Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Vasaras Vilkaviškyje praleidęs Tomas Kriščiūnas sako, kad po skaudžių gyvenimo pamokų reikia padaryti išvadas ir pasinaudoti įgyta patirtimi.

Asmeninio albumo nuotr.

Apie Tomą Kriščiūną prirašyta šūsnys straipsnių, jį kalbino ne vienas žurnalistas. Džiaugiuosi ir aš turėjusi progą pabendrauti su šiuo įstabiu žmogumi. Kas sužadino tokį susidomėjimą Tomu? Įkvepianti jo gyvenimo istorija: asmeninės nesėkmės, praradimai, neviltis ir, svarbiausia, pakilimas iš duobės su Dievo ir žmonių pagalba.

Knygoje – asmeninio gyvenimo patirtis

Maždaug prieš dešimtmetį Tomas Kriščiūnas buvo įkūręs ir sėkmingai vystė savo verslą, bet 2007–2008 metais ištikus finansų krizei prarado viską: verslą, namus, gyvenimo draugę, įklimpo į dideles skolas. Likęs benamis glaudėsi pas tėvus. Dabar jis vėl turi savo verslą, namus, šeimą (augina tris vaikus). Šiuo metu Tomas yra kelių įmonių atstovas Europoje, prekiauja norvegų produkcija Persijos įlankos šalyse, parduoda programinę įrangą, dėsto pardavimų mokymuose.

Apie tokias gyvenimo patirtis, skaudžias ir sėkmingas, T. Kriščiūnas pasakoja savo knygoje intriguojančiu pavadinimu „500 dienų su Saudo Arabijos princu“.



Sąsajos su Vilkaviškiu

– Vilkaviškyje praleidau visas vaikystės vasaras. Nors gimiau, augau ir mokyklą lankiau Kaune, vos prasidėjus atostogoms tėvas mane išveždavo į kaimą – pas močiutę Viktoriją, kuri gyveno Gudelių kaime. Mano tėtis Kazimieras – vilkaviškietis, ilgametis buvusio Kaimo statybos projektavimo instituto Vilkaviškio filialo inžinierius projektuotojas. Mama Irena Normantaitė taip pat gyveno ir dirbo Vilkaviškyje – įgijusi pediatrės diplomą pagal paskyrimą darbavosi rajono ligoninės vaikų ligų skyriuje, – pasakojimą apie sąsajas su mūsų kraštu pradėjo T. Kriščiūnas.

Gražiausi vaikystės atsiminimai Tomui asocijuojasi su visiška laisve, kurios nebuvo Kaune. O kaime pas močiutę su draugais žaisdavę ir šėldavę, maudydavęsi prie Vinco Kudirkos klėtelės esančiame ežere, o ūgtelėję kartu eidavę į šokius Vilkaviškyje. Atvažiuodavo į Gudelius Tomas ir vėliau, jau būdamas studentas. Vis dėlto kaime Tomas ne tik poilsiavo – čia jis išmoko ir dirbti, saugoti daiktus, gerbti bei tausoti maistą, mat močiutė neleisdavo jokio produkto išmesti. Taip pat tekdavo jam ir runkelius, ir daržus ravėti. Viešėdamas Vilkaviškio krašte ne kartą ir ne du su tėvais yra lankęsis Kaliningrado srityje.

Tomas patikino, kad Vilkaviškis jam labai artimas. Net ir dabar čia sakėsi turįs nekilnojamo turto. Pasak vyro, Vilkaviškis turėtų drąsiau ir aktyviau kalbėti apie savo privalumus. Apie tai, kad šis kraštas buvo lietuvybės ir valstybingumo lopšys, išugdė šaliai iškilius lyderius, apie savo unikalią istorinę ir geografinę padėtį – trijų valstybių sankirtą, to privalumus ir specifiką. Juokaudamas Tomas išskyrė ir dar vieną vilkaviškiečių ypatybę – tvarkingumą, pomėgį puoštis ir gražiai atrodyti.



Sulaukė gerų atsiliepimų

Paklaustas apie sumanymą rašyti knygą Tomas sakė, kad viską – nuo pirmos iki paskutinės eilutės parašė pats.

– Pradėjau rašyti apie keliones ir darbą Bahreine, bet paskui pamaniau, kad sudarysiu neteisingą įspūdį: štai kaip tam vyrukui sekasi. Todėl ryžausi papasakoti ir skaudžią priešistorę. Be to, krizės metu daviau pažadą sau ir Dievui, kad jeigu išsikapstysiu, liudysiu apie savo patirtį. Pasirinkau feisbuką. Maniau sulauksiu pasmerkimo ir paniekos, patyčių. Kokia buvo nuostaba, kai atsidaręs paskyrą perskaičiau padėkas ir padrąsinimus kalbėti apie savo bankrotą, skolas, neviltį, baimes – visą skaudžią patirtį, dalytis išmoktomis pamokomis ir įžvalgomis su kitais. Taip pamažu ir gimė knyga, – pasakojo T. Kriščiūnas.

Kaip sakė Tomas, knygą perrašė tris kartus, vis tobulindamas, nors dar ir dabar jis mato taisytinų vietų. Pernai pirmą kartą knygą pristatė Kaune – savo gimtajame mieste. Į pristatymą atėjo žmonės iš verslininko kavinių. Dėkojo. Daug atsiliepimų sakė gaunantis iš pasaulio lietuvių. Ne vienas prisipažįsta turėjęs panašių išgyvenimų.

Knyga skirta plačiai auditorijai. Pagrindinės knygos dalys: kelionės, istorija, patarimai. Ji tinka visiems gyvenimo atvejams. Čia galima rasti patarimų netgi kaip užmegzti pažintis, skaityti paskaitas, kaip vystyti verslą.



Draugai nusisuko

Knygą Vilkaviškyje Tomas pristatys šiandien, spalio 5 d., 16 val., Turizmo ir verslo informacijos centre.

Sakoma, kad draugus pažinsi nelaimėje. Subankrutavus Tomo verslui draugų nebeliko.

– Labiausiai erzino žmonės, kurie sakė: „Viskas bus gerai.“ Vertinu tuos, kurie siūlė konkrečią pagalbą. Nors ir menkiausią. Padėjo man ne tie, kurie gerais laikais mano kavinėse su manimi gėrė kavą. Padėjo buvę bendradarbiai, pasiūlę darbą, kai buvau viską praradęs, atsitiktinai sutikti žmonės, tokie, kaip Salman iš Saudo Arabijos, su kuriuo buvau pažįstamas iš seminarų JAV laikų ir kuris mane pakvietė dirbti į Bahreiną. Padėjo tėvai. Kunigas Sigitas Tamkevičius man kažkada yra pasakęs: „Kas tiki į Dievą, tas niekada nebus vienas“.



Gerbia arabų pasaulio vertybes

Pokalbiui pasisukus apie princą Salman al Suderi, pasiteiravau, ar pats jis žino apie knygą „500 dienų su Saudo Arabijos princu“, apie Lietuvą. O gal planuoja aplankyti mūsų kraštą?

– Apie knygą princas žino. Dabar rūpinuosi, kad ji būtų išleista ir anglų kalba, – sakė T. Kriščiūnas, patikinęs, kad gyvendamas Bahreine apie Lietuvą pasakojo visur, kur tik galėjo ir kaip tik sugebėjo. – O princo viešnagė Lietuvoje nelabai įmanoma. Visų pirma, pagal arabų kultūrą ir tradicijas šeima laikoma gentis. Taigi, atvyktų ne keletas, o kelios dešimtys žmonių. Be to, užsienyje jie stengiasi išlikti nepastebėti, neišsiskirti iš minios. Vargu, ar tą pavyktų padaryti Lietuvoje, todėl jie ir renkasi didžiuosius pasaulio miestus – Londoną, Paryžių, Miuncheną. Be to, Bahreinas – buvusi Didžiosios Britanijos kolonija. Keliautojai iš arabų kraštų į Europą atvyksta sveikatintis, gražintis, apsiprekinti garsiuose prekybos centruose. Turėjau progos iš arčiau susipažinti su šiais žmonėmis, jų kultūra ir tradicijomis. Jas labai gerbiu. Jų visuomenės vertybės pagal svarbumą yra tokios: Dievas, šeima, tėvynė ir aš. Deja, pas mus, lietuvius, aš dažniausiai iškeliamas į pirmąją vietą. Ten vis dar labai gyva pagarba tėvams.

Išmoktos gyvenimo pamokos

Paklaustas, kokia buvo pagrindinė sunkios gyvenimo patirties pamoka, Tomas atsakė, kad pamokų, kurias išmoko, buvo ne viena, o keletas. Svarbiausia jų, kad iš bet kokios padėties yra išeitis.

– Svarbu padaryti išvadas ir pasinaudoti patirtimi. Man padėjo malda, bet vien maldos neužtenka. Reikia dirbti. „Ora et labora“ – malda ir darbas, pritariu šiam Švento Benedikto vienuolijų gyvenimo moto. Daugelis stebisi, sako, kad tapau davatka, bet aš nesigėdiju pripažinti, kad meldžiausi, prašiau Dievo pagalbos. Viltį manyje pažadino per Marijos radiją išgirsta narkomanų, kitų priklausomybių turinčių vyrų malda. Antroji sunkios mano patirties pamoka – žiūrėti savo interesų. Turėdamas kavinių verslą, saugojau žmones, tiekėjus ir t. t. Reikia dirbti sau. Įsisąmoninti, dėl ko tą darai. Ypač versle. Ir trečia pamoka – supratau, kad gyvenimas – stebuklingas dalykas. Reikia džiaugtis kiekviena diena, – kalbėjo skaudžias patirtis išgyvenęs Tomas.

Vyras sakė supratęs, kad „gerai gyventi“ – tai nereiškia, kad reikia turėti daug pinigų. Kai prasiskolino, jis suvokė, kad gerai gyvena tie, kas neturi sklolų (šiuo metu Tomas sakosi visas jas grąžinęs – aut. pastaba), kas yra sveikas. O toliau – kieno kokios ambicijos.

– Gerai gyvena tie, kurie turi darbą, turi, kur gyventi. Keliaudamas po pasaulį mačiau tikrą skurdą – Indijoje, Pakistane. Lietuva padarė didelę pažangą, gyvenimas čia stipriai gerėja. Užtenka nuvažiuoti į Vilkaviškio pašonėje esančią Kaliningrado sritį, kur niekas nepasikeitė nuo tarybinių laikų, ir įsitikinsi. Man dabar svarbiausia gyvenime – gera sveikata ir laikas. Nebegeriu, nerūkau, branginu kiekvieną minutę. O su šeima praleisto laiko svarbu ne kiekybė, o kokybė.

Pirmadienį savo knygos pristatyti į Vilkaviškį atvykstantis Tomas Kriščiūnas į susitikimą pirmiausiai kviečia savo vaikystės bičiulius, o taip pat visus, kuriems įdomios arabiškos šalys. Ir, žinoma, tuos, kurie patiria gyvenimo sunkumų.

– Pats visko patyriau ir pastebiu, kad sunkiau apie nelaimes prabilti vyrams. Jiems sunkiau pripažinti, kad nepasisekė, sužlugo verslas. Galbūt todėl, kad esame auklėjami, jog vyrai privalo būti stiprūs. Į mano knygos pristatymą Kaune atėjo ir tie vyrai, kurių malda per Marijos radiją mano gyvenime buvo tokia lemtinga. Žmonių atsiliepimai apie knygą – man geriausias atlygis.





Rita MITKUTĖ-MADDOCK

Galerija: patirtys

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---