|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Vilkaviškyje parduoda bulves ir alijošių. Tel. 0 658 13 757.Galioja iki: 2024-12-20 10:53:18
Moteris ieško darbo. Tel. 0 658 13 757.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:01
Parduoda gyvas žąsis (30 Eur už vnt.) ir antis (15 Eur už vnt.). Tel. 0 611 00 181.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:49
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.
Galioja iki: 2024-12-21 14:56:19
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Donato Malinausko kapas Onuškio bažnyčios šventoriuje.
Autoriaus nuotr.
Veiliškių palivarko šeimininkai
Pradėjęs išsamiau domėtis Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko gyvenimo istorija, nustebau, kad jo giminės pėdsakų yra ir Vilkaviškio krašte. Signataras savo giminę kildino iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Kęstučių–Gediminų palikuonių. D. Malinauskas – Lietuvos bajoras, kartu su Suvalkijos ūkininkų vaikais kūręs Lietuvos valstybę, ieškojęs Vytauto Didžiojo palaikų, Vilniuje bendravęs su J. Basanavičiumi ir skleidęs lietuvišką dvasią į Sibiro tremtį buvo išvežtas iš Alvito apylinkių
Signataro motinos Annos Tanskos giminė susijusi su Veiliškių dvaru. Šis dvaras priklausė Ignui Kęstučiui–Gediminui, garsios Kęstučių–Gediminų giminės palikuoniui. A. Tanska ištekėjo už A. Malinausko – carinės armijos pulkininko, būsimo signataro tėvo.
Ieškodamas Veiliškių dvaro pėdsakų į pagalbą pasikviečiau Žaliojoje gyvenantį kraštotyrininką mėgėją Modestą Vizgirdą. Kelyje Žalioji–Virbalis, gal penktame kilometre, kažkur dešinėje, kur dabar dirbami laukai, XVIII amžiuje įkurtame dvare gyveno Gediminų palikuonys. Toliau paieškos nukrypo į Bartninkus, kur gyveno kita Kęstučių–Gediminų giminės atšaka.
Šventoriaus paslaptis
Dr. J. Basanavičius 1907 m. išleistame veikale „Baudžiava Lietuvoje. Bartninkų kraštas“ rašė: „Vienu iš žmoniškesnių samdytojų, kuris žmones ne taip sunkiai varginęs, buvęs tūlas Gediminas, regis 1840–1850 metuose dvarus valdęs, kurio šeimynos kapai ant šventoriaus prie Bartninkų bažnyčios tesiranda“. Daugiau žinių apie šį dvarininką J. Basanavičius nesuteikė.
Istorinėje literatūroje žinių apie šią giminę nesuradau. Pasirėmiau kraštotyrininko D. Malinausko giminaičio Viktoro Jenciaus-Butauto sukauptomis žiniomis apie šią giminę ir kunigaikščių Kęstučių–Gediminų palikuonių mauzoliejų Bartninkų bažnyčios šventoriuje.
Kunigaikščio paieškos
Kunigaikščio Igno Kęstučio–Gedimino kapavietę suradau Seirijuose. Pagelbėjo paslaugios vietinės kapų tvarkytojos. Nupjauto medžio formos granito paminkle įskaičiau įrašą: „Ignacy ostatni z rodu Kiestuti-Gedymin (1821–1898).“
Keliauju vėl į Bartninkus. Būtent čia 1793 m. gimė Juozas Eustachijus, Jokūbo sūnus, kunigaikštis Kęstutis–Gediminas, būsimasis Bartninkų dvaro savininkas. Krikštytas Kalvarijoje, mokėsi Domininkonų mokyklose Merkinėje, Vilniuje. Santuokoje su Eleonora Šiukštaite jis turėjo tris dukras bei tris sūnus: Igną (jo paminklas stovi Seirijuose), Jokūbą ir Oskarą.
Kunigaikštis Juozas Eustachijus mirė Karalkrėslyje ir palaidotas Bartninkų bažnyčios šventoriuje. Jo žmona Eleonora mirė 1858 m. ir palaidota ten pat. Greta buvo palaidotos anūkės – Stasė, Mania ir Minkė Šabunevičiūtės.
Bartninkų senolės Marija Šlekaitytė ir Marija Bernotaitė man pasakojo, prisimenančios karstus su jaunomis merginomis. Per karą rūsiai nuniokoti, palaikai galimai perlaidoti šventoriuje, kur stovi kuklus kryžius.
Pėdsakai nuvedė į Onuškį ir Žilinus
Signataras D. Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Kraslavos (Latvija) dvare, Kęstučio–Gedimino palikuonių turtingų bajorų šeimoje. Anksti netekęs tėvo jis su motina persikėlė į Jakovicų dvarą prie Onuškio. Mažąjį Donatą globojo motinos dėdė Bernardas Kęstutis–Gediminas.
Sulaukęs garbaus amžiaus 1937 m. D. Malinauskas paliko Vytautavą ir persikėlė arčiau motinos gimtinės į Alvitą, kur nusipirko dvarą. Iš čia D. Malinauskas su žmona ir seserimi buvo išvežtas į tremtį Sibire. Ten jis ir mirė. Signataro ir jo šeimos narių palaikai Atgimimo metais parvežti ir perlaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje, greta motinos Annos Tanskos-Malinauskienės. Simboliška, kad greta šių kapų stovi apsamanojęs paminklas Žilinų bažnyčios fundatoriui dvarininkui Žilinskui.
Keliaudamas D. Malinausko gyvenimo pėdsakais susipažinau su Onuškio kultūros namų direktore Liuda Korsanoviene. Kartu aplankėme Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, iškilusią miškų ir laukų glūdumoje. Būsimai bažnyčiai 1930 m. D. Malinauskas dovanojo Paulinavos ūkio žemę ir kitur esančius ūkinius pastatus.
Onuškyje, sustojus prie D. Malinausko kapo, Liuda tarstelėjo, ar nenorėčiau susitikti su vietiniu klebonu, kuris yra iš Vilkaviškio. Netrukus spaudžiau ranką Onuškio klebonui Algimantui Gaidukevičiui. Jis šyptelėjo: „Aš baigęs V. Vitkausko vidurinę mokyklą, jus pamenu“.
Su klebonu nuvykome į Žilinus. Labai knietėjo aplankyti bendrapavardžio statytą Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Bažnytėlė medinė, jauki. Miestelis vardą gavęs nuo bažnyčios statytojo pavardės. Jau jaunystėje žinojau šio miestelio vardą ir pirmuosius rašinius studentų spaudoje pasirašinėjau Žilinėlio slapyvardžiu.
Atsisveikindamas su svetingu kunigu A. Gaidukevičiumi, sulaukiau kvietimo atvykti į Vytautavos Šv. Antano titulinius atlaidus ir dar svečių atsivežti.
Atlaidai Vytautavoje
Gaila, dėl karantino Vilkaviškio folkloro kolektyvai nerizikavo vykti į Vytautavą. Važiavau kartu su Vilniaus trečio amžiaus universiteto istorijos fakulteto klausytojų grupele. Po Šv. Mišių romantiška aureole apgaubtoje bažnytėlėje papasakojau apie D. Malinausko gyvenimo sąsajas su Vilkaviškiu, pristačiau ir savo istorinių apybraižų leidinį. Buvau ne vienintelis vilkaviškietis atlaiduose. Gražiu balsu susirinkusiuosius pakerėjo Vilniaus šlovinimo grupės „Osana“ vadovė, buvusi vilkaviškietė Renata Stankevičienė (Sabataitytė).
Šv. Antano atlaidai – atgaiva sielai. Čia atvyksta tie, kam rūpi istorinis paveldas, signataro D. Malinausko vardas ir darbai. Su Onuškio Donato Malinausko mokyklos direktore ir Onuškio klebonu aptarėme Onuškio, Alvito ir Vilkaviškio kultūrinius ryšius. Grupelė onuškiečių planuoja atvykti į Šv. Onos atlaidus Alvite.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas, muziejininkas
Pradėjęs išsamiau domėtis Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko gyvenimo istorija, nustebau, kad jo giminės pėdsakų yra ir Vilkaviškio krašte. Signataras savo giminę kildino iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Kęstučių–Gediminų palikuonių. D. Malinauskas – Lietuvos bajoras, kartu su Suvalkijos ūkininkų vaikais kūręs Lietuvos valstybę, ieškojęs Vytauto Didžiojo palaikų, Vilniuje bendravęs su J. Basanavičiumi ir skleidęs lietuvišką dvasią į Sibiro tremtį buvo išvežtas iš Alvito apylinkių
Signataro motinos Annos Tanskos giminė susijusi su Veiliškių dvaru. Šis dvaras priklausė Ignui Kęstučiui–Gediminui, garsios Kęstučių–Gediminų giminės palikuoniui. A. Tanska ištekėjo už A. Malinausko – carinės armijos pulkininko, būsimo signataro tėvo.
Ieškodamas Veiliškių dvaro pėdsakų į pagalbą pasikviečiau Žaliojoje gyvenantį kraštotyrininką mėgėją Modestą Vizgirdą. Kelyje Žalioji–Virbalis, gal penktame kilometre, kažkur dešinėje, kur dabar dirbami laukai, XVIII amžiuje įkurtame dvare gyveno Gediminų palikuonys. Toliau paieškos nukrypo į Bartninkus, kur gyveno kita Kęstučių–Gediminų giminės atšaka.
Dr. J. Basanavičius 1907 m. išleistame veikale „Baudžiava Lietuvoje. Bartninkų kraštas“ rašė: „Vienu iš žmoniškesnių samdytojų, kuris žmones ne taip sunkiai varginęs, buvęs tūlas Gediminas, regis 1840–1850 metuose dvarus valdęs, kurio šeimynos kapai ant šventoriaus prie Bartninkų bažnyčios tesiranda“. Daugiau žinių apie šį dvarininką J. Basanavičius nesuteikė.
Istorinėje literatūroje žinių apie šią giminę nesuradau. Pasirėmiau kraštotyrininko D. Malinausko giminaičio Viktoro Jenciaus-Butauto sukauptomis žiniomis apie šią giminę ir kunigaikščių Kęstučių–Gediminų palikuonių mauzoliejų Bartninkų bažnyčios šventoriuje.
Kunigaikščio Igno Kęstučio–Gedimino kapavietę suradau Seirijuose. Pagelbėjo paslaugios vietinės kapų tvarkytojos. Nupjauto medžio formos granito paminkle įskaičiau įrašą: „Ignacy ostatni z rodu Kiestuti-Gedymin (1821–1898).“
Keliauju vėl į Bartninkus. Būtent čia 1793 m. gimė Juozas Eustachijus, Jokūbo sūnus, kunigaikštis Kęstutis–Gediminas, būsimasis Bartninkų dvaro savininkas. Krikštytas Kalvarijoje, mokėsi Domininkonų mokyklose Merkinėje, Vilniuje. Santuokoje su Eleonora Šiukštaite jis turėjo tris dukras bei tris sūnus: Igną (jo paminklas stovi Seirijuose), Jokūbą ir Oskarą.
Kunigaikštis Juozas Eustachijus mirė Karalkrėslyje ir palaidotas Bartninkų bažnyčios šventoriuje. Jo žmona Eleonora mirė 1858 m. ir palaidota ten pat. Greta buvo palaidotos anūkės – Stasė, Mania ir Minkė Šabunevičiūtės.
Bartninkų senolės Marija Šlekaitytė ir Marija Bernotaitė man pasakojo, prisimenančios karstus su jaunomis merginomis. Per karą rūsiai nuniokoti, palaikai galimai perlaidoti šventoriuje, kur stovi kuklus kryžius.
Signataras D. Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Kraslavos (Latvija) dvare, Kęstučio–Gedimino palikuonių turtingų bajorų šeimoje. Anksti netekęs tėvo jis su motina persikėlė į Jakovicų dvarą prie Onuškio. Mažąjį Donatą globojo motinos dėdė Bernardas Kęstutis–Gediminas.
Sulaukęs garbaus amžiaus 1937 m. D. Malinauskas paliko Vytautavą ir persikėlė arčiau motinos gimtinės į Alvitą, kur nusipirko dvarą. Iš čia D. Malinauskas su žmona ir seserimi buvo išvežtas į tremtį Sibire. Ten jis ir mirė. Signataro ir jo šeimos narių palaikai Atgimimo metais parvežti ir perlaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje, greta motinos Annos Tanskos-Malinauskienės. Simboliška, kad greta šių kapų stovi apsamanojęs paminklas Žilinų bažnyčios fundatoriui dvarininkui Žilinskui.
Keliaudamas D. Malinausko gyvenimo pėdsakais susipažinau su Onuškio kultūros namų direktore Liuda Korsanoviene. Kartu aplankėme Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, iškilusią miškų ir laukų glūdumoje. Būsimai bažnyčiai 1930 m. D. Malinauskas dovanojo Paulinavos ūkio žemę ir kitur esančius ūkinius pastatus.
Onuškyje, sustojus prie D. Malinausko kapo, Liuda tarstelėjo, ar nenorėčiau susitikti su vietiniu klebonu, kuris yra iš Vilkaviškio. Netrukus spaudžiau ranką Onuškio klebonui Algimantui Gaidukevičiui. Jis šyptelėjo: „Aš baigęs V. Vitkausko vidurinę mokyklą, jus pamenu“.
Su klebonu nuvykome į Žilinus. Labai knietėjo aplankyti bendrapavardžio statytą Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Bažnytėlė medinė, jauki. Miestelis vardą gavęs nuo bažnyčios statytojo pavardės. Jau jaunystėje žinojau šio miestelio vardą ir pirmuosius rašinius studentų spaudoje pasirašinėjau Žilinėlio slapyvardžiu.
Atsisveikindamas su svetingu kunigu A. Gaidukevičiumi, sulaukiau kvietimo atvykti į Vytautavos Šv. Antano titulinius atlaidus ir dar svečių atsivežti.
Gaila, dėl karantino Vilkaviškio folkloro kolektyvai nerizikavo vykti į Vytautavą. Važiavau kartu su Vilniaus trečio amžiaus universiteto istorijos fakulteto klausytojų grupele. Po Šv. Mišių romantiška aureole apgaubtoje bažnytėlėje papasakojau apie D. Malinausko gyvenimo sąsajas su Vilkaviškiu, pristačiau ir savo istorinių apybraižų leidinį. Buvau ne vienintelis vilkaviškietis atlaiduose. Gražiu balsu susirinkusiuosius pakerėjo Vilniaus šlovinimo grupės „Osana“ vadovė, buvusi vilkaviškietė Renata Stankevičienė (Sabataitytė).
Šv. Antano atlaidai – atgaiva sielai. Čia atvyksta tie, kam rūpi istorinis paveldas, signataro D. Malinausko vardas ir darbai. Su Onuškio Donato Malinausko mokyklos direktore ir Onuškio klebonu aptarėme Onuškio, Alvito ir Vilkaviškio kultūrinius ryšius. Grupelė onuškiečių planuoja atvykti į Šv. Onos atlaidus Alvite.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas, muziejininkas
Galerija: ISTORIJA
Publikuota: 2020-06-26 08:57:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Turgaus prekeivius išgąsdino mokesčių inspektoriai * Panaudotas aliejus sėkmingai keliauja į konteinerius
* Ūkininkai ruošiasi kelionei traktoriumi aplink Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatą
Šnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatąŠnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|