|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Emilija Radzevičienė (1921–2004 m.), atsiminimų autorė.
Šeimos albumo nuotr.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje saugomi unikalūs Emilijos Radzevičienės (1921–2004) atsiminimai apie Žaliosios, Vilkaviškio, Stirniškių apylinkes, žmonių papročius, elgseną.
Šią medžiagą Vilkaviškio rajono muziejininkams perdavė E. Radzevičienės dukra marijampolietė Nijolė Gruodienė.
Tyrinėdami praeitį patikimais šaltiniais istorikai laiko dokumentus, rečiau – atsiminimus, nes pastarųjų pateikėjai dažnai būna šališki, per ilgą laiką iš jų atminties išsitrina įvykių, faktų detalės.
Vis dėlto atsiminimuose gausu konkretaus laikotarpio vaizdų bei žmonių pasakojimų apie tai, kaip jie suprato ar regėjo įvykius. Tą vertindamas istorikas Antanas ŽILINSKAS „Santakos“ laikraščio skaitytojams parengė kelis E. Radzevičienės atsiminimų fragmentus.
Apie giminės šaknis
Gimiau laisvoje Lietuvoje 1921 metų gegužės 17 dieną. Mama sakė, kad krikštatėviai suklydo, nes iš tikrųjų esu gimusi 19 dieną. Tiek jau to, dvi dienos – tai ne dveji metai. Mama pas tėvus buvo likusi viena, kaip jauniausioji dukra.
Kaimas didelis, visi neturtingi, tai ir mano mama, sulaukusi 19 metų, išėjo tarnauti pas turtingą ūkininką. Šeimininkas pamilo mano mamą, o ji – jį. Kaip tais laikais būdavo, niekas jų santuokai nepritarė. Ir tuo laiku, kai mama jau laukėsi manęs, jos mylimas vaikinas vedė turtingą našlę su dideliu ūkiu kaimynystėje.
Gyvenome dideliame kaime, čia buvo nemažai jaunimo. Daugeliui tarnaujančių merginų tekdavo panaši dalia – jas suvedžiodavo šeimininkų sūneliai. Nepadėjo net kunigų bauginimas pragaro kančiomis ar kitokia Dievo bausme.
Senelės jaunikį palaidojo gyvą
Senelė išėjo už mergą pas ūkininką. Tarnaudama sutiko vaikiną, visišką našlaitį. Jie pamilo vienas kitą ir nutarė nuo Kalėdų išeiti, susidėti uždirbtus pinigus, nusipirkti stubelę ir laimingai sau gyventi.
Buvo rugiapjūtė. Visi skubėjo nudirbti darbus ir niekas net nepastebėjo, kaip jos vaikinas nukrito nuo rugių pėdo ir nesikelia. Žmonės manė, kad jis miręs, o ir kas tais laikais tikrino. Taigi pašarvojo, pabudėjo per naktį, o ryte, nulydėję į Žaliosios kapines, užkasė.
Toliau senelė pasakojo, kad vos prisnūdo, jos vaikinas pašaukė ją vardu ir pasakė, kad gyvą užkasė. Ji manė prisisapnavusi ir vėl užmigo. Šį kartą balsas buvo labai skardus, jai pasigirdo šauksmas: , , Mane gyvą užkasė.“ Staiga kažkas trenkė į langą ir suriko, kad jį gyvą užkasė. Nieko nelaukdama senelė nubėgo pas Žaliosios kleboną ir viską pasakė. Tas patikėjo ir kartu su špitolninkais nuskubėjo atkasti kapo. Tada ir paaiškėjo, kad jos mylimas vaikinas užkastas gyvas. Jis buvo pajuodęs, visas pražilęs, veidą susidraskęs nagais.
Tada klebonas buvo kategoriškas ir uždraudė laidoti antrą dieną.
Mano močiutė padarė įžadus, kad ištekės už našlio su vaikais ir juos užaugins. Šitą dalyką ji man pasakojo 1939 metais, prieš pat savo mirtį ir mano vestuves, paprašiusi niekam nesakyti.
Mena knygnešių gadynę
Senelė ištekėjo už našlio Kvedo, turėjusio 4 vaikus, gyvenusio Stirniškių kaime. Po to vienas po kito jiems gimė vaikai.
Lietuviško rašto draudimo laikais senelės dukra Ieva su broliu buvo aktyvūs spaudos platintojai. Iš jų knygų ir senelė išmoko pažinti raides ir skaityti.
Ievą ištrėmė į Sibirą. Tenai ištekėjo, bet į Lietuvą grįžti jai neleido, tai su vyru išvažiavo į Ukrainą. Mirė badu per stalinistų siautėjimą.
Pamenu, kad iš kažkur namiškiai gavo žinią, kad teta badauja (jau ir varnos neužskrenda, suvalgyta katės, šunys, dargi ir žiurkės su pelėmis), tai močiutė ir mama labai verkė ir suruošė siuntinį, bet pašte jo nepriėmė, sakė, kad rusai neleidžia. Baisu ir liūdna buvo mums visiems.
Ponia Gavronskienė
Vilkaviškio parapijoje gyveno vos viena lenkė – ponia Gavronskienė, o vieną kartą per mėnesį klebonas tik jai aukodavo Sumą lenkų kalba. Tą dieną bažnyčia būdavo pustuštė, ateidavo vos kelios davatkėlės.
Ta ponia buvo sena, toks ir klebonas Matas Dabrila. Ponia atvažiuodavo sena karieta. Ją lydėdavo du tarnai, aprengti livrėjomis, kurios kabodavo kaip ant pakabų.
Taigi, prelatas pasitikdavo ateinančią dvarininkę prie altoriaus, o kai ji atsisėsdavo, pakrapindavo jos panosėje šventu vandeniu, o jau eidamas per bažnyčią šlakstė gausiai vandenėlį. Mišias laikydavo ir pamokslą sakydavo lenkiškai, įterpdavo ir lietuviškų pamokymų.
Kai klebonas Matas Dabrila pasimirė, jį palaidojo bažnyčios šventoriuje, nes jame buvo pasiruošęs sau amžinojo poilsio vietą ir netgi paminklą su užrašu iš anksto pasidaręs.
Karo aidai Vilkaviškyje
Kadangi mūsų valstybė vokiečiams buvo lyg kelias, lyg tramplinas šuoliams, tai 1941 metų birželį Hitleris užpuolė Lietuvą, rengdamasis šuoliui į Rytus.
Buvo šešta valanda ryto, rusų kareiviai bėgo kaip įmanydami. Pirmadienį išėjau pėsčia į Vilkaviškį ir radau sudegusį namą. Namo bendrasavininkas pasakojo, kad lietuvaičiai nurodinėjo, ką reikia deginti. Ir girti vokiečiai skubėjo deginti žydų namus. Nusiaubė žydo gydytojo namus, o name buvo baldai, indai, kabineto įranga.
Vyras buvo Šaulių sąjungos narys. Tai šauliai sušaukė sueigą, nes bus rengiama akcija. Tėtė liepė niekur nesivelt, tai pasislėpė. Vos sutemus atėjo šauliai ieškoti namiškio, visaip grasino, rėkė, kad jis žydų padlaižys. Kažkodėl dabar šauliai pliurpia, kad nedalyvavę žydų naikinimo akcijoje. O tai gryniausia nesąmonė.
O įvykiai klostėsi toliau. 1940 metais daugelis varguolių gavo žemės iš turinčiųjų daugiau nei 30 ha, pastarieji be galo pasipiktino. Dėl to, kai tik užėjo vokiečiai, ūkininkaičiams atsirado proga atkeršyti. Užsirišę baltus raiščius su svastiskomis, jie ėmė gaudyti tuos vargšus niekuo dėtus ir niekam nepasitarnavusius vaikėzus bei mergiotes ir visus suvarė į turgaus aikštę. Komendantūra buvo įsikūrusi , , Bijūno“ klubo pastate. Vienas tokių baltaraiščių išsikvietė komendantą ir beveik įsakė duoti leidimą juos likviduoti (visa tai mačiau savo akimis).
Žemaūgis komendantas išsivedė vilkšunį, o kitoje rankoje laikė rimbą. Darkyta lietuvių kalba mėgino perkalbėti sakydamas, kad jaunimas imlus viskam, jeigu jau tarnavo rusams, tarnaus ir vokiečiams. Baltaraiščiui su tokiu motyvavimu nesutikus, komendantas vėl ėmė įkalbinėti. O kai įtikinti nepavyko, užsimojęs kirto tam baltaraiščiu rimbu. Vokiškai surikęs , , los“ ir kad per penkias minutes šitie piemenys išsiskirstytų. Aikštė akimirksniu ištuštėjo, o tie, save laikiusieji kovotojais už Lietuvą, buvo pažeminti. Po savaitės komendantas buvo perkeltas į Rytų frontą. Argi tai ne kerštas geram žmogui?
Atsiminimų nežadu tęsti. O kiek dar dalykų nesurašyta, nors puikiai išlikę atmintyje. Bet gal ne viską ir reikia pasakoti.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje saugomi unikalūs Emilijos Radzevičienės (1921–2004) atsiminimai apie Žaliosios, Vilkaviškio, Stirniškių apylinkes, žmonių papročius, elgseną. |
Šią medžiagą Vilkaviškio rajono muziejininkams perdavė E. Radzevičienės dukra marijampolietė Nijolė Gruodienė.
Tyrinėdami praeitį patikimais šaltiniais istorikai laiko dokumentus, rečiau – atsiminimus, nes pastarųjų pateikėjai dažnai būna šališki, per ilgą laiką iš jų atminties išsitrina įvykių, faktų detalės.
Vis dėlto atsiminimuose gausu konkretaus laikotarpio vaizdų bei žmonių pasakojimų apie tai, kaip jie suprato ar regėjo įvykius. Tą vertindamas istorikas Antanas ŽILINSKAS „Santakos“ laikraščio skaitytojams parengė kelis E. Radzevičienės atsiminimų fragmentus.
Apie giminės šaknis
Gimiau laisvoje Lietuvoje 1921 metų gegužės 17 dieną. Mama sakė, kad krikštatėviai suklydo, nes iš tikrųjų esu gimusi 19 dieną. Tiek jau to, dvi dienos – tai ne dveji metai. Mama pas tėvus buvo likusi viena, kaip jauniausioji dukra.
Kaimas didelis, visi neturtingi, tai ir mano mama, sulaukusi 19 metų, išėjo tarnauti pas turtingą ūkininką. Šeimininkas pamilo mano mamą, o ji – jį. Kaip tais laikais būdavo, niekas jų santuokai nepritarė. Ir tuo laiku, kai mama jau laukėsi manęs, jos mylimas vaikinas vedė turtingą našlę su dideliu ūkiu kaimynystėje.
Gyvenome dideliame kaime, čia buvo nemažai jaunimo. Daugeliui tarnaujančių merginų tekdavo panaši dalia – jas suvedžiodavo šeimininkų sūneliai. Nepadėjo net kunigų bauginimas pragaro kančiomis ar kitokia Dievo bausme.
Senelės jaunikį palaidojo gyvą
Senelė išėjo už mergą pas ūkininką. Tarnaudama sutiko vaikiną, visišką našlaitį. Jie pamilo vienas kitą ir nutarė nuo Kalėdų išeiti, susidėti uždirbtus pinigus, nusipirkti stubelę ir laimingai sau gyventi.
Buvo rugiapjūtė. Visi skubėjo nudirbti darbus ir niekas net nepastebėjo, kaip jos vaikinas nukrito nuo rugių pėdo ir nesikelia. Žmonės manė, kad jis miręs, o ir kas tais laikais tikrino. Taigi pašarvojo, pabudėjo per naktį, o ryte, nulydėję į Žaliosios kapines, užkasė.
Toliau senelė pasakojo, kad vos prisnūdo, jos vaikinas pašaukė ją vardu ir pasakė, kad gyvą užkasė. Ji manė prisisapnavusi ir vėl užmigo. Šį kartą balsas buvo labai skardus, jai pasigirdo šauksmas: , , Mane gyvą užkasė.“ Staiga kažkas trenkė į langą ir suriko, kad jį gyvą užkasė. Nieko nelaukdama senelė nubėgo pas Žaliosios kleboną ir viską pasakė. Tas patikėjo ir kartu su špitolninkais nuskubėjo atkasti kapo. Tada ir paaiškėjo, kad jos mylimas vaikinas užkastas gyvas. Jis buvo pajuodęs, visas pražilęs, veidą susidraskęs nagais.
Tada klebonas buvo kategoriškas ir uždraudė laidoti antrą dieną.
Mano močiutė padarė įžadus, kad ištekės už našlio su vaikais ir juos užaugins. Šitą dalyką ji man pasakojo 1939 metais, prieš pat savo mirtį ir mano vestuves, paprašiusi niekam nesakyti.
Mena knygnešių gadynę
Senelė ištekėjo už našlio Kvedo, turėjusio 4 vaikus, gyvenusio Stirniškių kaime. Po to vienas po kito jiems gimė vaikai.
Lietuviško rašto draudimo laikais senelės dukra Ieva su broliu buvo aktyvūs spaudos platintojai. Iš jų knygų ir senelė išmoko pažinti raides ir skaityti.
Ievą ištrėmė į Sibirą. Tenai ištekėjo, bet į Lietuvą grįžti jai neleido, tai su vyru išvažiavo į Ukrainą. Mirė badu per stalinistų siautėjimą.
Pamenu, kad iš kažkur namiškiai gavo žinią, kad teta badauja (jau ir varnos neužskrenda, suvalgyta katės, šunys, dargi ir žiurkės su pelėmis), tai močiutė ir mama labai verkė ir suruošė siuntinį, bet pašte jo nepriėmė, sakė, kad rusai neleidžia. Baisu ir liūdna buvo mums visiems.
Ponia Gavronskienė
Vilkaviškio parapijoje gyveno vos viena lenkė – ponia Gavronskienė, o vieną kartą per mėnesį klebonas tik jai aukodavo Sumą lenkų kalba. Tą dieną bažnyčia būdavo pustuštė, ateidavo vos kelios davatkėlės.
Ta ponia buvo sena, toks ir klebonas Matas Dabrila. Ponia atvažiuodavo sena karieta. Ją lydėdavo du tarnai, aprengti livrėjomis, kurios kabodavo kaip ant pakabų.
Taigi, prelatas pasitikdavo ateinančią dvarininkę prie altoriaus, o kai ji atsisėsdavo, pakrapindavo jos panosėje šventu vandeniu, o jau eidamas per bažnyčią šlakstė gausiai vandenėlį. Mišias laikydavo ir pamokslą sakydavo lenkiškai, įterpdavo ir lietuviškų pamokymų.
Kai klebonas Matas Dabrila pasimirė, jį palaidojo bažnyčios šventoriuje, nes jame buvo pasiruošęs sau amžinojo poilsio vietą ir netgi paminklą su užrašu iš anksto pasidaręs.
Karo aidai Vilkaviškyje
Kadangi mūsų valstybė vokiečiams buvo lyg kelias, lyg tramplinas šuoliams, tai 1941 metų birželį Hitleris užpuolė Lietuvą, rengdamasis šuoliui į Rytus.
Buvo šešta valanda ryto, rusų kareiviai bėgo kaip įmanydami. Pirmadienį išėjau pėsčia į Vilkaviškį ir radau sudegusį namą. Namo bendrasavininkas pasakojo, kad lietuvaičiai nurodinėjo, ką reikia deginti. Ir girti vokiečiai skubėjo deginti žydų namus. Nusiaubė žydo gydytojo namus, o name buvo baldai, indai, kabineto įranga.
Vyras buvo Šaulių sąjungos narys. Tai šauliai sušaukė sueigą, nes bus rengiama akcija. Tėtė liepė niekur nesivelt, tai pasislėpė. Vos sutemus atėjo šauliai ieškoti namiškio, visaip grasino, rėkė, kad jis žydų padlaižys. Kažkodėl dabar šauliai pliurpia, kad nedalyvavę žydų naikinimo akcijoje. O tai gryniausia nesąmonė.
O įvykiai klostėsi toliau. 1940 metais daugelis varguolių gavo žemės iš turinčiųjų daugiau nei 30 ha, pastarieji be galo pasipiktino. Dėl to, kai tik užėjo vokiečiai, ūkininkaičiams atsirado proga atkeršyti. Užsirišę baltus raiščius su svastiskomis, jie ėmė gaudyti tuos vargšus niekuo dėtus ir niekam nepasitarnavusius vaikėzus bei mergiotes ir visus suvarė į turgaus aikštę. Komendantūra buvo įsikūrusi , , Bijūno“ klubo pastate. Vienas tokių baltaraiščių išsikvietė komendantą ir beveik įsakė duoti leidimą juos likviduoti (visa tai mačiau savo akimis).
Žemaūgis komendantas išsivedė vilkšunį, o kitoje rankoje laikė rimbą. Darkyta lietuvių kalba mėgino perkalbėti sakydamas, kad jaunimas imlus viskam, jeigu jau tarnavo rusams, tarnaus ir vokiečiams. Baltaraiščiui su tokiu motyvavimu nesutikus, komendantas vėl ėmė įkalbinėti. O kai įtikinti nepavyko, užsimojęs kirto tam baltaraiščiu rimbu. Vokiškai surikęs , , los“ ir kad per penkias minutes šitie piemenys išsiskirstytų. Aikštė akimirksniu ištuštėjo, o tie, save laikiusieji kovotojais už Lietuvą, buvo pažeminti. Po savaitės komendantas buvo perkeltas į Rytų frontą. Argi tai ne kerštas geram žmogui?
Atsiminimų nežadu tęsti. O kiek dar dalykų nesurašyta, nors puikiai išlikę atmintyje. Bet gal ne viską ir reikia pasakoti.
Publikuota: 2020-08-24 09:03:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|