Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Trumpai pasikalbėti sustoję Liubavo valsčiaus inteligentai.

Pritrenkiantys įspūdžiai iš prieškario Kalvarijos, Liubavo ūkininkų laukų ir sodybų. Senojo keliautojo žvilgsnis pastebėjo net menkiausias Pirmosios Lietuvos Respublikos suvalkiečių būdo ypatybes. Komplimentų gausa mūsų sūduvių protėvių troboms privertė kilstelėti antakius.

1931 metų šaltinuose aptiktas straipsnis išspaudė šypseną ir pasididžiavimo jausmą. Pasakojimo pavadinimas skamba romantiškai ir ilgesingai. Minimas Kalvarijos kraštas ir Liubavo pasienio ruožas. Turtingi suvalkiečiai lyginami su vargšeliais dzūkais.

„Laiškai iš pietų Suvalkų krašto“, „Suvalkija – ketverto arklių kraštas“, „Ypatinga vaikų auklėjimo sistema“, „Nėra vestuvių, nėra vakaruškų“ – viena už kitą skambesnės antraštės privertė suklusti ir sukėlė susidomėjimą.

Pasakojimo pradžia prasideda taip: „Jei kada nors matėt Klaipėdos kraštą, toks pats ir Suvalkų. Važiuojant pro Marijampolę, Kalvariją lygūs laukai tęsiasi be galo, be krašto. Tačiau mačiusiam tik nykius dzūkų dirvonus, Ežerėnų tundras ir drėgną žemaičių molį Suvalkija yra derlingoji Juozapo žemė.

Tarp žaliuojančių gojų raudoni čerpių ir melsvi blėkiniai stogai. Tarp stogų perkūnsargiai ir radijo stiebai, gražiai išsitiesę sodai, tvarkingai išplanuoti kiemai. Vešli ir juoda suvalkiečių žemė verčiama dvivage žagre. O tą žagrę traukia ketvertas arklių. Ir arkliai beveik visi gražūs, žvilgančios spalvos. Bernai linksmi, rodos, paskui žagres besivelką.

Suvalkijoje ne naujiena pamatyti laukuose kriokiantį traktorių ar lygumose išsikišusį lentpjūvės kaminą. Kiekvieną kiemą galima įvardinti kaip dvarą. Todėl būna labai keista atklydusiam iš kito Lietuvos krašto, kuriuose smulkiomis trobomis ir galvijais, ir dar smulkesniais artojais nuberti laukai.

Suvalkiečiai mėgsta žemės čielybę. Jei žemės sklypas nedidės, reiškia jis ir nemažės. Išsiskirdami broliai iš ūkio, iš tėvų lizdo neskaldo žemės gabalais. Net jei ir dešimt būtų brolių, jiems stengiamasi solidariai išmokėti dalimis. Kad per daug nenukentėtų ūkis. Pagaliau gi žemė visada lieka tik vienam. Todėl ir vadinu suvalkiečių sodybas dvarais.

Suvalkų krašto ūkininkas mėgsta platesnį lauką. Mėgsta plačiau paskleist žagrę. Augančių brolių būrys iš anksto aprūpinamas įvairiomis profesijomis. Netrukus išsiunčiami į žentus, kad tik tėvų žemės gabalas liktų sveikas. Todėl skurdžiau gyvenantys dzūkai galėtų pasimokinti iš suvalkiečių.“

„Suvalkijoje nusibeldžiau iki lenkų sienos, – tęsia toliau savo pasakojimą tarpukario keliautojas. – Iki Liubavo, dėl kurio pasienio su lenkais įvykių Lietuvai teko net Tautų sąjungos pagalbos šauktis. Dažni lenkų pasienio kareivių įsiveržimai per keletą metų čia išžudė daug vietos inteligentų. Todėl kiekvienas Liubavo miestelio langas, kiekvienas namo sienojus pilnas kulkų. Ir beveik ties kiekvienu namu yra žuvusių atminimui paversti akmenys.

Liubavo parapijos kapai išguldyti tragiškai žuvusių. Prieš pora metų Liubave buvo mada šaudytis dėl meilės. Bernai tiek įsikarščiavo, kad nebuvo savaitės, kad nenusišautų koks. Dabar Liubavo bernų kraujas jau atšalęs. Ir grobikai lenkai jau tingi besivilkti per sieną ramių piliečių medžioti.

Atėjus ramybei Kalvarijos krašto seniai ir bernai atrado nemenką ydą. Su pasimėgavimu pradėjo gerti kontrabandos keliu atvežtą anodiją. Kaimas po krikštynų, linamynių, vakaruškų skleidžia tiesiog debesimis bjaurųjį kvapą. Bernai atsisakė nuo degtinės. Anodija – naujasis suvalkiečių maras.

Inteligentai pasakoja, kad Liubavo mieste esanti istorinė „pipirnyčia“. Netoli miestelio esanti maža bakūžė. O mažoje bakūžėje sena bobutė. Kalbama, kad pastaroji dar prieš karą mylėdavo aukštus, pravažiuojančius rusų pulkininkus ir generolus.

Daug būtų galima dar rašyti apie Suvalkijos pietus, apie įvairiausius dalykus. Apie pasienio policininkus, kurie savotiškai padėdavo netekėjusioms ir ištekėjusioms vietinėms Kalvarijos krašto moterims. Apie aukštuosius pietvakarių Suvalkų kalnus.

Tiesa nepaminėjau svarbiausio dalyko. Koki gražūs čia šiemet kopūstai. O, vyručiai, kokios gražios jų galvos“, – su pasigėrėjimu baigia pasakojimą prieškario keliautojo plunksna.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---