tėvai niekada spaudimo nedarė. Aš pats ilgai galvojau, kad užaugęs kolūkyje dirbsiu vairuotoju.
Augome Kalvarijos krašte, Sangrūdoje. Kaimynystėje gyveno klebonas, todėl ryšį su bažnyčia visada palaikėme. Mes, vaikai, nuolat patarnaudavome per šv. Mišias. 1988 m. į mūsų parapiją atvyko vienuolis jėzuitas Antanas Gražulis. Jis labai daug dėmesio skirdavo bendravimui su jaunimu, rengdavo įvairias stovyklas. Ryšys su juo pamažu stiprėjo. Jis vis atsargiai užklausdavo, ar nenorėčiau stoti į kunigų seminariją. Iš pradžių galvojau, kad tai padarysiu grįžęs iš kariuomenės, bet tuometinis Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis pasiūlė pradėti studijas iškart po mokyklos baigimo. 1994 m. kovo 19 d. buvau įšventintas diakonu, o 1995 m. birželio 4 d. – kunigu. Įdomu, kad aš tapau šeštuoju kunigu, kilusiu iš Sangrūdos kaimo. Iš pradžių buvau paskirtas vikaru į Šakius, o mažiau nei po metų atvykau į Alvitą.
– Kaip prabėgo tas ketvirtis amžiaus?
– Nepastebimai. Atrodo, kad veiklos niekada netrūko. Dievas padarė stebuklą, kad leido tiek laiko išbūti vienoje vietoje. Man Alvite labai patinka, niekada nenorėjau iš čia išeiti. Džiaugiuosi, kad ir žmonės mane pakenčia. Per tiek laiko pažinau visus vietinius gyventojus, mačiau jų džiaugsmus ir problemas.
Smagu prisiminti gegužinių pamaldas kaimuose, kryžių atnaujinimus, paprastą bendravimą su tikinčiaisiais. Pamenu, kaip daugiau nei trejus metus pagal specialią programą kvietėme žmones kalbėtis apie Dievą, gyvenimą. Iš pradžių prisijungė gal 20 asmenų, o vėliau jų buvo net keli šimtai. Vėliau susibūrė vadinamosios gyvojo rožinio grupelės. Dabar parapijoje yra 5 ar 6 tokios grupelės, kurios kalba rožančių už parapiją bei bažnyčią.
Džiaugiuosi, kad turime aktyvų „Caritą“, pastoracinę tarybą, bažnyčioje veikia jaunimo bei suaugusiųjų chorai. Palaikome glaudų ryšį su seniūnija, bendruomene bei mokykla. Niekada nesijaučiau vienas.
Didžiausias rūpestis – sukviesti tikinčiuosius į bažnyčią. Per 25 metus žmonės tapo laisvesni, galbūt kažkiek abejingesni. Keičiasi ir pats tikėjimas. Dabar jį perduodame ne tik mes, kunigai, bet ir kiti žmonės. Smagu, kad viešojoje erdvėje vis daugėja liudijimų apie tai, kaip vieni ar kiti asmenys atrado Dievą. Dabar ir galimybės yra kitokios, nei seniau. Juk Šventąjį Raštą galima skaityti internete, o važiuojant automobiliu – klausyti „Marijos radiją“.
Alvito parapijos tikintieji bažnyčią lanko gana neblogai. Aišku, kartais žmonės, minėdami asmenines progas, tarsi „nusiperka“ šv. Mišių paslaugą. Norėtųsi, kad jie išlaikytų pastovų ryšį su bažnyčia, bet ją lankyti nė vieno neverčiame. Tai turi būti pačių tikinčiųjų apsisprendimo reikalas. Dievas – kantrus. Jis laukia visų.
– Jūsų iniciatyva daugiau nei prieš du dešimtmečius Alvite duris atvėrė vaikų globos namai. Ar prisimenate, kodėl ryžotės kurti šią įstaigą? Keičiasi ir pats tikėjimas. Dabar jį perduodame ne tik mes, kunigai, bet ir kiti žmonės.
– Lankydamas šeimas mačiau daug problemų dėl alkoholio vartojimo, maisto trūkumo. Kaip tik tuo metu mėginome susigrąžinti senąjį klebonijos pastatą, kuriame vis dar gyveno kelios šeimos. Tada parapijos „Caritui“ vadovavo tikybos mokytoja Aurelija Janušaitytė. Ji pasiūlė klebonijos patalpose įrengti bendrabutį vaikams. Galiausiai šią idėją išplėtojome iki vaikų namų įstaigos. Norėjome, kad vaikai čia gyventų, lankytų mokyklą, o savaitgaliais galėtų grįžti pas tėvus. Iš pradžių galvojome, kad vasaromis net nereikės dirbti, tačiau greitai paaiškėjo, jog tokios įstaigos poreikis yra didesnis nei manėme.
1996 m. pas mus atvyko vokietis Alfonsas Hopingas, kuris padėjo finansuoti senosios klebonijos pastato remontą. 1999 m. birželio 13 d. vizitavęs vyskupas J. Žemaitis pašventino šiuos namus, o jau nuo rudens čia apsigyveno 7 vaikai. Iš viso per 21 metus čia gyveno daugiau nei 100 vaikų, juos prižiūrėjo apie 70 darbuotojų. Kai kuriuos vaikus savarankiškam gyvenimui paruošėme nuo 7 metų. Su dauguma buvusių globos namų gyventojų ir šiandien palaikome ryšį.
– O kaip reagavote, kai valdžia užsimojo pertvarkyti šalies globos įstaigas?
– Iki šiol nematau tame logikos. 21 metus bendradarbiaujame su vokiečiais, kurie taip pat nesupranta tokių ketinimų. 2015 m. už didžiules investicijas atidarėme naują globos namų pastatą, kuris atitiko visus Europos Sąjungos reikalavimus. Jame gali gyventi 3 šeimos po 8 vaikus, nors mums dabar sako, kad viename sklype apskritai gali gyventi tik 8 vaikai. Labai abejoju šio sprendimo teisingumu. Mes lengva ranka numojame į visai neseniai padarytas didžiules investicijas. Naujų vaikų mums beveik neskiria. Dėl to jau tenka atleidinėti žmones. Šiuo metu pas mus gyvena 15 vaikų, tačiau pagal dabartinę tvarką jie čia gali išbūti tik 3 mėnesius, o vėliau jiems ieškomi globėjai.
Pritariu, kad vaikams geriausia augti šeimose, tačiau tikrai nebus taip, kad visus juos pasiims nuolatiniai arba laikini globėjai. Turime nemažai patirties, kai iš mūsų paimtas vaikas po kelių savaičių grąžinamas atgal. Gaila, kad dėl visų reformų labiausiai nukenčia būtent vaikai. Moksliškai įrodyta, kad jei globojamas vaikas per savo gyvenimą perkeliamas iš vienos vietos į kitą daugiau nei du kartus, su juo valstybė problemų turės visą gyvenimą. Tokie žmonės praranda daug lemiantį prieraišumo ir pasitikėjimo jausmą.
– Jau netrukus duris turėtų atverti naujoji Alvito bažnyčia. Tai – dar viena graži Jūsų iniciatyva. Kaip pavyko ją įgyvendinti?
– Vietiniai žmonės seniai kalbėjo apie senosios bažnyčios atstatymą. Dabar meldžiamės jaukioje, bet mažoje bažnytėlėje. 2005 m. surinkome gyventojų parašus, o 2006 m. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasirašė dekretą atstatyti bažnyčią. Dar po trejų metų statybos prasidėjo. Nusprendėme statyti apskritus maldos namus. Tai – amžinybės simbolis, nes Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Pastačius pamatus šalį užklupo krizė. Statybas teko stabdyti. Vėliau teko koreguoti projektą, nes senasis tapo per brangus įgyvendinti. 2015 m. darbai vėl prasidėjo. Kiek turėdavome pinigų, tiek statydavome, dėl to viskas vyko labai lėtai. 2018 m. kovo 11 d. pas mus atvyko rėmėjas verslininkas Arvydas Paukštys. Jis jokių sąsajų su mūsų kraštu neturi, bet yra labai tikintis žmogus. Jis neseniai padėjo atstatyti sudegusią Balbieriškio bažnyčią, o po to nusprendė ir mums ištiesti pagalbos ranką.
Šiuo metu bažnyčioje baigiami vidaus įrengimo darbai, gaminami suolai, altorius. Šį mėnesį turėtų atkeliauti bažnyčios varpas, o liepą – vargonai. Tikimės šv. Onos atlaidus švęsti jau naujoje bažnyčioje.
– Kokie Jūsų artimiausi planai?
– Svarbiausia – išlaikyti tikėjimą, kad galėčiau ir toliau tarnauti Dievui, žmonėms bei bažnyčiai. Labai laukiu naujos bažnyčios pašventinimo, nerimauju, kokia bus globos namų ateitis. Tiesiog noriu gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Mes, lietuviai, kartais per daug dejuojame, pamiršdami padėkoti Dievui už tai, ką turime. Reikėtų dažniau išgirsti vieniems kitus, nebijoti žvelgti į akis, daugiau laiko skirti savo artimiesiems.
Alvito klebonas Vytautas KAJOKAS šiandien mini 25 metų kunigystės sukaktį. Per šį laikotarpį dvasininkas spėjo atlikti nemažai įsimintinų ir prasmingų darbų. |
– Visas procesas vyko natūraliai. Šeimoje augome šeši broliai ir dvi seserys. Mano močiutė buvo labai pamaldi ir vis kartodavo tėvams, kad norėtų, jog vienas iš jų vaikų taptų kunigu. Bet tėvai niekada spaudimo nedarė. Aš pats ilgai galvojau, kad užaugęs kolūkyje dirbsiu vairuotoju.
Augome Kalvarijos krašte, Sangrūdoje. Kaimynystėje gyveno klebonas, todėl ryšį su bažnyčia visada palaikėme. Mes, vaikai, nuolat patarnaudavome per šv. Mišias. 1988 m. į mūsų parapiją atvyko vienuolis jėzuitas Antanas Gražulis. Jis labai daug dėmesio skirdavo bendravimui su jaunimu, rengdavo įvairias stovyklas. Ryšys su juo pamažu stiprėjo. Jis vis atsargiai užklausdavo, ar nenorėčiau stoti į kunigų seminariją. Iš pradžių galvojau, kad tai padarysiu grįžęs iš kariuomenės, bet tuometinis Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis pasiūlė pradėti studijas iškart po mokyklos baigimo. 1994 m. kovo 19 d. buvau įšventintas diakonu, o 1995 m. birželio 4 d. – kunigu. Įdomu, kad aš tapau šeštuoju kunigu, kilusiu iš Sangrūdos kaimo. Iš pradžių buvau paskirtas vikaru į Šakius, o mažiau nei po metų atvykau į Alvitą.
– Nepastebimai. Atrodo, kad veiklos niekada netrūko. Dievas padarė stebuklą, kad leido tiek laiko išbūti vienoje vietoje. Man Alvite labai patinka, niekada nenorėjau iš čia išeiti. Džiaugiuosi, kad ir žmonės mane pakenčia. Per tiek laiko pažinau visus vietinius gyventojus, mačiau jų džiaugsmus ir problemas.
Smagu prisiminti gegužinių pamaldas kaimuose, kryžių atnaujinimus, paprastą bendravimą su tikinčiaisiais. Pamenu, kaip daugiau nei trejus metus pagal specialią programą kvietėme žmones kalbėtis apie Dievą, gyvenimą. Iš pradžių prisijungė gal 20 asmenų, o vėliau jų buvo net keli šimtai. Vėliau susibūrė vadinamosios gyvojo rožinio grupelės. Dabar parapijoje yra 5 ar 6 tokios grupelės, kurios kalba rožančių už parapiją bei bažnyčią.
Džiaugiuosi, kad turime aktyvų „Caritą“, pastoracinę tarybą, bažnyčioje veikia jaunimo bei suaugusiųjų chorai. Palaikome glaudų ryšį su seniūnija, bendruomene bei mokykla. Niekada nesijaučiau vienas.
Didžiausias rūpestis – sukviesti tikinčiuosius į bažnyčią. Per 25 metus žmonės tapo laisvesni, galbūt kažkiek abejingesni. Keičiasi ir pats tikėjimas. Dabar jį perduodame ne tik mes, kunigai, bet ir kiti žmonės. Smagu, kad viešojoje erdvėje vis daugėja liudijimų apie tai, kaip vieni ar kiti asmenys atrado Dievą. Dabar ir galimybės yra kitokios, nei seniau. Juk Šventąjį Raštą galima skaityti internete, o važiuojant automobiliu – klausyti „Marijos radiją“.
Alvito parapijos tikintieji bažnyčią lanko gana neblogai. Aišku, kartais žmonės, minėdami asmenines progas, tarsi „nusiperka“ šv. Mišių paslaugą. Norėtųsi, kad jie išlaikytų pastovų ryšį su bažnyčia, bet ją lankyti nė vieno neverčiame. Tai turi būti pačių tikinčiųjų apsisprendimo reikalas. Dievas – kantrus. Jis laukia visų.
Keičiasi ir pats tikėjimas. Dabar jį perduodame ne tik mes, kunigai, bet ir kiti žmonės.
– Lankydamas šeimas mačiau daug problemų dėl alkoholio vartojimo, maisto trūkumo. Kaip tik tuo metu mėginome susigrąžinti senąjį klebonijos pastatą, kuriame vis dar gyveno kelios šeimos. Tada parapijos „Caritui“ vadovavo tikybos mokytoja Aurelija Janušaitytė. Ji pasiūlė klebonijos patalpose įrengti bendrabutį vaikams. Galiausiai šią idėją išplėtojome iki vaikų namų įstaigos. Norėjome, kad vaikai čia gyventų, lankytų mokyklą, o savaitgaliais galėtų grįžti pas tėvus. Iš pradžių galvojome, kad vasaromis net nereikės dirbti, tačiau greitai paaiškėjo, jog tokios įstaigos poreikis yra didesnis nei manėme.
1996 m. pas mus atvyko vokietis Alfonsas Hopingas, kuris padėjo finansuoti senosios klebonijos pastato remontą. 1999 m. birželio 13 d. vizitavęs vyskupas J. Žemaitis pašventino šiuos namus, o jau nuo rudens čia apsigyveno 7 vaikai. Iš viso per 21 metus čia gyveno daugiau nei 100 vaikų, juos prižiūrėjo apie 70 darbuotojų. Kai kuriuos vaikus savarankiškam gyvenimui paruošėme nuo 7 metų. Su dauguma buvusių globos namų gyventojų ir šiandien palaikome ryšį.
– Iki šiol nematau tame logikos. 21 metus bendradarbiaujame su vokiečiais, kurie taip pat nesupranta tokių ketinimų. 2015 m. už didžiules investicijas atidarėme naują globos namų pastatą, kuris atitiko visus Europos Sąjungos reikalavimus. Jame gali gyventi 3 šeimos po 8 vaikus, nors mums dabar sako, kad viename sklype apskritai gali gyventi tik 8 vaikai. Labai abejoju šio sprendimo teisingumu. Mes lengva ranka numojame į visai neseniai padarytas didžiules investicijas. Naujų vaikų mums beveik neskiria. Dėl to jau tenka atleidinėti žmones. Šiuo metu pas mus gyvena 15 vaikų, tačiau pagal dabartinę tvarką jie čia gali išbūti tik 3 mėnesius, o vėliau jiems ieškomi globėjai.
Pritariu, kad vaikams geriausia augti šeimose, tačiau tikrai nebus taip, kad visus juos pasiims nuolatiniai arba laikini globėjai. Turime nemažai patirties, kai iš mūsų paimtas vaikas po kelių savaičių grąžinamas atgal. Gaila, kad dėl visų reformų labiausiai nukenčia būtent vaikai. Moksliškai įrodyta, kad jei globojamas vaikas per savo gyvenimą perkeliamas iš vienos vietos į kitą daugiau nei du kartus, su juo valstybė problemų turės visą gyvenimą. Tokie žmonės praranda daug lemiantį prieraišumo ir pasitikėjimo jausmą.
– Vietiniai žmonės seniai kalbėjo apie senosios bažnyčios atstatymą. Dabar meldžiamės jaukioje, bet mažoje bažnytėlėje. 2005 m. surinkome gyventojų parašus, o 2006 m. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasirašė dekretą atstatyti bažnyčią. Dar po trejų metų statybos prasidėjo. Nusprendėme statyti apskritus maldos namus. Tai – amžinybės simbolis, nes Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Pastačius pamatus šalį užklupo krizė. Statybas teko stabdyti. Vėliau teko koreguoti projektą, nes senasis tapo per brangus įgyvendinti. 2015 m. darbai vėl prasidėjo. Kiek turėdavome pinigų, tiek statydavome, dėl to viskas vyko labai lėtai. 2018 m. kovo 11 d. pas mus atvyko rėmėjas verslininkas Arvydas Paukštys. Jis jokių sąsajų su mūsų kraštu neturi, bet yra labai tikintis žmogus. Jis neseniai padėjo atstatyti sudegusią Balbieriškio bažnyčią, o po to nusprendė ir mums ištiesti pagalbos ranką.
Šiuo metu bažnyčioje baigiami vidaus įrengimo darbai, gaminami suolai, altorius. Šį mėnesį turėtų atkeliauti bažnyčios varpas, o liepą – vargonai. Tikimės šv. Onos atlaidus švęsti jau naujoje bažnyčioje.
– Svarbiausia – išlaikyti tikėjimą, kad galėčiau ir toliau tarnauti Dievui, žmonėms bei bažnyčiai. Labai laukiu naujos bažnyčios pašventinimo, nerimauju, kokia bus globos namų ateitis. Tiesiog noriu gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Mes, lietuviai, kartais per daug dejuojame, pamiršdami padėkoti Dievui už tai, ką turime. Reikėtų dažniau išgirsti vieniems kitus, nebijoti žvelgti į akis, daugiau laiko skirti savo artimiesiems.
Galerija: Alvito bažnyčia
Publikuota: 2020-06-04 10:21:09
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|