|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2020-06-29 17:04
Takai į dr. Vinco Kudirkos klėtelę užžėlė...Autoriaus nuotr.
Poetas J. Marcinkevičius rašė, jog tiek pergyventa, patirta, regėta, iškentėta, išjausta, tiek į širdį sudėta, kad ji, Vinco tėviškė, tapo panaši į mūsų dvasios tėviškę – daug atsimenančią, daug suprantančią, savo išmintimi visai Lietuvai šviečiančią. Slogiais sovietmečio metais kaimo klėtelėje Paežeriuose mokytojo, Sibiro tremtinio S. Ankevičiaus rankose suvirpėjusios smuiko stygos primindavo gęstančiai tautiečių sąmonei, kad Lietuva gyva ir iš praeities stiprybę semia. Tuomet grupelė patriotiškų kraštiečių nutarė įamžinti Tautiškos giesmės kūrėjo atminimą. Vytautas Grinius mena: „1965 m., rugpjūčio 8 d., po šimtamečiais ąžuolais, susirinkus gausiam būriui svečių, buvo atidengtas Vlado Pleškūno paminklinis akmuo su V. Kudirkos bareljefu ir atidaryta klėtelė-muziejus su V. Kudirkos, P. Rimšos ekspozicijomis ir kita etnografine medžiaga.“ Sąjūdžio ir Atgimimo laikotarpiu į klėtelę pasiklausyti dr. V. Kudirkos smuiko melodijos ir S. Ankevičiaus įtaigaus pasakojimo nenutrūkstamu srautu plaukė lankytojai iš visų šalies kampelių, užsienio. 1978 m. klėtelėje apsilankė 1819 lankytojų, 1988 m. – 5347, 1989 m. – 6579. Kruopščia mokytojo ranka lankytojai surašyti registracijos knygose, išsaugoti jų atsiliepimai. Dr. V. Kudirkos giminaitis vyskupas J. Žemaitis: „Dėkoju be galo nuoširdžiam klėtelės globėjui S. Ankevičiui už puikius paaiškinimus ir V. Kudirkos smuiku pagrotą Lietuvos himno melodiją. Tegul šis muziejus primena kiekvienam čia apsilankiusiam meilės Lietuvai Tėvynei būtinybę ir tepaskatina eiti vien takais dorybės.“ Prezidentas Valdas Adamkus: „Tegul šis muziejus šviečia ateinančioms kartoms kaip simbolis tautai, kaip reikia kovoti, saugoti savo laisvę ir nepriklausomybę. Tegul Vinco Kudirkos dvasia lydi visus mūsų darbus“. Laukdamas turistų iš Rygos nutariau pasižvalgyti po istorines krašto vietoves. Pasuku dr. V. Kudirkos Paežerių link. Rodyklės pakelėse rodo kryptį į klėtelę-muziejų. Muziejų, kurio jau seniai nebėra. Asfaltuotu keliu pasukęs klėtelės link, pasidžiaugiu Paežerių kaimo bendruomenės sutvarkyta ežero pakrante. Maudynių vieta primena pajūrio kurortus. Įrengta vaikų žaidimo aikštelė, persirengimo kabina, yra tualetas. Tvarkingai nupjauta žolė. Krykštauja vaikai žaisdami ežero vandens pursluose. Stabteliu prie Kudirkynės. Užkelti metaliniai vartai. Takas į tėviškę paskendęs žolėse. Prie sodybos paveldėtojų Nijolės Dainauskienės ir jos seserų namo didžiulis dilgėlių krūmas. Kiemas paskendęs žolėse. Paminkliniame akmenyje įrašas išblukęs. Kaip abejingumo tautos istorijai simbolis greta styro išdžiūvusi eglaitė. Perfrazuosiu V. Adamkų: „Tegul ši vieta šviečia ateinančioms kartoms kaip simbolis laisvės ir nepriklausomybės išsižadėjimo“. Hamletiškas klausimas. Formaliai už valstybės saugomų paminklų priežiūrą atsakingos savivaldybės. Tačiau tiek aplinkiniuose rajonuose, tiek ir Vilkaviškyje nuolat išgirsdavau atsakymą, kad neturime teisės vykdyti darbus (remontuoti kultūros paveldo objektus, pjauti brūzgynus ir žolę), nes tai – privati valda. Privačiose valdose esančiais paminklais įstatymas įpareigoja rūpintis jų savininkus. Tam Kultūros paveldo departamentas netgi gali skirti lėšų. Klausiu Lietuvos kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus ir Vilkaviškio savivaldybės paminklosaugininko – institucijų, atsakingų už kultūros paveldo paminklų nepriežiūrą, žalojimą: „Kiek surašyta protokolų, skirta baudų ar iš viso sudarytos sutartys su paminklų savininkais, nustatyti reglamentai, apsauginės zonos?“ Jeigu tai būtų daroma, himno autoriaus klėtelė ir jos aplinka primintų išpuoselėtą Paežerių ežero maudynių teritoriją. Dirbdamas krašto muziejuje susipažinau su kaimynų patirtimi. Visose savivaldybėse yra etatiniai paveldosaugos specialistai, tik Vilkaviškyje nuo neatmenamų laikų šioms pareigoms skirta 0,5 etato Architektūros skyriuje. Yra vieta, bet nėra rezultato. Sakoma, kad trūksta finansavimo. Pateiksiu geros patirties pavyzdžių. Keliaudamas Vilkaviškio krašto 1918–1920 m. savanorių takais, dešimtis jų suradau palaidotus apleistose Jiezno savanorių kapinėse. Seniūnijoje gavau standartinį atsakymą: kreiptasi į Prienų savivaldybės administraciją, atsakyta, kad nėra lėšų. Jiezno savanorių kapinių istoriją su nuotraukomis parodžiau tuomečiam Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekai. Ministras patikino, kad savanorių kapų tvarkymą gali finansuoti Krašto apsaugos ministerija. Informavau Prienų savivaldybę. Buvo parengta projektinė dokumentaciją ir po kurio laiko Jiezno savanorių kapai pasikeitė neatpažįstamai. Teko talkinti parengiant Kapčiamiesčio (Lazdijų raj.) žydų kapinių aptvėrimo projektą. Lėšas skyrė Izraelyje gyvenanti, bet Kapčiamiestį gimtine laikanti žydė. Bičiulis Ralfas Salingeris paprašė būti tarpininku. Mačiau, kaip išmaniai dirbo šios savivaldybės paveldosaugos specialistas, per metus sutvarkęs galybę reikalavimų rengiant projektą.Tvarkant žydų paveldą reikalavimai yra išskirtiniai. Važiavau pro Kapčiamiestį lankydamas E. Pliaterytės paminklą. Jo skulptorius – legendinis Gražiškių krašto partizanas Antanas Ambrulevičius. Pasidžiaugiau gražia medine tvorele aptvertomis žydų civilinėmis kapinėmis. Vienas epizodas iš mūsų rajono gyvenimo. Artėjo dainininkės Beatričės Grincevičiūtės jubiliejus. Su Pajevonio seniūnu sumąstėme jos tėviškėje pastatyti paminklinį akmenį. Tuometinis rajono meras Algirdas Bagušinskas tarstelėjo, girdi, Vilkaviškyje tiek garsenybių gimę, kad visas pakeles stulpais apstatysime. Valdžia sako, valdžia žino. Sutarėme su žemės sklypo savininkais dėl ženklo pastatymo. Ne tik leidimą davė, bet ir akmenį dovanojo. Iš projektinių lėšų (ne savivaldybės) gavę finansavimą, paminklinį ženklą pastatėme atokiau nuo kelio, kad merui akių nebadytų. Iš esmės pagerinti rajono Savivaldybės politiką įmanoma. Reikalingi ryžtingi sprendimai. Visų pirma, darbo turėtų imtis kultūros paveldą kuruojantis mero pavaduotojas Bernardas Marčiukonis. Nors proveržio čia nesitikiu. Apie Lietuvos himno autoriaus dr. V. Kudirkos klėtelės situaciją mano parengtus dokumentus tiesiai į rankas ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui įdavęs Vilkaviškio savivaldybės meras Algirdas Neiberka nesulaukė jokio esminio sprendimo. Antra, Savivaldybės administracijoje yra kultūros specialisto etatas. Jo vietoje siūlau kurti paveldosaugininko pareigybę. Trečia, Kudirkynę išpirkti iš savininkų ir įrengti panašią sodybą kaip dr. J. Basanavičiaus gimtinėje. Žinoma, geriausia valstybės lėšomis. Ketvirta. Žalojamą, niekinamą Kudirkos sodybą paimti iš savininkų visuomenės poreikiams. Tą leidžia daryti įstatymai. Tačiau iš kultūros ministro tesulauktas nieko gero nežadantis atsakas: šalyje labai daug kultūros paminklų, lėšų išpirkti klėtelę ministerija neturinti. Bet gi čia – dr. V. Kudirkos atminties vieta! Visi istorikai ir politologai choru šaukia, kad moderniosios Lietuvos valstybės pagrindus kūrė būtent dr. V. Kudirka. Atsikvošėkime. Antanas Žilinskas Vilkaviškio savivaldybės tarybos narys, muziejininkas, istorikas P. S. Pradėjęs rašyti šį straipsnį dar kartą (birželio 24 d.) aplankiau Kudirkynę. Viskas per pusę. Sodybos namas apkaltas iki pusės, kiemas nušienautas irgi iki pusės. Tai vienos iš savininkių Nijolės Dainauskaitės sklypo dalis. Klėtelės teritorija ir paežerė – Elvyros Taujinskienės nuosavybė. Ši teritorija ir piktina lankytojus, krašto istorijos puoselėtojus. Noriu tikėti, kad iki tol, kol stosime giedoti Tautišką giesmę, jos autoriaus tėviškės kiemai susivienodins. Bet problema išliks.
Galerija: V. Kudirkos klėtėlė
Publikuota: 2020-06-29 17:04:56 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Turgaus prekeivius išgąsdino mokesčių inspektoriai * Panaudotas aliejus sėkmingai keliauja į konteinerius * Ūkininkai ruošiasi kelionei traktoriumi aplink Lietuvą Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|