„Santaka“ / Krašto vandens telkiniai vilioja pramogų mėgėjus ir... tyrinėtojus / Mūsų rajone

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

Dalinkitės:  


Kilpomis išsiraizgę Šešupės vingiai

Kęstučio INKRATOS nuotr.


Krašto vandens telkiniai vilioja pramogų mėgėjus ir... tyrinėtojus


2019-aisiais, Vietovardžių metais, viena iš projekto „Lietuvos muziejų kelias“ temų buvo skirta vandens telkiniams. Tai ir paskatino istorikę Eleną Rupeikienę pasidomėti mūsų krašto vandens telkiniais ir jų pavadinimais.



Nauji atradimai

Dainomis ir poetų eilėmis apdainuotos, gyventojų mylimos už teikiamą naudą, gaivą ir ramybę mūsų upės paįvairina kraštovaizdį ir praturtina laisvalaikį. Jos natūraliai egzistuoja šalia mūsų ir mes dėl jų nesukame galvos – pravažiuodami pasigrožime pro automobilio langą, kartais išsimaudome. Tuo mūsų pažintis su upėmis ir baigiasi. Žmonės, besidomintys gamta, žvejai vandens telkinius pažįsta geriau. „Šešupė, Rausvė, Širvinta – žaliuojanti Paprūsė...“, – taip eilėraštyje mūsų kraštą apibūdino poetas Kazys Bradūnas.

Praėję metai buvo paskelbti Vietovardžių metais, o „Lietuvos muziejų kelio“ projekto programa „Tėvynės ieškojimas“ buvo skirta vandens telkiniams. Tai paskatino atkreipti dėmesį į savo krašto upes ir upelius, ežerus, balas ir tvenkinius, pasidomėti, iš kur kilo jų pavadinimai. Suintriguota naujos temos, patyrinėjau mūsų rajono vandens telkinius ir jų pavadinimus, daugelį jų aplankiau ir pastebėjau daug įdomių dalykų, kuriais ir noriu pasidalyti.


Fotografas Kęstutis Inkrata vandens telkinius nufotografavo ir parengė parodą „Vietų vardais į mus kalba žemė ir laikas. Paklausykime jų sakmės...“ Paroda šiuo metu eksponuojama Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre bei laukia lankytojų. Besibaigiantis karantinas ir atgimusi mūsų gamta visus kviečia į laukus, muziejus, kitus lankytinus objektus, todėl kviečiame aplankyti parodą, o paskui susirasti nufotografuotus vandens telkinius ir jais pasigrožėti natūroje.



Paminėti ir mūsų vandens telkiniai

Džiaugėsi vandens telkiniais mūsų protėviai, džiaugiamės ir mes, tačiau kokių nors išsamių jų tyrimų ir aprašų yra nedaug. Kažkiek informacijos galima rasti geografiniuose mokslininkų ir studentų darbuose, internete, žmonių prisiminimuose bei marijampoliečio Kęstučio Subačiaus išleistose knygose. Pats seniausias ir įdomiausias darbas apie Lietuvos kraštovaizdį, girias, vandens telkinius ir gyvenvietes yra Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos valstybinių (valdovo) girių aprašymas, išleistas 1559 m. senąja rusų kalba. Jį išvertė, redagavo ir 1964 m. Čikagoje išleido mūsų kraštietis girininkas Vincas Žemaitis, pavadindamas „Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme“.


G. Valavičiaus valstybinių girių aprašymas atskleidžia senovės Lietuvos gamtovaizdį, pateikia žinių apie gamtos turtus, jų tvarkymą ir naudojimą prieš 460 metų. Iš aprašymo matyti, kad Lietuvos valstybė buvo gerai organizuota, miškininkystė ir medžioklė gerai sutvarkytos. Veikale aprašyti miškų masyvai, jų ribos, medžioklės vietos ir keliai, kartu iškelta senovinių girių (medžių) didybė, nauda ir sakralinis vertingumas.

Aprašyme paminėti Lietuvos ir mūsų Užnemunės vandens telkiniai, prie jų įsikūrę gyvenvietės ir dvarai. Paminėtos 39 upės (iš 67), 7 ežerai, Vižaidų (Visaveden), Daudiškių (Šiaudiniškių), Kunigiškių, Patunkiškių, Kisiniškių, Karalkrėslio ir kitos vietovės. Priminti senoviniai, dabar užmiršti, ežerų pavadinimai: Paežeriai – Tvankas, Tvankstas (sen. tariami Tvunkas, Tunkas), Vištytis senovėje vadinosi Geisrytis, tik vėliau pavadintas Wisztyniec, Dwysticz. V. Žemaitis girių aprašymą papildo mūsų rajono kaimų ir miestelių įkūrimo ir paminėjimo datomis, savo komentarais.



Informacijos šaltinis – žemėlapis

Rajono vandens telkinių tyrimą pradėjau nuo žemėlapio, nes kirbėjo klausimas, kiek jų yra. Suskaičiavau 67 įvardytas upes ir upelius, 20 ežerų, dar 42 ežerėliai yra maži ir žemėlapyje nepažymėti.


Dauguma rajono teritorija tekančių upelių priklauso Šešupės ir jos didžiausio intako – Širvintos baseinui. Tiesiai į Šešupę įteka Juodupė (intakas Vilkbalė), Skriaudupis, Alksnė su intaku Kiaulupe, Gulbinas, Rausvė su intakais Juodupiu, Juodupe, Paikiu, Turupiu, Siengrabe, Vyžupiu, Balse, Žvirgžde (jos intakas Žvirgždukas), Ožnugaris, Pilvė, Višakis, Vandupė, Ainupis ir Nenupė. Kitos upės ir upeliai yra Širvintos intakai.

Keletas upelių turi įdomesnes įtekėjimo vietas: Vydupis ir Vyžuona su intaku Vizga įteka į Vištyčio ežerą, Kisinė ir Mergupis – į Paežerių ežerą, iš Aistiškių miško ištekantis Pagraužys teka į pietus. Kastinė – iškastas kanalas jungia Širvintą su Paežerių ežeru, Gulbinas teka per Paežerių ežerą (Pilviškių sen.), bevardis upeliukas jungia du Šukių ežerėlius.

Širvintos upės rekonstrukcija

Poetės Salomėjos Nėries apdainuota „upė šaltuonėlė“ Širvinta – labai vingiuota ir įdomi upė, prasidedanti Vištyčio seniūnijoje esančioje Stirniškių pelkėje. Iš pradžių ji teka Lankupkos, Egliniškių, Ramovietės kaimų vietovėmis į šiaurę, darydama vingius ir surinkdama į ją įtekančių upių ir upelių vandenis. Prie Užbalių ir Sausininkų kaimų ji priglobia Aistą (intakai Gražupis, Šiulė, Eglinis), prie Stolaukio – Zanylą (intakai Užupis, Barštupis, Jevonis, Skardupis), prie Stanaičių – Lieponą (intakai Šilupė, Karklė, Ėglupis). Lankas nuo Svirkalnio, pro Užbalius ir Sausininkus iki Vaičlaukio yra Širvintos hidrografinis draustinis.

Širvinta būtų didžiausia mūsų rajono upė, bet XIX a. buvo padaryti jos nuotėkio paskirstymai ir antropogeninė gidrografinio tinklo rekonstrukcija: ties Kiršais ir Skardupiais iškastas kanalas, kuris atskyrė upės žemupį nuo vidurupio ir aukštupio. Taip iš vienos upės atsirado dvi – Senaširvintė ir Širvinta, upė sutrumpėjo 38 kilometrais. 20 km Senaširvintė vingiuoja Lietuvos ir Rusijos valstybių siena bei įteka į Šešupę ties Kudirkos Naumiesčiu, o sutrumpėjusi Širvinta tapo Šeimenos intaku.
Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre eksponuojama Kęstučio Inkratos fotografijos darbų paroda apie mūsų krašto vandens telkinius „Vietų vardais į mus kalba žemė ir laikas. Paklausykime jų sakmės...“


Rekonstrukcija tuo nesibaigė – prie Vilkaviškio buvo iškastas Kastinės kanalas (dabar jį vadiname upe) ir juo Širvintos vanduo nukreiptas į Paežerių ežerą, o iš jo, reguliuojant šliuzu, į Šeimeną, t. y. antrą kartą Širvinta papildo Šeimenos vandenis, pati labai nusekdama. Upė atsigauna tik vidurupio pabaigoje, įsiliejus Aistai ir Zanylai.



Iš kur kilo pavadinimai

Daugelis rajono upių labai pasikeitė XX a. 8–9 dešimtmečiais vykdant melioraciją. Ištiesintos ir sureguliuotos Alksnė, Ėglupis, Nenupė, Vembrė, Rausvė, Vilkauja, Zanyla, tada daug mažų upelių tapo melioracijos grioviais arba nukeliavo į vamzdynus, išnyko iš kraštovaizdžio, žemėlapių ir iš žmonių atminties.


Tyrinėtojai pastebėjo, kad upių pavadinimai dažniausiai būna vienaskaitiniai, moteriškosios giminės, o ežerai – vyriškosios giminės. Analizuodama vandenvardžius pastebėjau, kad mūsų rajono upėms ši taisyklė netinka, nes moteriškosios giminės yra 32 pavadinimai, o vyriškosios – 35. Pusės Vilkaviškio rajono upių pavadinimuose yra dėmuo -upė, -upis, -upelis: Mockupis, Prūdupis, Šilupis, Užupis ir kt. 6 upių pavadinimai kilo nuo gyvūnų: Ožnugaris, Kiaulupis, Vilkauja, Vilkupis, Vilkbalė, Gulbinas, 9 – nuo augalų: Karklė, Ėglupis, Obelupis, Eglinis, Liepona, Vingrupis, Paviržupis, Barštupis, Šilupė.

Archajiniai (jotvingių) pavadinimai Ainupio, Aistos (ais, ois – greitai tekėti), Jevonio (Jevinė, Jevonė); Šeimenos (šeima, kaimena); Brideikio (brad, bradas – brasta, sekli vieta, bridė – tinklas žuvims gaudyti arba nuo žodžio bristi).

Rausvės, Juodupio, Balsės, Žilupio pavadinimai kilo nuo vandens spalvos, Šaltupis, Purvinis, Žvirgždukas, Žvirgždė, Graužupis – nuo vandens, tėkmės savybių. Keli pavadinimai kilo nuo tėkmės pobūdžio: Skardupis – skardus, garsus ar skardis – status krantas; Skriaudupis – skriauda, skriaudu – gailu, graudu, sraunu; Versnupė – versėti – smarkiai veržtis, versna, versena – audra; Kisinė – kisti – menkai judėti, lėta tėkmė; Vygris, Vingrupis – vigras – vikrus, judrus.


Širvintos pavadinimo galimi keli paaiškinimai: širvas – balsvas, širmas; širventi – čiurlenti ar nuo stirnos, kaip siūlo K. Subačius. Švelniai tariama, maloniai skamba ir tikriausia gražiai teka Šiulė – šiulena, o Gražupis – gražus visada.

Vyžaina – viza – jotvingių kalba vadinta karklų rūšis, o gal prie jos gyveno vyžoti žmonės. Vembrė – vambryti, vembryti – taukšti, daug plepėti; Pilvė – pilvas – dumblas, o gal koks vingis buvo vadinamas pilvu, Vydupis – vidupis – nuo vidus, vidurys.



Reti ir keisti

Turime keletą ir pačių rečiausių bei keisčiausių pavadinimų: Ožnugaris – ožio nugara, Paikis – gal paikas, Siengrabis – siena ir grabė; Tūrupis – turėti, laikyti, tikti; Pentinupis. Nenupės pavadinimas nuo asmenvardžio Nenius, Nėnius. Senovinis, keistas ir sunkiai paaiškinamas Zanylos pavadinimas: Zan (san) – jungtis, santaka, – yla, ila – dumblas, pelkė, Zanila, Sanila – įtekėjimas į klampynę, kemsynę. Šiuolaikinis jaunimas, aiškindamasis upės pavadinimo kilmę, tikriausiai pagalvotų apie Egiptą ir paaiškintų pavadinimą – už Nilo.

Net kelios upės turi tuos pačius pavadinimus: yra 3 ar 4 Juodupės ir vienas Juodupis, po du Skriaudupius, Rausves, Mergupius.


Įdomu tai, kad Lietuvos siena, einanti Liepona ir Širvinta yra seniausia Lietuvos siena, nustatyta dar 1422 metais, lietuviams ir kryžiuočiams pasirašant Melno taikos sutartį. Slenkant amžiams bei keičiantis istorinei situacijai, siena ėjo ta pačia vieta, išliko nuo XV a.

Taigi, tyrinėjant vandens telkinius, jų pavadinimus, galima sužinoti daug naujo ir įdomaus, bet geriausia nuvykti prie ežerų ir upelių, juos pamatyti ir pasigrožėti – praplėsime akiratį, pajusime jų vėsą ir ramybę, o galvą ir kūną apvalysime nuo blogos energijos.



Elena RUPEIKIENĖ

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė



Galerija: ežerai 




Publikuota: 2020-06-19 09:06:09

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Greičiau užbaigti darbus siekia ir patys rangovai
* Per metus ūkininkų sąjunga tapo aktyvi ir matoma
* Grandine užtverta teritorija gyventojams kelia klausimų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai