„Santaka“ / Suvalkijoje siautėjęs didysis 1710 metų maras / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Suvalkijoje siautėjęs didysis 1710 metų maras


COVID-19 virusas visame pasaulyje sukėlė panikos ir netikrumo atmosferą. Baimės vedami žmonės šlavė iš parduotuvių įvairius maisto produktus, higienos reikmenis. Tikėdamiesi blogiausio visi keliems mėnesiams buvo užsidarę namuose.



Ligos, dėl kurių kildavo masinių mirčių, neaplenkdavo ir sūduvių protėvių. Raupai, cholera nedavė žmonėms ramybės šimtmečiais. Tačiau didžiausią randą sūduvių genetikoje paliko maro epidemijos. „Apsaugok mus, Viešpatie, nuo karo, maro ir bado“, – senose maldose prašymai skambėjo iš lūpų į lūpas.

1929 metų šaltiniuose aptikau suvalkiečių prisiminimus apie Sūduvoje siautėjusį didįjį 1710 metų marą. Pateikiu straipsnio ištrauką.

„1700 metais prasidėjo Šiaurės karas. Tais laikais švedai turėjo užkariavę beveik visą Pabaltijo pajūrį. Švedijos karaliaus Karolio XII kariai Lietuvoje išbuvo iki 1709 metų. Plėšė trobas, iš žmonių atėmė viską, ką galėjo paimti. Lietuviai paskutinį turtą slėpdavo giriose. Tais metais švedai pagaliau pralaimėjo rusams. Ir tapo nepavojingi.

Švedams išėjus iš Lietuvos, čia prasidėjo didysis maras. Jis tęsėsi nuo Vilniaus per visą Suvalkiją iki pačios Baltijos jūros. Tais metais Vilniuje išmirė apie šimtas tūkstančių žmonių. Išmirusių lietuvių plotus apgyvendino baltgudžiais ir lenkais. Mirusius lietuvių plotus Prūsijoje padengė atkeltais vokiečiais.


Kai prasidėjo maras, Suvalkijoje žmonės darė karstus ir laidojo paprastai, kaip ir visus kitus mirusius. Bet vėliau žmonės pradėjo kristi kaip musės. Tada jau laidodavo ten, kur žmogus mirė, į kapus jau neveždavo.

Padavimai sako, kad duobkasiai, kurie užkasdavo lavonus, dėvėjo išvirkščias skrandas ir pirštines. Kūno grynom rankom neėmė. Dažniausia naudodavo reples ir dėdavo į duobę. Kodėl jie naudojo išvirkščias skrandas, tiksliai nėra aišku. Galbūt tam įtakos turėjo kažkokie prietarai.

Marą tų laikų žmonės vadino juodąja mirtimi. Kūnai labai greitai pajuosdavo. Taip, kaip pajuosta gintariniai papuošalai, ražančiai, karoliai, auskarai. Vienų lavonai drybsojo palikti ir užmiršti namuose ar tiesiog laukuose.

Tuo laiku Šunskų parapijoje, Mačių-Strielčiškių kaime, gyveno mano dvi prosenelės. Jos liko gyvos. Per marą palaidojo savo tėvus, brolius, seseris. Savo tėvų namuose liko gyventi vienos.

Sirgo liūdesiu, joms buvo labai nuobodu, todėl išėjo į Šunskus ieškoti dar likusių gyvųjų. Į bet kokį namą užėjusios rasdavo tik pūvančius žmonių lavonus. Ir tik pačiuose Šunskuose vienoje troboje nebuvo nei gyvų, nei mirusių. Ten jos ir apsinakvojo.


Šunskai tuo metu buvo Vilkaviškio filija. Prie miestelio bažnyčios rado elgetą. Parsivedė jį į naująją sodybą ir kartu apsigyveno. Namuose į lentynas krovė miestelyje rastas maisto atsargas. Šito gėrio buvo daug, nes nebeliko kam maistą vartoti. Laukuose likusius gyvulius išpjovė žvėrys arba jie nustipdavo.

Jeigu kur nors ir buvo dar likę žmonių, tai po metų visi masiškai mirė iš bado. Mano prosenių Šunskų parapijoje liko tik trys gyventojai. Tais laikais buvo daugybė girių, todėl medžių sėklos užkrėtė ištisus laukus. Po dešimtmečio laukai tapdavo miškais. Prisiveisė daugybė žvėrių, o ežeruose ir upėse buvo pilna žuvų. Likusieji jas gaudė plikomis rankomis.

Po maro žmonės persikeldavo į išmirusius tyrus. Taip mano prosenis Vencius iš prūsų persikėlė į Suvalkiją. Apsigyveno Paežeriuose ir daugiau kaip dešimtmetį Vencių padermė buvo sargais girių kunigaikščio Oginskio Vilkaviškio apskrityje. Mano motinos prosenis po maro atėjo iš Vilnijos ir vedė vieną iš likusių Šunskų parapijoje mano prosenę.

Keliavo žmonės iš krašto į kraštą, ieškojo giriose likusių tuščių trobų. Radę padoresnius būstus apsigyvendavo, kirsdavo medžius ir darydavo laukus. Taip apie Vilkaviškį ties dvaru apsigyveno gudai. Jų kaimas iki šio laiko vadinas Gudeliai. Ties Pilviškiais buvo gudų kaimas ir vadinasi iki šio laiko Būdviečiais-Gudeliais. Netoli yra kaimas Žiūriai-Gudeliai. Laikui bėgant sulietuvėjo ir pamiršo savo gudiškąją kilmę.“


Gera vieta tuščia ilgai nebūna, todėl į išmirusių suvalkiečių sodybas masiškai kraustėsi atėjūnai. Baltarusiai, lenkai, vokiečiai dirbo lietuvišką žemę, kirto miškus ir statėsi naujas trobas. Maro epidemijos ir mirtys skatino žmonių judėjimą į neatrastas, svetimas teritorijas.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininka



Publikuota: 2020-07-24 09:40:35

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai