|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2020-09-21 16:16
|
|
|
Vištyčio memorialas prie šiurpius įvykius menančio Kanapkio malūno.
Aleksandro VITKAUS nuotr.
Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Ta proga spausdiname prof. Aleksandro Vitkaus, gido istoriko Chaimo Bargmano ir Valdo Valiūno atsiųstą straipsnį apie Vištyčio krašto žydų žudynes pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais.
Teigia šaltiniai
„Vištytis gyventojų sudėtimi buvo gana internacionalinis. Tai liudija ir keturių religinių bendruomenių maldos namai: bažnyčia, kirkė, cerkvė ir sinagoga. Pagirys dažnai margavo čigonų taborų šėtromis. Ypač laisvai ir šeimininkiškai čia jautėsi vokiečiai“, – taip viename iš savo straipsnių Vištytį pristato šiame krašte gimęs žinomas poetas, vertėjas, žurnalistas Petras Keidošius. Kaip nurodo „Žydų bendruomenės Lietuvoje enciklopedija“, 1923 m. Vištytyje gyveno 1260 gyventojų, tarp jų – 222 žydai (18 proc.), 1940 m. – 1300 gyventojų, iš jų – apie 150 žydų.
Tačiau šią idiliją sujaukė tiek sovietų, tiek ir vokiečių okupacija.
Vištytis ypač smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu: sudegė dalis miestelio ir bažnyčia. 1941 m. birželio 22 d., 4 val. ryto, pirmasis paleistas sviedinys pakeitė miestelio bendruomenės ramų gyvenimą. Pirmąja auka tapo mieganti Magdutė, į kurios namą pataikė nelemtas sviedinys.
Tačiau daugiausia netekčių Vištytis patyrė pradėjus šeimininkauti naciams ir jiems talkinusiems vietiniams baltaraiščiams. Vokiečiai likvidavo Vištyčio žydus, taip pat buvo nužudyta nemažai komunistų veikėjų. Jie buvo sušaudyti ant Ilgojo kalno.
Plačiausiai Vištyčio žydų žudynės aprašytos Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinyje „Kraštotyra“, bet čia paliesta tik viena pusė – sovietiniai aktyvistai. Kitas šaltinis – Kultūros vertybių registro aprašas „Vištyčio žydų ir kitų vietos gyventojų žudynių ir užkasimo vieta“. Tačiau galima teigti, kad čia faktai aprašyti netinkamai, nors remtasi ir Mildos Jakulytės-Vasil sudarytu „Holokausto Lietuvoje atlasu“.
Kaip rašoma straipsnyje „Žydai vištyčiokai“, pirmosios aukos buvo ne žydai, o sovietiniai aktyvistai, komunistai, komjaunuoliai ir net niekuo dėti Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių miestelių ir kaimų gyventojai. „Kraštotyros“ leidinys nurodo, kad tokių buvo 37 asmenys. Jie buvo sušaudyti ir atskirai, ir gal kartu su žydais.
Pirmutinius sušaudė vyrus
Vištytyje žydų klausimas buvo sprendžiamas jau antrąją karo dieną – visiems žydams įsakyta rinktis prie vokiečių komendantūros ir registruotis. Po kelių dienų visi šios tautos atstovai turėjo pasidaryti ir nešioti šešiakampes geltonas žvaigždes. Be šių ženklų išeiti į miestelį buvo uždrausta. Jau pirmąją karo savaitę juos varė į viešuosius darbus: tvarkyti miestelio, policijos ir komendantūros, skalbti vokiečių kareivių skalbinius ir kt. Į darbus žydus varė, juos prižiūrėjo ir vokiečiai, ir vietiniai baltaraiščiai.
1941 m. liepą miestelyje pasklido kalbos, kad vokiečių komendantūroje iš reicho gautas įsakymas visus žydus suimti ir išsiųsti darbams į Vokietiją. Prasidėjo žydų vyrų gaudynės. Kadangi sinagoga po bombardavimo buvo sugriauta, tai visi buvo sugrūsti į Vištyčio aikštėje esantį didžiulį mūrinio namo rūsį (šiandien to namo vietoje stovi regioninio parko administracijos pastatas). Čia pasibaisėtinomis sąlygomis, be maisto ir vandens vyrai buvo laikomi iki 1941 m. liepos 14 d.
Areštuotus žydus kankino, mušė, leisgyvius varė dirbti, neleido šeimos nariams perduoti maisto, drabužių, vandens. Tuo metu prie Vištyčio ežero, Ilgojo kalno papėdėje, šalia vėjo malūno, žydai buvo priversti kasti duobes. Rabinas Zalmanas Sudlenktskis ir vienas jaunas vyras Mane Esterson atsisakė kasti. Žudikai juos kankino iki mirties.
1941-ųjų liepos 14-ąją, pusę dešimtos ryto, surikiuotus žydus iš areštinės atvarė prie vokiečių komendantūros. Išėjęs vokiečių karininkas priėmė raportą, patikrino pasmerktuosius pagal sąrašą ir jau ruošėsi eiti į komendantūros į vidų. Vienas žydas staiga apalpo. Karininkas išsitraukė revolverį ir jį nušovė. Tai buvo pirmoji žydų auka.
Dešimtą valandą nuo miestelio centro pajudėjo Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių valsčių žydų vyrų kolona. Vižainių gatve juodoji eisena pasuko žemyn, Ilgojo kalno link... Per patį vidurdienį Paežerės pelkėje, prie iš anksto iškastų duobių, prasidėjo baisioji egzekucija. „Visą karštą vidurvasario dieną ant kalno aidėjo šautuvų, automatų ir kulkosvaidžių papliūpos: hitlerininkai šaudė tvarkingai, pedantiškai, po keturis...“ – taip žudynes aprašė Danutė Baltaduonienė.
Kalno papėdėje atgulė moterys ir vaikai
Kitas žydų naikinimo etapas apėmė žydų moteris ir vaikus. Po vyrų sušaudymo stojo tyla iki rugpjūčio mėnesio. Žydes moteris kasdien varė į darbus, vertė iš aikštės grindinio peiliais ir pirštais rauti žoles, perkloti akmenis. Baltaraiščiai atiminėjo papuošalus, plėšė jų namus.
1941 m. rugsėjo 9 d. iš miesto centro vėl pajudėjo tokia pat eisena. Tik šįkart Ilgojo kalno link buvo varomos moterys ir vaikai. Jie taip pat buvo sušaudyti prie Ilgojo kalno esančioje pelkėje, maždaug už 600 metrų nuo vyrų žūties vietos. Taupydami šovinius žudikai plėšė vaikelius motinoms iš glėbių ir paėmę už kojų daužė į akmenis ar pribaigdavo šautuvų buožėmis. Duobę, kaip įprastai, užpylė chlorkalkėmis ir užkasė plonu žemių sluoksniu.
Taip Vištytyje išnyko žydų bendruomenė.
Klaidina registras
Kiek žydų buvo sušaudyta Vištytyje? Šio klausimo nebūtų, jei ne chaosas net Kultūros vertybių registro apraše.
Vykstame į Vištytį, kur susitinkame su mokytoju, kraštotyrininku Vitalijumi Gaidžiu. Jis mums papasakojo apie sovietinių aktyvistų bei žydų žudynes. Pedagogui po karo dar teko sutikti ir girdėti dviejų liudininkių prisiminimus. V. Gaidžio vadovaujami mokiniai apie žydų žudynes Vištytyje parašė straipsnį „Žydai vištyčiokai“, kuris buvo išspausdintas knygoje „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“.
„Kraštotyros“ knygoje nurodoma, kad 1941 m. liepos 14 d. buvo sušaudyta 80 vyrų, iš jų išvardyti 37 komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai aktyvistai, tarp kurių buvo ne tik lietuvių, rusų, bet ir žydų. Vadinasi, kiti 43 vyrai buvo eiliniai žydai. Apie moterų ir vaikų sušaudymą knygoje neužsimenama nė žodžio.
Kultūros vertybių registre nurodyta, kad iš viso buvo sušaudyta 220 asmenų. Šis skaičius paimtas iš 1923 m. Vištyčio gyventojų surašymo – tiek tuo metu Vištytyje gyveno žydų.
Kaip nurodo „Žydų bendruomenių Lietuvoje enciklopedija“, 1940 m. Vištytyje gyveno apie 150 žydų. Reiškia, kad 1941 m. rugsėjo 9 d. buvo sušaudyta 107 moterys su vaikais, o ne 150, kaip teigia netinkami šaltiniai.
Be to, reikėtų atmesti ir tuos keletą žydų, kuriems išsigelbėti padėjo Vištyčio gyventojai.
Taip pat negalime tikėti Kultūros vertybių registru, kad „praėjus 2 metams po žudynių (Lietuva dar buvo okupuota vokiečių – aut. pastaba), miestelio gyventojai perlaidojo nužudytus žydus, stengdamiesi į kapus juos patalpinti šeimomis“. Reikia manyti, kad kapavietė su užrašu „Fašizmo aukoms“ buvo sutvarkyta 1947 metais.
Memorialas ant Ilgojo kalno
Kadangi iš sovietinių aktyvistų buvo sušaudyti tokie žymūs veikėjai, kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys Pranas Eidukaitis, Pajevonio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas bei kiti, tai nutarta visus sušaudytus vyrus (Ilgojo kalno dauboje) ir moteris su vaikais (Ilgojo kalno pelkėje) perkelti į Ilgojo kalno viršūnę. Kaip teigia neoficialūs šaltiniai, tai buvo padaryta Leokadijos Diržinskaitės-Piliušenko, 1962–1966 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatės, nurodymu, nes jos tėvas buvo tarp tų sovietinių aktyvistų.
Ant Ilgojo kalno buvo įrengtas memorialas fašizmo aukoms atminti (projekto autorius – architektas Vladas Mačys). Čia pastatyta skulptoriaus Roberto Antinio (sūnaus) skulptūra, įrengta stela.
Atgimimo laikais kapinėse pastatytas memorialinis akmuo su įrašu jidiš ir lietuvių kalbomis: „Šioje vietoje guli Vištyčio žydų vaikų, moterų ir vyrų, kuriuos nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 VII–IX žiauriai nužudė, palaikai. Vaikų ir moterų palaikai čia perkelti 1965 m.“
Kai lankėmės Vištytyje, paminklas buvo nuvirtęs ir mums nepasisekė jo pastatyti į vietą.
Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Ta proga spausdiname prof. Aleksandro Vitkaus, gido istoriko Chaimo Bargmano ir Valdo Valiūno atsiųstą straipsnį apie Vištyčio krašto žydų žudynes pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais. |
„Vištytis gyventojų sudėtimi buvo gana internacionalinis. Tai liudija ir keturių religinių bendruomenių maldos namai: bažnyčia, kirkė, cerkvė ir sinagoga. Pagirys dažnai margavo čigonų taborų šėtromis. Ypač laisvai ir šeimininkiškai čia jautėsi vokiečiai“, – taip viename iš savo straipsnių Vištytį pristato šiame krašte gimęs žinomas poetas, vertėjas, žurnalistas Petras Keidošius. Kaip nurodo „Žydų bendruomenės Lietuvoje enciklopedija“, 1923 m. Vištytyje gyveno 1260 gyventojų, tarp jų – 222 žydai (18 proc.), 1940 m. – 1300 gyventojų, iš jų – apie 150 žydų.
Tačiau šią idiliją sujaukė tiek sovietų, tiek ir vokiečių okupacija.
Vištytis ypač smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu: sudegė dalis miestelio ir bažnyčia. 1941 m. birželio 22 d., 4 val. ryto, pirmasis paleistas sviedinys pakeitė miestelio bendruomenės ramų gyvenimą. Pirmąja auka tapo mieganti Magdutė, į kurios namą pataikė nelemtas sviedinys.
Tačiau daugiausia netekčių Vištytis patyrė pradėjus šeimininkauti naciams ir jiems talkinusiems vietiniams baltaraiščiams. Vokiečiai likvidavo Vištyčio žydus, taip pat buvo nužudyta nemažai komunistų veikėjų. Jie buvo sušaudyti ant Ilgojo kalno.
Plačiausiai Vištyčio žydų žudynės aprašytos Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinyje „Kraštotyra“, bet čia paliesta tik viena pusė – sovietiniai aktyvistai. Kitas šaltinis – Kultūros vertybių registro aprašas „Vištyčio žydų ir kitų vietos gyventojų žudynių ir užkasimo vieta“. Tačiau galima teigti, kad čia faktai aprašyti netinkamai, nors remtasi ir Mildos Jakulytės-Vasil sudarytu „Holokausto Lietuvoje atlasu“.
Kaip rašoma straipsnyje „Žydai vištyčiokai“, pirmosios aukos buvo ne žydai, o sovietiniai aktyvistai, komunistai, komjaunuoliai ir net niekuo dėti Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių miestelių ir kaimų gyventojai. „Kraštotyros“ leidinys nurodo, kad tokių buvo 37 asmenys. Jie buvo sušaudyti ir atskirai, ir gal kartu su žydais.
Vištytyje žydų klausimas buvo sprendžiamas jau antrąją karo dieną – visiems žydams įsakyta rinktis prie vokiečių komendantūros ir registruotis. Po kelių dienų visi šios tautos atstovai turėjo pasidaryti ir nešioti šešiakampes geltonas žvaigždes. Be šių ženklų išeiti į miestelį buvo uždrausta. Jau pirmąją karo savaitę juos varė į viešuosius darbus: tvarkyti miestelio, policijos ir komendantūros, skalbti vokiečių kareivių skalbinius ir kt. Į darbus žydus varė, juos prižiūrėjo ir vokiečiai, ir vietiniai baltaraiščiai.
1941 m. liepą miestelyje pasklido kalbos, kad vokiečių komendantūroje iš reicho gautas įsakymas visus žydus suimti ir išsiųsti darbams į Vokietiją. Prasidėjo žydų vyrų gaudynės. Kadangi sinagoga po bombardavimo buvo sugriauta, tai visi buvo sugrūsti į Vištyčio aikštėje esantį didžiulį mūrinio namo rūsį (šiandien to namo vietoje stovi regioninio parko administracijos pastatas). Čia pasibaisėtinomis sąlygomis, be maisto ir vandens vyrai buvo laikomi iki 1941 m. liepos 14 d.
Areštuotus žydus kankino, mušė, leisgyvius varė dirbti, neleido šeimos nariams perduoti maisto, drabužių, vandens. Tuo metu prie Vištyčio ežero, Ilgojo kalno papėdėje, šalia vėjo malūno, žydai buvo priversti kasti duobes. Rabinas Zalmanas Sudlenktskis ir vienas jaunas vyras Mane Esterson atsisakė kasti. Žudikai juos kankino iki mirties.
1941-ųjų liepos 14-ąją, pusę dešimtos ryto, surikiuotus žydus iš areštinės atvarė prie vokiečių komendantūros. Išėjęs vokiečių karininkas priėmė raportą, patikrino pasmerktuosius pagal sąrašą ir jau ruošėsi eiti į komendantūros į vidų. Vienas žydas staiga apalpo. Karininkas išsitraukė revolverį ir jį nušovė. Tai buvo pirmoji žydų auka.
Dešimtą valandą nuo miestelio centro pajudėjo Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių valsčių žydų vyrų kolona. Vižainių gatve juodoji eisena pasuko žemyn, Ilgojo kalno link... Per patį vidurdienį Paežerės pelkėje, prie iš anksto iškastų duobių, prasidėjo baisioji egzekucija. „Visą karštą vidurvasario dieną ant kalno aidėjo šautuvų, automatų ir kulkosvaidžių papliūpos: hitlerininkai šaudė tvarkingai, pedantiškai, po keturis...“ – taip žudynes aprašė Danutė Baltaduonienė.
Kitas žydų naikinimo etapas apėmė žydų moteris ir vaikus. Po vyrų sušaudymo stojo tyla iki rugpjūčio mėnesio. Žydes moteris kasdien varė į darbus, vertė iš aikštės grindinio peiliais ir pirštais rauti žoles, perkloti akmenis. Baltaraiščiai atiminėjo papuošalus, plėšė jų namus.
1941 m. rugsėjo 9 d. iš miesto centro vėl pajudėjo tokia pat eisena. Tik šįkart Ilgojo kalno link buvo varomos moterys ir vaikai. Jie taip pat buvo sušaudyti prie Ilgojo kalno esančioje pelkėje, maždaug už 600 metrų nuo vyrų žūties vietos. Taupydami šovinius žudikai plėšė vaikelius motinoms iš glėbių ir paėmę už kojų daužė į akmenis ar pribaigdavo šautuvų buožėmis. Duobę, kaip įprastai, užpylė chlorkalkėmis ir užkasė plonu žemių sluoksniu.
Taip Vištytyje išnyko žydų bendruomenė.
Kiek žydų buvo sušaudyta Vištytyje? Šio klausimo nebūtų, jei ne chaosas net Kultūros vertybių registro apraše.
Vykstame į Vištytį, kur susitinkame su mokytoju, kraštotyrininku Vitalijumi Gaidžiu. Jis mums papasakojo apie sovietinių aktyvistų bei žydų žudynes. Pedagogui po karo dar teko sutikti ir girdėti dviejų liudininkių prisiminimus. V. Gaidžio vadovaujami mokiniai apie žydų žudynes Vištytyje parašė straipsnį „Žydai vištyčiokai“, kuris buvo išspausdintas knygoje „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“.
„Kraštotyros“ knygoje nurodoma, kad 1941 m. liepos 14 d. buvo sušaudyta 80 vyrų, iš jų išvardyti 37 komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai aktyvistai, tarp kurių buvo ne tik lietuvių, rusų, bet ir žydų. Vadinasi, kiti 43 vyrai buvo eiliniai žydai. Apie moterų ir vaikų sušaudymą knygoje neužsimenama nė žodžio.
Kultūros vertybių registre nurodyta, kad iš viso buvo sušaudyta 220 asmenų. Šis skaičius paimtas iš 1923 m. Vištyčio gyventojų surašymo – tiek tuo metu Vištytyje gyveno žydų.
Kaip nurodo „Žydų bendruomenių Lietuvoje enciklopedija“, 1940 m. Vištytyje gyveno apie 150 žydų. Reiškia, kad 1941 m. rugsėjo 9 d. buvo sušaudyta 107 moterys su vaikais, o ne 150, kaip teigia netinkami šaltiniai.
Be to, reikėtų atmesti ir tuos keletą žydų, kuriems išsigelbėti padėjo Vištyčio gyventojai.
Taip pat negalime tikėti Kultūros vertybių registru, kad „praėjus 2 metams po žudynių (Lietuva dar buvo okupuota vokiečių – aut. pastaba), miestelio gyventojai perlaidojo nužudytus žydus, stengdamiesi į kapus juos patalpinti šeimomis“. Reikia manyti, kad kapavietė su užrašu „Fašizmo aukoms“ buvo sutvarkyta 1947 metais.
Kadangi iš sovietinių aktyvistų buvo sušaudyti tokie žymūs veikėjai, kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys Pranas Eidukaitis, Pajevonio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas bei kiti, tai nutarta visus sušaudytus vyrus (Ilgojo kalno dauboje) ir moteris su vaikais (Ilgojo kalno pelkėje) perkelti į Ilgojo kalno viršūnę. Kaip teigia neoficialūs šaltiniai, tai buvo padaryta Leokadijos Diržinskaitės-Piliušenko, 1962–1966 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatės, nurodymu, nes jos tėvas buvo tarp tų sovietinių aktyvistų.
Ant Ilgojo kalno buvo įrengtas memorialas fašizmo aukoms atminti (projekto autorius – architektas Vladas Mačys). Čia pastatyta skulptoriaus Roberto Antinio (sūnaus) skulptūra, įrengta stela.
Atgimimo laikais kapinėse pastatytas memorialinis akmuo su įrašu jidiš ir lietuvių kalbomis: „Šioje vietoje guli Vištyčio žydų vaikų, moterų ir vyrų, kuriuos nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 VII–IX žiauriai nužudė, palaikai. Vaikų ir moterų palaikai čia perkelti 1965 m.“
Kai lankėmės Vištytyje, paminklas buvo nuvirtęs ir mums nepasisekė jo pastatyti į vietą.
Galerija: Vištytis
Publikuota: 2020-09-21 16:16:42
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|