„Santaka“ / Nuo Veiliškių iki Vytautavos: signataro Donato Malinausko giminės keliais / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktorių MTZ-82L (1985 m., su lenkišku keturvagiu plūgu). Tel.: (8 342) 47 638, 8 680 76 998.
Galioja iki: 2022-08-22 11:26:27



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Donato Malinausko kapas Onuškio bažnyčios šventoriuje.

Autoriaus nuotr.


Nuo Veiliškių iki Vytautavos: signataro Donato Malinausko giminės keliais


Veiliškių palivarko šeimininkai

Pradėjęs išsamiau domėtis Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko gyvenimo istorija, nustebau, kad jo giminės pėdsakų yra ir Vilkaviškio krašte. Signataras savo giminę kildino iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Kęstučių–Gediminų palikuonių. D. Malinauskas – Lietuvos bajoras, kartu su Suvalkijos ūkininkų vaikais kūręs Lietuvos valstybę, ieškojęs Vytauto Didžiojo palaikų, Vilniuje bendravęs su J. Basanavičiumi ir skleidęs lietuvišką dvasią į Sibiro tremtį buvo išvežtas iš Alvito apylinkių

Signataro motinos Annos Tanskos giminė susijusi su Veiliškių dvaru. Šis dvaras priklausė Ignui Kęstučiui–Gediminui, garsios Kęstučių–Gediminų giminės palikuoniui. A. Tanska ištekėjo už A. Malinausko – carinės armijos pulkininko, būsimo signataro tėvo.

Ieškodamas Veiliškių dvaro pėdsakų į pagalbą pasikviečiau Žaliojoje gyvenantį kraštotyrininką mėgėją Modestą Vizgirdą. Kelyje Žalioji–Virbalis, gal penktame kilometre, kažkur dešinėje, kur dabar dirbami laukai, XVIII amžiuje įkurtame dvare gyveno Gediminų palikuonys. Toliau paieškos nukrypo į Bartninkus, kur gyveno kita Kęstučių–Gediminų giminės atšaka.




Šventoriaus paslaptis

Dr. J. Basanavičius 1907 m. išleistame veikale „Baudžiava Lietuvoje. Bartninkų kraštas“ rašė: „Vienu iš žmoniškesnių samdytojų, kuris žmones ne taip sunkiai varginęs, buvęs tūlas Gediminas, regis 1840–1850 metuose dvarus valdęs, kurio šeimynos kapai ant šventoriaus prie Bartninkų bažnyčios tesiranda“. Daugiau žinių apie šį dvarininką J. Basanavičius nesuteikė.

Istorinėje literatūroje žinių apie šią giminę nesuradau. Pasirėmiau kraštotyrininko D. Malinausko giminaičio Viktoro Jenciaus-Butauto sukauptomis žiniomis apie šią giminę ir kunigaikščių Kęstučių–Gediminų palikuonių mauzoliejų Bartninkų bažnyčios šventoriuje.



Kunigaikščio paieškos

Kunigaikščio Igno Kęstučio–Gedimino kapavietę suradau Seirijuose. Pagelbėjo paslaugios vietinės kapų tvarkytojos. Nupjauto medžio formos granito paminkle įskaičiau įrašą: „Ignacy ostatni z rodu Kiestuti-Gedymin (1821–1898).“

Keliauju vėl į Bartninkus. Būtent čia 1793 m. gimė Juozas Eustachijus, Jokūbo sūnus, kunigaikštis Kęstutis–Gediminas, būsimasis Bartninkų dvaro savininkas. Krikštytas Kalvarijoje, mokėsi Domininkonų mokyklose Merkinėje, Vilniuje. Santuokoje su Eleonora Šiukštaite jis turėjo tris dukras bei tris sūnus: Igną (jo paminklas stovi Seirijuose), Jokūbą ir Oskarą.


Kunigaikštis Juozas Eustachijus mirė Karalkrėslyje ir palaidotas Bartninkų bažnyčios šventoriuje. Jo žmona Eleonora mirė 1858 m. ir palaidota ten pat. Greta buvo palaidotos anūkės – Stasė, Mania ir Minkė Šabunevičiūtės.

Bartninkų senolės Marija Šlekaitytė ir Marija Bernotaitė man pasakojo, prisimenančios karstus su jaunomis merginomis. Per karą rūsiai nuniokoti, palaikai galimai perlaidoti šventoriuje, kur stovi kuklus kryžius.



Pėdsakai nuvedė į Onuškį ir Žilinus

Signataras D. Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Kraslavos (Latvija) dvare, Kęstučio–Gedimino palikuonių turtingų bajorų šeimoje. Anksti netekęs tėvo jis su motina persikėlė į Jakovicų dvarą prie Onuškio. Mažąjį Donatą globojo motinos dėdė Bernardas Kęstutis–Gediminas.

Sulaukęs garbaus amžiaus 1937 m. D. Malinauskas paliko Vytautavą ir persikėlė arčiau motinos gimtinės į Alvitą, kur nusipirko dvarą. Iš čia D. Malinauskas su žmona ir seserimi buvo išvežtas į tremtį Sibire. Ten jis ir mirė. Signataro ir jo šeimos narių palaikai Atgimimo metais parvežti ir perlaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje, greta motinos Annos Tanskos-Malinauskienės. Simboliška, kad greta šių kapų stovi apsamanojęs paminklas Žilinų bažnyčios fundatoriui dvarininkui Žilinskui.


Keliaudamas D. Malinausko gyvenimo pėdsakais susipažinau su Onuškio kultūros namų direktore Liuda Korsanoviene. Kartu aplankėme Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, iškilusią miškų ir laukų glūdumoje. Būsimai bažnyčiai 1930 m. D. Malinauskas dovanojo Paulinavos ūkio žemę ir kitur esančius ūkinius pastatus.

Onuškyje, sustojus prie D. Malinausko kapo, Liuda tarstelėjo, ar nenorėčiau susitikti su vietiniu klebonu, kuris yra iš Vilkaviškio. Netrukus spaudžiau ranką Onuškio klebonui Algimantui Gaidukevičiui. Jis šyptelėjo: „Aš baigęs V. Vitkausko vidurinę mokyklą, jus pamenu“.

Su klebonu nuvykome į Žilinus. Labai knietėjo aplankyti bendrapavardžio statytą Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Bažnytėlė medinė, jauki. Miestelis vardą gavęs nuo bažnyčios statytojo pavardės. Jau jaunystėje žinojau šio miestelio vardą ir pirmuosius rašinius studentų spaudoje pasirašinėjau Žilinėlio slapyvardžiu.

Atsisveikindamas su svetingu kunigu A. Gaidukevičiumi, sulaukiau kvietimo atvykti į Vytautavos Šv. Antano titulinius atlaidus ir dar svečių atsivežti.



Atlaidai Vytautavoje

Gaila, dėl karantino Vilkaviškio folkloro kolektyvai nerizikavo vykti į Vytautavą. Važiavau kartu su Vilniaus trečio amžiaus universiteto istorijos fakulteto klausytojų grupele. Po Šv. Mišių romantiška aureole apgaubtoje bažnytėlėje papasakojau apie D. Malinausko gyvenimo sąsajas su Vilkaviškiu, pristačiau ir savo istorinių apybraižų leidinį. Buvau ne vienintelis vilkaviškietis atlaiduose. Gražiu balsu susirinkusiuosius pakerėjo Vilniaus šlovinimo grupės „Osana“ vadovė, buvusi vilkaviškietė Renata Stankevičienė (Sabataitytė).

Šv. Antano atlaidai – atgaiva sielai. Čia atvyksta tie, kam rūpi istorinis paveldas, signataro D. Malinausko vardas ir darbai. Su Onuškio Donato Malinausko mokyklos direktore ir Onuškio klebonu aptarėme Onuškio, Alvito ir Vilkaviškio kultūrinius ryšius. Grupelė onuškiečių planuoja atvykti į Šv. Onos atlaidus Alvite.



Antanas ŽILINSKAS

Istorikas, muziejininkas



Galerija: ISTORIJA




Publikuota: 2020-06-26 08:57:16

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje įrengta dviračių remonto stotelė
* Artėja festivalio „Karvelėli mėlynasai“ uždarymas
* Dešimtoko pomėgis – ekstremalus sportas ir mažasis BMX dviratis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip elgiatės su pinigais per atostogas?
Išleidžiu tiek, kiek susiplanuoju.
Išlaidauju ir nesuku galvos dėl pinigų.
Stengiuosi išleisti kuo mažiau.
Atostogauju namie, be papildomų išlaidų.
Aš neatostogauju.



Kalbos patarimai

Gulėti „ant saulės“ ar „saulėje“?
Metonimiškai vietai su būdo atspalviu reikšti geriau nevartoti prielinksnio ant ir kilmininko konstrukcijos. Negulėk ant saulės ( saulėje, prieš saulę ). Ant lietaus ( kai lyja, lietuje, lyjant ) neišdžiovinsi. Nestovėkime ant vėjo ( vėjyje, kur vėjas ). Padžioviau ant saulės ( saulėje, kur saulė ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas