|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Senojoje Kalvarijoje
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kalvarija buvo apskrities centras. Mieste knibždėjo penki tūkstančiai gyventojų. Šiaurinėje ir pietinėje miesto dalyse rusai pastatė milžiniškas kareivines. Visą caro okupacijos šimtmetį Kalvarijos gyventojams draugiją palaikė kareivių pulkai.
Vakarinėje miesto dalyje, žmonių vadintoje „perstungės“ gatve, rusai įsteigė didelį ir žiaurų kalėjimą. Ši įkalinimo, kankinimo įstaiga daug metų buvo gerai žinoma lietuviams. Masiškai kontrabandos būdu gabentos knygos knygnešiams pelnydavo belangės kamerą. Drėgnas akmeninis grindinys ir pelėsiais dvokiančios kalėjimo karcerio sienos atimdavo sveikatą ir tvirčiausiam lietuviui. Kurį laiką Kalvarijoje kalėjo tuomet džiova jau sirgęs Vincas Kudirka.
Pirmasis pasaulinis karas visiškai sugriovė miestą. Kartu griuvo kalėjimas ir didžiosios kareivinės. Miestas neteko apskrities vardo. Tačiau iki Antrojo pasaulinio karo Kalvarija buvo visiškai atstatyta. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje į viršų dygo nauji mūriniai namai.
Taip vietoje garsiosios „perstungės ulyčios“ atsirado Vytauto Didžiojo gatvė. Pagrindinę miesto arteriją puošė rafinuoti dviejų aukštų vidurinės mokyklos rūmai.
Plentas, kuriame stovėjo triukšmingos kareivių „kazermos“, gavo Dariaus ir Girėno vardą. Tiesa, pietinėje Kalvarijos pusėje dalis kareivinių pastatų liko sveiki. Miesto valdžia skyrė nemažai lėšų remontui ir įsteigė psichiatrijos ligoninę. Ji buvo viena iš didžiausių Lietuvoje, čia nuolat gydėsi daugiau kaip penki šimtai pacientų.
Šiaurinėje miesto dalyje Pirmojo pasaulinio karo audrose nesugriauti pastatai buvo išdalyti miesto biednuomenei. Kalvarijoje vargšus glausdavo dvi prieglaudos. Vieną globojo miesto savivaldybė, kitą – parapija. Notaro Garmaus kontoroje ketvirtadieniais išmaldos laukdavo apie dvidešimt elgetų. Tarpukariu šioje vietoje kūrėsi naujamiestis. Sodyboje prie pat naujojo miesto plento gyveno garsusis Kalvarijos knygnešys Juozas Kancleris.
Šiam knygnešiui, gyvajai draudžiamo lietuviško žodžio platinimo legendai, buvo skiriamas nemažas dėmesys. Šaltiniuose buvo teigiama, kad „jau antri metai eina, kai Kalvarijos gatvėse nebesimato pagyvenusio, kuklaus, greitučio, visuomet skubančio knygnešių karaliaus Juozo Kanclerio. Prieš keletą metų jis dar kaip žuvis nardydavo visoje Lietuvoje – Alytuje, Marijampolėje, Kybartuose, Kudirkos Naumiestyje, Kaune, Šiluvoje. Tos visos vietos iš jo senovės, dar prieškarinių laikų, visokiais reikalais buvo lankomos.
Tačiau jau pora savaičių J. Kanclerio niekas nemato. Knygų karalius baigia 7-tą dešimtį ir beveik visų paliktas po truputį apleidžia šį pasaulį. Liepos 11 d., 10 val., sėdu į autobusą ir nuvažiuoju į Kalvariją jo aplankyti. Įeinu į jo butą Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 1. Matau po vasarine patalyne užklotą senelį. Kalbėjo vos pašnibždomis. Į klausimus atsakydavo vos matomu galvos linktelėjimu. Žmogų dar pažinojo, tačiau pats viena koja jau buvo kitame pasaulyje. Iš lovos išlipti jau neįstengė.
Lietuva ir lietuviai, deja, jį užmiršo. Turi ligoninių, sanatorijų, klinikų ir visokių ligų specialistų. Bet visa tai ne tam, kuris visą savo amžių, visą savo sveikatą, visą turtą, visus lūkesčius sudėjo, viską paaukojo ir dirbo nieko nevaromas, nelaukdamas algos. Nes ne tas jam rūpėjo.“
J. Kancleriui mirus į iškilmingas laidotuves knygnešio žmona sukvietė visus dar gyvus likusius vyro buvusius knygų gabenimo per sieną draugus. Karstas su palaikais tradiciškai buvo nuneštas į Kalvarijos bažnyčią. Šalia karsto spindėjo daugybė žvakių ir vainikų. Maždaug pusę bažnyčios užpildė atsisveikinti susirinkę žmonės. Mišias laikė trys kunigai, skambėjo vargonai.
Kunigas Mykolas Krupavičius sakykloje skaitė pamokslą. „Dideliu žodžio meistru“ vadinto kunigo kalba buvo labai jautri ir „pilna žmogiško skausmo“. M. Krupavičius velionį J. Kanclerį iškėlė sektinu pavyzdžiu ateities kartoms.
Po to iškilminga procesija lydėjo karstą į Kalvarijos kapines. Prie duobės jau laukė atvykęs iš Kauno „senas, baltais kaip sniegas plaukais inžinierius Prapuolenis. Karių savanorių vardu tarė nuoširdų žodį p. Astras. Paminėjo čia pat laidotuvėse dalyvaujančius knygnešius: Luobikį, Ališauską, Petrą Lietuvninką. Laidotuves užbaigė liūdni „Angelas Dievo“ melodijos garsai ir duslūs ant karsto į duobę metamų žemių grumstai.“
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Kalvarijoje šeimos mėgo vaikščioti jaunais medeliais apsodintame miesto sode. Sodas buvo įsikūręs šiek tiek toliau – užmiestyje. Tai buvo didelis privalumas, nes nuo vieškelių kylančios dulkės negrauždavo miestelėnams akių. Ramybės oazę iš abiejų pusių supo Šešupės vingiai. Viduryje sodo 1928 metais iškilo gražus nepriklausomybės paminklas. Šalia jo žaliavo 1924 metais pasodintas ąžuolas. Miesto sode buvo įkurta teniso aikštelė. Prižiūrėtuose takeliuose stovėjo suoliukai.
Kalvarijiečiai linksmindavosi naktiniuose klubuose. Pramogauti kviesdavo Šaulių sąjungos namai ir apylinkės ūkininkų mūrinukas. Miestiečiai nuolat skųsdavosi dėl toli nuo miesto buvusios geležinkelio stoties. Vasarą Šešupė tapdavo netinkama maudynėms, todėl atsigaivinti tekdavo kulniuoti kelis kilometrus į užmiestį.
Tarpukaryje mieste buvęs pagrindinis plentas į lietuvių gyvenamus Suvalkus apaugo aukštomis žolėmis. Šis kelias prieš Pirmąjį pasaulinį karą garantavo Kalvarijai apskrities miesto titulą. Tačiau po Lenkijos įvykdytos Vilniaus miesto okupacijos sienos tapo griežtai saugomos. Maršruto į Suvalkus niekam jau nebereikėjo.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kalvarija buvo apskrities centras. Mieste knibždėjo penki tūkstančiai gyventojų. Šiaurinėje ir pietinėje miesto dalyse rusai pastatė milžiniškas kareivines. Visą caro okupacijos šimtmetį Kalvarijos gyventojams draugiją palaikė kareivių pulkai. |
Vakarinėje miesto dalyje, žmonių vadintoje „perstungės“ gatve, rusai įsteigė didelį ir žiaurų kalėjimą. Ši įkalinimo, kankinimo įstaiga daug metų buvo gerai žinoma lietuviams. Masiškai kontrabandos būdu gabentos knygos knygnešiams pelnydavo belangės kamerą. Drėgnas akmeninis grindinys ir pelėsiais dvokiančios kalėjimo karcerio sienos atimdavo sveikatą ir tvirčiausiam lietuviui. Kurį laiką Kalvarijoje kalėjo tuomet džiova jau sirgęs Vincas Kudirka.
Pirmasis pasaulinis karas visiškai sugriovė miestą. Kartu griuvo kalėjimas ir didžiosios kareivinės. Miestas neteko apskrities vardo. Tačiau iki Antrojo pasaulinio karo Kalvarija buvo visiškai atstatyta. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje į viršų dygo nauji mūriniai namai.
Taip vietoje garsiosios „perstungės ulyčios“ atsirado Vytauto Didžiojo gatvė. Pagrindinę miesto arteriją puošė rafinuoti dviejų aukštų vidurinės mokyklos rūmai.
Plentas, kuriame stovėjo triukšmingos kareivių „kazermos“, gavo Dariaus ir Girėno vardą. Tiesa, pietinėje Kalvarijos pusėje dalis kareivinių pastatų liko sveiki. Miesto valdžia skyrė nemažai lėšų remontui ir įsteigė psichiatrijos ligoninę. Ji buvo viena iš didžiausių Lietuvoje, čia nuolat gydėsi daugiau kaip penki šimtai pacientų.
Šiaurinėje miesto dalyje Pirmojo pasaulinio karo audrose nesugriauti pastatai buvo išdalyti miesto biednuomenei. Kalvarijoje vargšus glausdavo dvi prieglaudos. Vieną globojo miesto savivaldybė, kitą – parapija. Notaro Garmaus kontoroje ketvirtadieniais išmaldos laukdavo apie dvidešimt elgetų. Tarpukariu šioje vietoje kūrėsi naujamiestis. Sodyboje prie pat naujojo miesto plento gyveno garsusis Kalvarijos knygnešys Juozas Kancleris.
Šiam knygnešiui, gyvajai draudžiamo lietuviško žodžio platinimo legendai, buvo skiriamas nemažas dėmesys. Šaltiniuose buvo teigiama, kad „jau antri metai eina, kai Kalvarijos gatvėse nebesimato pagyvenusio, kuklaus, greitučio, visuomet skubančio knygnešių karaliaus Juozo Kanclerio. Prieš keletą metų jis dar kaip žuvis nardydavo visoje Lietuvoje – Alytuje, Marijampolėje, Kybartuose, Kudirkos Naumiestyje, Kaune, Šiluvoje. Tos visos vietos iš jo senovės, dar prieškarinių laikų, visokiais reikalais buvo lankomos.
Tačiau jau pora savaičių J. Kanclerio niekas nemato. Knygų karalius baigia 7-tą dešimtį ir beveik visų paliktas po truputį apleidžia šį pasaulį. Liepos 11 d., 10 val., sėdu į autobusą ir nuvažiuoju į Kalvariją jo aplankyti. Įeinu į jo butą Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 1. Matau po vasarine patalyne užklotą senelį. Kalbėjo vos pašnibždomis. Į klausimus atsakydavo vos matomu galvos linktelėjimu. Žmogų dar pažinojo, tačiau pats viena koja jau buvo kitame pasaulyje. Iš lovos išlipti jau neįstengė.
Lietuva ir lietuviai, deja, jį užmiršo. Turi ligoninių, sanatorijų, klinikų ir visokių ligų specialistų. Bet visa tai ne tam, kuris visą savo amžių, visą savo sveikatą, visą turtą, visus lūkesčius sudėjo, viską paaukojo ir dirbo nieko nevaromas, nelaukdamas algos. Nes ne tas jam rūpėjo.“
J. Kancleriui mirus į iškilmingas laidotuves knygnešio žmona sukvietė visus dar gyvus likusius vyro buvusius knygų gabenimo per sieną draugus. Karstas su palaikais tradiciškai buvo nuneštas į Kalvarijos bažnyčią. Šalia karsto spindėjo daugybė žvakių ir vainikų. Maždaug pusę bažnyčios užpildė atsisveikinti susirinkę žmonės. Mišias laikė trys kunigai, skambėjo vargonai.
Kunigas Mykolas Krupavičius sakykloje skaitė pamokslą. „Dideliu žodžio meistru“ vadinto kunigo kalba buvo labai jautri ir „pilna žmogiško skausmo“. M. Krupavičius velionį J. Kanclerį iškėlė sektinu pavyzdžiu ateities kartoms.
Po to iškilminga procesija lydėjo karstą į Kalvarijos kapines. Prie duobės jau laukė atvykęs iš Kauno „senas, baltais kaip sniegas plaukais inžinierius Prapuolenis. Karių savanorių vardu tarė nuoširdų žodį p. Astras. Paminėjo čia pat laidotuvėse dalyvaujančius knygnešius: Luobikį, Ališauską, Petrą Lietuvninką. Laidotuves užbaigė liūdni „Angelas Dievo“ melodijos garsai ir duslūs ant karsto į duobę metamų žemių grumstai.“
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Kalvarijoje šeimos mėgo vaikščioti jaunais medeliais apsodintame miesto sode. Sodas buvo įsikūręs šiek tiek toliau – užmiestyje. Tai buvo didelis privalumas, nes nuo vieškelių kylančios dulkės negrauždavo miestelėnams akių. Ramybės oazę iš abiejų pusių supo Šešupės vingiai. Viduryje sodo 1928 metais iškilo gražus nepriklausomybės paminklas. Šalia jo žaliavo 1924 metais pasodintas ąžuolas. Miesto sode buvo įkurta teniso aikštelė. Prižiūrėtuose takeliuose stovėjo suoliukai.
Kalvarijiečiai linksmindavosi naktiniuose klubuose. Pramogauti kviesdavo Šaulių sąjungos namai ir apylinkės ūkininkų mūrinukas. Miestiečiai nuolat skųsdavosi dėl toli nuo miesto buvusios geležinkelio stoties. Vasarą Šešupė tapdavo netinkama maudynėms, todėl atsigaivinti tekdavo kulniuoti kelis kilometrus į užmiestį.
Tarpukaryje mieste buvęs pagrindinis plentas į lietuvių gyvenamus Suvalkus apaugo aukštomis žolėmis. Šis kelias prieš Pirmąjį pasaulinį karą garantavo Kalvarijai apskrities miesto titulą. Tačiau po Lenkijos įvykdytos Vilniaus miesto okupacijos sienos tapo griežtai saugomos. Maršruto į Suvalkus niekam jau nebereikėjo.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2020-08-20 08:17:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|