|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Iš Kupiškio atvykę meistrai išraiškingu piešiniu papuošė tuščią namo sieną.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Gydytoją Igną Pluką vilkaviškiečiai žino ne tik kaip traumatologijos specialistą, bet ir kaip senovinės technikos mėgėją. O šią vasarą miestiečius medikas nustebino ir didžiuliu piešiniu ant namo sienos: jis iškart patraukia dėmesį privažiavus Lobiškių kvartalą arba atvykus į Nepriklausomybės gatvėje esančios „Norfos“ aikštelę.
Siena buvo nuobodi
Grafičio menas išpopuliarėjo: ant pastatų jau seniai piešiama nebe paslapčiomis, neieškoma nuošaliau esančių sienų. Priešingai, vis daugiau piešinių pagyvina atvirose vietose stovinčius senus statinius, niūrias betonines tvoras, daugiabučių namų fasadus.
Tiesa, grafičio meistrai dažniausiai darbuojasi didmiesčiuose ir piešia ne ant privačių pastatų. Todėl vilkaviškiečiai gerokai nustebo eidami Nepriklausomybės gatve ant gyvenamojo namo sienos išvydę įspūdingą tamsiaplaukę moterį. Pripažinkime, tokia sodybos puošmena – ne koks gipsinis sodo nykštukas, žvilgsnį patraukia iš karto.
„Ši namo siena buvo tuščia ir nuobodi, aš jau seniai norėjau ją kažkaip pagyvinti, padaryti ką nors įdomesnio“, – šyptelėjo šios idėjos autorius ir namo savininkas Ignas Plukas.
Pagrindinis I. Pluko noras buvo vienas: kad piešinys būtų nespalvotas.
Vyras pasakojo, kad jo sumanymą įgyvendino iš Kupiškio rajono atvykę grafičio meistrai. Jie vilkaviškiečiui atsiuntė kelias dešimtis įvairių eskizų – tas piešinys, kuris patiko labiausiai, ir buvo perkeltas ant sienos.
„Kodėl moteris? Nežinau... Mašinos juk nepieši, motociklo – irgi. Pasitarėme su kolegomis ir išrinkome šitą. Štai ant sienos prie Kauno pilies – diedukas, rūkantis pypkę. Kodėl diedukas? Nes ta mintis kažkam tiesiog patiko“, – nusijuokė medikas.
Spalvinimo knygelės principu
Minties įgyvendinimo procesas buvo įdomus. Sutemus būsimas piešinys ant sienos „užkeltas“ projektoriumi, vaizdo kontūras apvedžiotas žymikliu ir siena tapo panaši į spalvinimo knygelės lapą. Per kitas dvi dienas moters siluetas pagal popieriuje nupieštą šabloną buvo nudažytas specialiais dažais.
Kartu su atvykusiais menininkais prie piešinio su teptuku padirbėjo ir pats I. Plukas. Vyras juokavo bijantis aukščio, tad jam dažyti patikėta apatinė piešinio dalis.
Pats I. Plukas pripažino turintis polinkį į meną. Dar būdamas moksleivis jis lankė Kauno dailės mokyklą, o ir vėliau kartais paimdavo teptuką į rankas: tapė ant popieriaus, ant sienų, net ant... senų keptuvių dugno. Menišką gyslelę turintis vyras kurdavo medžio darbus, virino iš metalo. Dauguma jo kūrinių likę tėvų sodyboje. Tiesa, viena aliejiniais dažais gėlėmis ištapyta keptuvė kabo ant virtuvės sienos.
„Tokie vyrukai kažkada darė pas mane remontą. Žiūriu, jau ima tą keptuvę ir ruošiasi kažką kepti. Spėjau atimti“, – juokėsi I. Plukas.
Vyras sako, kad ši keptuvė – turbūt paskutinis jo ištapytas objektas.
„Dabar tuo neužsiimu – dažų dar likę, bet jie seniai sustingę, reikėtų pirktis naujų priemonių“, – šypteli vilkaviškietis ir pripažįsta, kad jo laisvalaikį užgožė kiti pomėgiai.
Piešė, muzikavo, plaukė ir konstravo
Paauglystėje beveik trejus metus į dailės mokyklą vaikščiojęs I. Plukas ją paliko dėl sportinės veiklos. Mat nuo 9 klasės moksleivis lankė irklavimą.
„Grįždavau po pamokų ir lėkdavau treniruotis į Lampėdžių karjerą, kur buvo tokia aptriušusi bazė...“ – pasakojo iš Kauno kilęs vyras. Akademiniu irklavimu I. Plukas užsiėmė ir studijų metais, sėkmingai dalyvaudavo varžybose, buvo kandidatas į sporto meistrus.
Nuo mokyklos laikų medikas užsiima ir fotografija: visos išlikusios klasės nuotraukos darytos Igno juostiniu „Zenitu“.
Dar viena iš smagių ir įdomių veiklų, iš kurios dar būdamas moksleiviu I. Plukas jau užsidirbo algą, susijusi su technika bei muzika: nuo 10 iki 12 klasės vaikinas dirbo... didžėjumi. Darbas buvo oficialus, moksleivis turėjo ir darbo knygelę.
Didžėjauti vaikinukui pasiūlė mokyklos fizikė, žinojusi, kad Ignas yra ne tik „prie menų“, bet ir „prie laidų“. „Mano tėvas Ignacas Plukas dirbo inžinieriumi Kauno radijo gamykloje, jis buvo vienas iš garsiojo televizoriaus „Šilelis“ kūrėjų, sukonstravęs mažagabaritį kanalų selektorių. Vėliau su kolegomis jis įkūrė UAB „Parabolė“, o šios bendrovės sukurtas bei pirmas Lietuvoje serijiniu būdu pagamintas imtuvas buvo „išdirbtas“ mano tėčio. Tai ir aš nuo mažens šioje srityje susigaudžiau, tik kad nepasukau tuo keliu“, – pasakojo vyras.
Igno tėtis norėjo, kad baigęs mokyklą sūnus stotų studijuoti į Kauno technologijos universitetą. Taip vaikinas ir padarė, bet tuo pat metu buvo priimtas į dar dvi aukštąsias mokyklas: Kauno medicinos akademiją ir Kūno kultūros institutą.
Teko rinktis. Į menus linkęs sportuojantis bei konstruojantis didžėjus galiausiai pasirinko niekuo su jo pomėgiais nesusijusią sritį – mediciną ir tapo gydytoju traumatologu.
Aistra senovinei technikai
Dabar iš gausių I. Pluko hobių liko fotografija ir, žinoma, susidomėjimas įvairia technika. Daugiausiai tai – dviratės motorinės transporto priemonės. Garaže stovi motociklas „Honda“, elektrinis paspirtukas bei taip pat elektra varoma riedlentė. Pats I. Plukas susikonstravęs motorinį dviratį.
Laisvu laiku vilkaviškietis dalyvauja ir įvairiuose senovinės technikos mėgėjų renginiuose. Kadaise pats Ignas su bendraminčiais buvo pirmųjų grupinių rajono motociklininkų išvykų iniciatorius. „Kartą valgydami šašlyką sumanėme organizuoti žygį į rajono piliakalnius. Pavyko puikiai, kitais metais jau padarėme rimtesnį renginį – taip viskas ir įsibėgėjo“, – pasakojo I. Plukas, jau daug metų priklausantis „Senų vežimų“ klubui.
Tiesa, pastaruoju metu išvykų su motociklu sumažėjo – šiemet medikas buvo išjudėjęs vos keletą kartų.
„Toli šiuo metu nevažiuoju, o į darbą su motociklu juk nelakstysi, ilgai reikėtų persirenginėti. Žmonių, kurie motociklu važinėja su šortais, nesuprantu – čia juk ne automobilis, kėbulas tavęs neapsaugos“, – senovinės technikos mėgėjo balse suskamba profesinė traumatologo gaidelė.
Tačiau I. Pluką žavi ne tik dviratė technika. Prieš aštuonerius metus „Santakoje“ buvo rašyta apie gydytojo vairuojamą 1991 m. laidos žiguliuką – paskutinį pagal paskyrą mūsų rajone gautą rusišką automobilį. Jis jau parduotas, bet meilė senovinei technikai neišblėso: šiuo metu meistrai dirba prie 1956 m. laidos „Ford Customline“ automobilio, kurį I. Plukas pirko iš dainininko ir buvusio Seimo nario Antano Nedzinsko.
Tad tikėkimės, kad netrukus vilkaviškiečiai galės pasigrožėti ne tik išraiškinga jauna moterimi ant mediko namo sienos, bet ir miesto gatvėmis prariedėsiančiu puikios formos „senuku“ – 64 metų fordu.
Gydytoją Igną Pluką vilkaviškiečiai žino ne tik kaip traumatologijos specialistą, bet ir kaip senovinės technikos mėgėją. O šią vasarą miestiečius medikas nustebino ir didžiuliu piešiniu ant namo sienos: jis iškart patraukia dėmesį privažiavus Lobiškių kvartalą arba atvykus į Nepriklausomybės gatvėje esančios „Norfos“ aikštelę. |
Grafičio menas išpopuliarėjo: ant pastatų jau seniai piešiama nebe paslapčiomis, neieškoma nuošaliau esančių sienų. Priešingai, vis daugiau piešinių pagyvina atvirose vietose stovinčius senus statinius, niūrias betonines tvoras, daugiabučių namų fasadus.
Tiesa, grafičio meistrai dažniausiai darbuojasi didmiesčiuose ir piešia ne ant privačių pastatų. Todėl vilkaviškiečiai gerokai nustebo eidami Nepriklausomybės gatve ant gyvenamojo namo sienos išvydę įspūdingą tamsiaplaukę moterį. Pripažinkime, tokia sodybos puošmena – ne koks gipsinis sodo nykštukas, žvilgsnį patraukia iš karto.
„Ši namo siena buvo tuščia ir nuobodi, aš jau seniai norėjau ją kažkaip pagyvinti, padaryti ką nors įdomesnio“, – šyptelėjo šios idėjos autorius ir namo savininkas Ignas Plukas.
Pagrindinis I. Pluko noras buvo vienas: kad piešinys būtų nespalvotas.
Vyras pasakojo, kad jo sumanymą įgyvendino iš Kupiškio rajono atvykę grafičio meistrai. Jie vilkaviškiečiui atsiuntė kelias dešimtis įvairių eskizų – tas piešinys, kuris patiko labiausiai, ir buvo perkeltas ant sienos.
„Kodėl moteris? Nežinau... Mašinos juk nepieši, motociklo – irgi. Pasitarėme su kolegomis ir išrinkome šitą. Štai ant sienos prie Kauno pilies – diedukas, rūkantis pypkę. Kodėl diedukas? Nes ta mintis kažkam tiesiog patiko“, – nusijuokė medikas.
Minties įgyvendinimo procesas buvo įdomus. Sutemus būsimas piešinys ant sienos „užkeltas“ projektoriumi, vaizdo kontūras apvedžiotas žymikliu ir siena tapo panaši į spalvinimo knygelės lapą. Per kitas dvi dienas moters siluetas pagal popieriuje nupieštą šabloną buvo nudažytas specialiais dažais.
Kartu su atvykusiais menininkais prie piešinio su teptuku padirbėjo ir pats I. Plukas. Vyras juokavo bijantis aukščio, tad jam dažyti patikėta apatinė piešinio dalis.
Pats I. Plukas pripažino turintis polinkį į meną. Dar būdamas moksleivis jis lankė Kauno dailės mokyklą, o ir vėliau kartais paimdavo teptuką į rankas: tapė ant popieriaus, ant sienų, net ant... senų keptuvių dugno. Menišką gyslelę turintis vyras kurdavo medžio darbus, virino iš metalo. Dauguma jo kūrinių likę tėvų sodyboje. Tiesa, viena aliejiniais dažais gėlėmis ištapyta keptuvė kabo ant virtuvės sienos.
„Tokie vyrukai kažkada darė pas mane remontą. Žiūriu, jau ima tą keptuvę ir ruošiasi kažką kepti. Spėjau atimti“, – juokėsi I. Plukas.
Vyras sako, kad ši keptuvė – turbūt paskutinis jo ištapytas objektas.
„Dabar tuo neužsiimu – dažų dar likę, bet jie seniai sustingę, reikėtų pirktis naujų priemonių“, – šypteli vilkaviškietis ir pripažįsta, kad jo laisvalaikį užgožė kiti pomėgiai.
Paauglystėje beveik trejus metus į dailės mokyklą vaikščiojęs I. Plukas ją paliko dėl sportinės veiklos. Mat nuo 9 klasės moksleivis lankė irklavimą.
„Grįždavau po pamokų ir lėkdavau treniruotis į Lampėdžių karjerą, kur buvo tokia aptriušusi bazė...“ – pasakojo iš Kauno kilęs vyras. Akademiniu irklavimu I. Plukas užsiėmė ir studijų metais, sėkmingai dalyvaudavo varžybose, buvo kandidatas į sporto meistrus.
Nuo mokyklos laikų medikas užsiima ir fotografija: visos išlikusios klasės nuotraukos darytos Igno juostiniu „Zenitu“.
Dar viena iš smagių ir įdomių veiklų, iš kurios dar būdamas moksleiviu I. Plukas jau užsidirbo algą, susijusi su technika bei muzika: nuo 10 iki 12 klasės vaikinas dirbo... didžėjumi. Darbas buvo oficialus, moksleivis turėjo ir darbo knygelę.
Didžėjauti vaikinukui pasiūlė mokyklos fizikė, žinojusi, kad Ignas yra ne tik „prie menų“, bet ir „prie laidų“. „Mano tėvas Ignacas Plukas dirbo inžinieriumi Kauno radijo gamykloje, jis buvo vienas iš garsiojo televizoriaus „Šilelis“ kūrėjų, sukonstravęs mažagabaritį kanalų selektorių. Vėliau su kolegomis jis įkūrė UAB „Parabolė“, o šios bendrovės sukurtas bei pirmas Lietuvoje serijiniu būdu pagamintas imtuvas buvo „išdirbtas“ mano tėčio. Tai ir aš nuo mažens šioje srityje susigaudžiau, tik kad nepasukau tuo keliu“, – pasakojo vyras.
Igno tėtis norėjo, kad baigęs mokyklą sūnus stotų studijuoti į Kauno technologijos universitetą. Taip vaikinas ir padarė, bet tuo pat metu buvo priimtas į dar dvi aukštąsias mokyklas: Kauno medicinos akademiją ir Kūno kultūros institutą.
Teko rinktis. Į menus linkęs sportuojantis bei konstruojantis didžėjus galiausiai pasirinko niekuo su jo pomėgiais nesusijusią sritį – mediciną ir tapo gydytoju traumatologu.
Dabar iš gausių I. Pluko hobių liko fotografija ir, žinoma, susidomėjimas įvairia technika. Daugiausiai tai – dviratės motorinės transporto priemonės. Garaže stovi motociklas „Honda“, elektrinis paspirtukas bei taip pat elektra varoma riedlentė. Pats I. Plukas susikonstravęs motorinį dviratį.
Laisvu laiku vilkaviškietis dalyvauja ir įvairiuose senovinės technikos mėgėjų renginiuose. Kadaise pats Ignas su bendraminčiais buvo pirmųjų grupinių rajono motociklininkų išvykų iniciatorius. „Kartą valgydami šašlyką sumanėme organizuoti žygį į rajono piliakalnius. Pavyko puikiai, kitais metais jau padarėme rimtesnį renginį – taip viskas ir įsibėgėjo“, – pasakojo I. Plukas, jau daug metų priklausantis „Senų vežimų“ klubui.
Tiesa, pastaruoju metu išvykų su motociklu sumažėjo – šiemet medikas buvo išjudėjęs vos keletą kartų.
„Toli šiuo metu nevažiuoju, o į darbą su motociklu juk nelakstysi, ilgai reikėtų persirenginėti. Žmonių, kurie motociklu važinėja su šortais, nesuprantu – čia juk ne automobilis, kėbulas tavęs neapsaugos“, – senovinės technikos mėgėjo balse suskamba profesinė traumatologo gaidelė.
Tačiau I. Pluką žavi ne tik dviratė technika. Prieš aštuonerius metus „Santakoje“ buvo rašyta apie gydytojo vairuojamą 1991 m. laidos žiguliuką – paskutinį pagal paskyrą mūsų rajone gautą rusišką automobilį. Jis jau parduotas, bet meilė senovinei technikai neišblėso: šiuo metu meistrai dirba prie 1956 m. laidos „Ford Customline“ automobilio, kurį I. Plukas pirko iš dainininko ir buvusio Seimo nario Antano Nedzinsko.
Tad tikėkimės, kad netrukus vilkaviškiečiai galės pasigrožėti ne tik išraiškinga jauna moterimi ant mediko namo sienos, bet ir miesto gatvėmis prariedėsiančiu puikios formos „senuku“ – 64 metų fordu.
Galerija: plukas
Publikuota: 2020-08-12 08:21:03
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|