|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Išpuoselėtas Gelgaudiškio dvaras, menantis šimtmečių istoriją, dabar gausiai lankomas turistų.
Kairiajame Nemuno krante, prieš Skirsnemunę, nuostabiai gražioje vietoje, stovi Gelgaudiškio bažnytkaimis. Miesteliui pradžią davė garsusis Gelgaudiškio dvaras.
Tarpukario zanavykai didžiavosi gražia mūrine bažnyčia, pradžios mokykla, paštu, gariniu malūnu, krautuvėmis ir didele plytine.
Tačiau prieš penkis šimtus metų apylinkėse nebuvo nė vienos sodybos. Žaliavo girios ir krūmokšniai. Miškuose veisėsi laukiniai žvėrys, kurių kailiai viliojo medžiotojus iš tolimiausių kampelių. Manoma, kad karaliaus dvariškiai medžioklės plotus vadino Gedigaudiškiu.
Šešioliktojo amžiaus pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis miškus, kaip Skirsnemunės dvaro priedą, padovanojo Jonui Sapiegai. Didikas iškirto dalį miškų ir medieną nuplukdė į Prūsiją. Skynimuose įkūrė nedidelį dvarelį ir pastatė medinę bažnytėlę. Po kelių dešimčių metų Sapiegos vaikaitis Andrius dvarvietę pardavė magnatui Masalskiui, kuris vietovei suteikė Gelgaudiškio vardą.
Vėliau Gelgaudiškį nupirko didikas Oziemblovskis. Jo gentainiai teritoriją valdė iki pat aštuonioliktojo amžiaus pradžios. Legendos mena, kad naujasis savininkas buvo ypač godus ir keistas. Iškirto dar daugiau miškų ir aplink dvarą įkūrė penkiolika kaimų.
Svajodamas pasistatyti prabangius rūmus Krokuvoje, jis suko galvą, kaip daugiau uždirbti. Sklido legendos, kad į Gelgaudiškio dvarą buvo kviečiami auksą gaminti mokantys alchemikai.
Netrukus iš Vokietijos į Gelgaudiškį atvyko garsiu alchemiku save laikęs Gruberis. Prisistatė puikiu meistru ir gyrėsi auksą gamindavęs Bavarijos karaliui.
Didikas Oziemblovskis svečiui parūpino keletą kambarių, pristatė gyvsidabrio, švino ir vario.
Alchemikas turėjo visko, ko pageidavo. Naktimis savo laboratorijoje visada kažką virė, degino ir kalbėjo užkeikimus. Nuolat reikalavo pinigų, bet aukso vis dar nebuvo. Taip tęsėsi dvejus metus. Burtininkas teisinosi, kad piktosios dvasios trukdo jam dirbti.
Naivusis dvarininkas užsakė mišias ir šaukėsi kunigų pagalbos kovoje prieš velnią. Apsukrūs dvasininkai už pagalbą išsireikalavo didesnių žemių plotų, naujos medinės šventovės ir parapijos teisių.
Gelgaudiškio valdovas įlindo į skolas, bet vilties dėl aukso neprarado.
Dar po dvejų metų alchemikas iš Vokietijos užtikrino, kad vyksta paskutiniai bandymai ir netrukus bus krūvos aukso. Pareikalavęs paskutinio atlyginimo vieną naktį Gruberis iš dvaro dingo.
Oziemblovskis, pasijutęs apgautas, pasiuntė karius sugauti pabėgėlį. Alchemikas įkliuvo Kidulių miškuose, netoli prūsų sienos, buvo atvarytas į Gelgaudiškį atgal. Iki beprotystės privestas dvarininkas įsakė plakti alchemiką rykštėmis, reikalavo pasakyti aukso gamybos paslaptį. Galų gale nurodė pririšti jam po kaklu akmenį, nuvedė prie Nemuno ir įmetė į vandenį. Nuskurdęs ir skolų prispaustas magnatas netrukus iš sielvarto susirgo ir numirė.
Vėliau dvarvietė atiteko Gelgaudams, o po jų Čertoriškių giminei. Pastarieji Gelgaudiškyje negyveno – atvykdavo pramogauti, medžioti ir susirinkti iš gyventojų mokesčius. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo 1795 metais visa Suvalkija atiteko prūsams. Gelgaudiškyje eilinį kartą pasikeitė savininkai. Dvarą nupirko vokiečių didikas Teodoras Koidelis.
Apylinkių gyventojai šį laikotarpį prisiminė su siaubu. Naujasis valdovas buvo gobšesnis už patį Oziemblovskį. Tiesa, alchemija jis netikėjo, o kapitalą didino daug žiauresniais metodais. Valstiečiai reguliariai vežiojo įvairiausias duokles ir šešias dienas per savaitę dirbo Gelgaudiškio dvaro laukuose.
Baudžiauninkų vaikai per vasarą privalėjo surinkti dvarui penkis gorčius riešutų ir dešimt krepšių grybų. Pirmosios nakties teise Koidelis nesinaudojo, bet tik dėl to, kad turėjo labai piktą žmoną. Valstietis, norėdamas susituokti, mokėjo ponui dvidešimt sidabrinių monetų. O nuotakos atseikėdavo dešimt uolekčių drobės ir dešimt porų vilnonių pirštinių.
Suvargę, išbadėję, rykščių sukapoti gelgaudiškiai palikdavo savo namus, gyvulius ir ūkius. Su šeimomis naktimis bėgdavo per sieną į rusų pusę. Į ištuštėjusias sodybas Koidelis atkeldavo vokiečių kolonistus. Vėliau iš likusių lietuvių atiminėjo ūkius, naikino kaimus ir kūrė naujus dvarelius. Koidelis girdavosi savo sadistiškais metodais ir žadėjo sunaikinti visus lietuvius.
Kartą dvaro rūmuose apsistojo čigonų taboras. Tai pamatęs dvarininkas liepė visus išvaikyti, tačiau senoji čigonė maldavo pasigailėjimo. Žadėjo atsilyginti geros ateities spėjimu. Saulei nusileidus ji pasikvietė magnatą prie Nemuno. Kiti taboro nariai laiko veltui negaišo: išvedė iš dvaro tvartų geriausius arklius, iš svirno dingo lašiniai ir rūbai. O senoji čigonė tėškė dvarininkui į akis uostomojo tabako ir pranyko nakties tamsoje.
Napoleonui nepavykus užkariauti Rusijos Suvalkija grįžo į caro rankas. Tačiau Koidelis vis dar vykdė vokietinimo politiką ir engė valstiečius. Galų gale 1875 metais Koideliams buvo atimta rusų pilietybė. Rusų valdžia vokiečių giminei metė kaltinimus šnipinėjimu. Vėliau buvo paskelbtas įstatymas, draudžiantis svetimšaliams valdyti dvarus pasienio zonoje.
Koidelis pasidavė: pardavė dvarą ir visus palivarkus. Magnatas Komaras sumokėjo vokiečiui aštuonis šimtus tūkstančių rublių. Sadistiškos giminės atstovų era Gelgaudiškyje baigėsi.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Kairiajame Nemuno krante, prieš Skirsnemunę, nuostabiai gražioje vietoje, stovi Gelgaudiškio bažnytkaimis. Miesteliui pradžią davė garsusis Gelgaudiškio dvaras. |
Tarpukario zanavykai didžiavosi gražia mūrine bažnyčia, pradžios mokykla, paštu, gariniu malūnu, krautuvėmis ir didele plytine.
Tačiau prieš penkis šimtus metų apylinkėse nebuvo nė vienos sodybos. Žaliavo girios ir krūmokšniai. Miškuose veisėsi laukiniai žvėrys, kurių kailiai viliojo medžiotojus iš tolimiausių kampelių. Manoma, kad karaliaus dvariškiai medžioklės plotus vadino Gedigaudiškiu.
Šešioliktojo amžiaus pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis miškus, kaip Skirsnemunės dvaro priedą, padovanojo Jonui Sapiegai. Didikas iškirto dalį miškų ir medieną nuplukdė į Prūsiją. Skynimuose įkūrė nedidelį dvarelį ir pastatė medinę bažnytėlę. Po kelių dešimčių metų Sapiegos vaikaitis Andrius dvarvietę pardavė magnatui Masalskiui, kuris vietovei suteikė Gelgaudiškio vardą.
Vėliau Gelgaudiškį nupirko didikas Oziemblovskis. Jo gentainiai teritoriją valdė iki pat aštuonioliktojo amžiaus pradžios. Legendos mena, kad naujasis savininkas buvo ypač godus ir keistas. Iškirto dar daugiau miškų ir aplink dvarą įkūrė penkiolika kaimų.
Svajodamas pasistatyti prabangius rūmus Krokuvoje, jis suko galvą, kaip daugiau uždirbti. Sklido legendos, kad į Gelgaudiškio dvarą buvo kviečiami auksą gaminti mokantys alchemikai.
Netrukus iš Vokietijos į Gelgaudiškį atvyko garsiu alchemiku save laikęs Gruberis. Prisistatė puikiu meistru ir gyrėsi auksą gamindavęs Bavarijos karaliui.
Didikas Oziemblovskis svečiui parūpino keletą kambarių, pristatė gyvsidabrio, švino ir vario.
Alchemikas turėjo visko, ko pageidavo. Naktimis savo laboratorijoje visada kažką virė, degino ir kalbėjo užkeikimus. Nuolat reikalavo pinigų, bet aukso vis dar nebuvo. Taip tęsėsi dvejus metus. Burtininkas teisinosi, kad piktosios dvasios trukdo jam dirbti.
Naivusis dvarininkas užsakė mišias ir šaukėsi kunigų pagalbos kovoje prieš velnią. Apsukrūs dvasininkai už pagalbą išsireikalavo didesnių žemių plotų, naujos medinės šventovės ir parapijos teisių.
Gelgaudiškio valdovas įlindo į skolas, bet vilties dėl aukso neprarado.
Dar po dvejų metų alchemikas iš Vokietijos užtikrino, kad vyksta paskutiniai bandymai ir netrukus bus krūvos aukso. Pareikalavęs paskutinio atlyginimo vieną naktį Gruberis iš dvaro dingo.
Oziemblovskis, pasijutęs apgautas, pasiuntė karius sugauti pabėgėlį. Alchemikas įkliuvo Kidulių miškuose, netoli prūsų sienos, buvo atvarytas į Gelgaudiškį atgal. Iki beprotystės privestas dvarininkas įsakė plakti alchemiką rykštėmis, reikalavo pasakyti aukso gamybos paslaptį. Galų gale nurodė pririšti jam po kaklu akmenį, nuvedė prie Nemuno ir įmetė į vandenį. Nuskurdęs ir skolų prispaustas magnatas netrukus iš sielvarto susirgo ir numirė.
Vėliau dvarvietė atiteko Gelgaudams, o po jų Čertoriškių giminei. Pastarieji Gelgaudiškyje negyveno – atvykdavo pramogauti, medžioti ir susirinkti iš gyventojų mokesčius. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo 1795 metais visa Suvalkija atiteko prūsams. Gelgaudiškyje eilinį kartą pasikeitė savininkai. Dvarą nupirko vokiečių didikas Teodoras Koidelis.
Apylinkių gyventojai šį laikotarpį prisiminė su siaubu. Naujasis valdovas buvo gobšesnis už patį Oziemblovskį. Tiesa, alchemija jis netikėjo, o kapitalą didino daug žiauresniais metodais. Valstiečiai reguliariai vežiojo įvairiausias duokles ir šešias dienas per savaitę dirbo Gelgaudiškio dvaro laukuose.
Baudžiauninkų vaikai per vasarą privalėjo surinkti dvarui penkis gorčius riešutų ir dešimt krepšių grybų. Pirmosios nakties teise Koidelis nesinaudojo, bet tik dėl to, kad turėjo labai piktą žmoną. Valstietis, norėdamas susituokti, mokėjo ponui dvidešimt sidabrinių monetų. O nuotakos atseikėdavo dešimt uolekčių drobės ir dešimt porų vilnonių pirštinių.
Suvargę, išbadėję, rykščių sukapoti gelgaudiškiai palikdavo savo namus, gyvulius ir ūkius. Su šeimomis naktimis bėgdavo per sieną į rusų pusę. Į ištuštėjusias sodybas Koidelis atkeldavo vokiečių kolonistus. Vėliau iš likusių lietuvių atiminėjo ūkius, naikino kaimus ir kūrė naujus dvarelius. Koidelis girdavosi savo sadistiškais metodais ir žadėjo sunaikinti visus lietuvius.
Kartą dvaro rūmuose apsistojo čigonų taboras. Tai pamatęs dvarininkas liepė visus išvaikyti, tačiau senoji čigonė maldavo pasigailėjimo. Žadėjo atsilyginti geros ateities spėjimu. Saulei nusileidus ji pasikvietė magnatą prie Nemuno. Kiti taboro nariai laiko veltui negaišo: išvedė iš dvaro tvartų geriausius arklius, iš svirno dingo lašiniai ir rūbai. O senoji čigonė tėškė dvarininkui į akis uostomojo tabako ir pranyko nakties tamsoje.
Napoleonui nepavykus užkariauti Rusijos Suvalkija grįžo į caro rankas. Tačiau Koidelis vis dar vykdė vokietinimo politiką ir engė valstiečius. Galų gale 1875 metais Koideliams buvo atimta rusų pilietybė. Rusų valdžia vokiečių giminei metė kaltinimus šnipinėjimu. Vėliau buvo paskelbtas įstatymas, draudžiantis svetimšaliams valdyti dvarus pasienio zonoje.
Koidelis pasidavė: pardavė dvarą ir visus palivarkus. Magnatas Komaras sumokėjo vokiečiui aštuonis šimtus tūkstančių rublių. Sadistiškos giminės atstovų era Gelgaudiškyje baigėsi.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2020-08-25 08:54:04
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|