|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Žemės ūkis
|
|
|
Rolandas ir Algina Takulinskai laiko apie 40 melžiamų karvių.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Kybartų seniūnijoje, Šūklių kaime, gyvenantys Algina ir Rolandas Takulinskai niekada niekuo nesiskundžia ir net beviltiškiausiose situacijose stengiasi įžvelgti teigiamų dalykų. Šios šeimos ūkis šiemet įvertintas trečiąja vieta rajone tradiciniame konkurse „Metų ūkis“.
Pagal specialybes
Nors ūkį įregistravo tik 2001 m., tačiau iš tikrųjų ūkininkauti Šūklių kaimo gyventojai Takulinskai pradėjo kone dešimtmečiu anksčiau. Iki tol Rolandas darbavosi vietiniame kolūkyje, o jam iširus žemę ėmė dirbti savarankiškai. Šiuo metu maždaug 200 ha valdantys ūkininkai laiko apie 40 pieninių karvių, o kartu su prieaugliu ir keletu mėsinių galvijų jų prižiūrimoje bandoje ganosi per 70 gyvulių.
Gyvulininkyste A. ir R. Takulinskai verčiasi nuo pat ūkininkavimo pradžios. Rolandas yra įgijęs veterinaro, o Algina – zootechniko specialybes, tad dirbant su gyvuliais žinių jiems visiškai pakanka.
Pastaruoju metu nemažai rajono bei šalies ūkininkų vis dažniau atsisako auginti karves, tačiau Šūklių kaimo gyventojai apie tai bent kol kas negalvoja. Jie neneigia, kad sunkumų pienininkystės sektoriuje – apstu, tačiau juokauja, kad atsisakę karvių žiemą iš neturėjimo ką veikti visai aptingtų.
„Turime beveik naują šienavimo techniką, o galvijams pastatyti dideli tvartai. Tik melžimo įranga jau kiek pasenusi, bet kurį laiką dar tikrai veiks. Atsisakyti gyvulių būtų galima labai greitai. Kaimynai lenkai tik ir laukia, kol lietuviai jiems parduos savo karves. Bet kai į pienininkystės ūkį investuota tiek lėšų, nesinori visko lengva ranka paleisti“, – kalbėjo R. Takulinskas.
Sunku, bet patinka
Per dieną Takulinskai primelžia maždaug 800 litrų pieno. Už litrą iš ŽŪK „Senoji kryžkelė“ ūkininkai gauna po 23 centus. Jų teigimu, tokia suma nėra pakankama, norint, jog pieno ūkis būtų pelningas. Skaudžiausia, pasak ūkininkų, kad per karantiną pieno kaina buvo sumažinta net 4, 5 cento. Nors vėliau žemdirbius dėl to pasiekė kompensacijos, tačiau iš tikrųjų jos uždirbti padėjo tik supirkėjams, kurie galėjo sau leisti mokėti ūkininkams mažiau nei įprastai.
Takulinskai ūkyje sukasi vieni patys, nesamdo darbuotojų. Karves melžia pati Algina. Kai reikia, ji ir traktorių pavairuoja. Moteris pasakojo, jog darbas pieno ūkyje nėra lengvas, tačiau mielas jos širdžiai.
Abu žemdirbiai yra gana aktyvūs kovotojai už pienininkų teises. Jie nuolat dalyvauja rajone rengiamuose pieno gamintojų susirinkimuose, vyksta ir į kituose miestuose rengiamus piketus ar akcijas. Rolando teigimu, tai būtina daryti, siekiant aukštesnių pieno supirkimo kainų.
„Gaila, bet ne visi ūkininkai yra vieningi. Pastaruoju metu tarp mūsų rajono pieno gamintojų vienybės ypač trūksta. Pavieniams žemdirbiams labai sunku išsikovoti sau palankias sąlygas. Deja, bet pastarąjį dešimtmetį pieno sektorius merdėjo. Dėl to ūkininkai vienas po kito ėmė masiškai trauktis iš gyvulininkystės, tad jos ateitis – labai miglota. Mes, vyresni galvijų augintojai, esame pripratę prie sunkaus darbo, tačiau jaunimas nė už ką nenori savo ateities susieti su pieninėmis karvėmis“, – pripažino pašnekovas.
Plečia žemes
Alginos ir Rolando ūkis – mišrus. Šeima taip pat augina rapsus, kviečius, kvietrugius bei miežius. Žemdirbių teigimu, šių metų derlius sunoko toks, kokio seniai nėra buvę. Vidutiniškai iš hektaro biro 8 tonos kviečių ir maždaug 4, 5 tonos rapsų. Vasarą stiprios liūtys buvo išguldžiusios dalį ūkininkų pasėlių, todėl jie pagrįstai baiminosi, kad derlius bus prastas. Laimei, nuogąstavimai nepasitvirtino.
Visus grūdus Takulinskai dar per javapjūtę išvežė į supirkimo punktus. Nors dabar grūdų kaina kyla, tačiau ūkininkai neturi sąlygų, kur derlių sandėliuoti. Kartais gelbsti sudarytos išankstinės sutartys, tačiau dėl jų sykiais tenka graužtis nagus.
„Namuose esame pasilikę tik tiek grūdų, kiek reikia gyvuliams. Į bokštus investuoti nesinori. Geriau jau už tuos pinigus plėsti valdomus plotus. Mūsų krašte žemės labai geros, tačiau ir konkurencija dėl jų – didžiulė. Nesipykstame su kitais ūkininkais, bet bent jau nuomojamus plotus stengiamės supirkti visus, jei tik pasitaiko tokia galimybė“, – sakė R. Takulinskas.
Šiuo metu iš valdomų maždaug 200 ha Takulinskų nuosavybė siekia kiek daugiau nei 130 ha. Nemaža dalis plotų – pusšimtis hektarų – driekiasi visai greta ūkininkų namų. Tai, anot jų, yra didžiulis privalumas.
Žemės dirbimui skirtos technikos Šūklių kaimo gyventojams visiškai pakanka. Dalį jos Takulinskai įsigijo, pasinaudodami Europos Sąjungos parama. Už ją į ūkininkų namus atkeliavo du traktoriai, grūdų kūlimo kombainas ir sėjamoji.
Mėgaujasi gyvenimu
Šiuo metu pagrindiniai darbai Takulinskų ūkyje beveik baigti. Žieminiai javai ir rapsai jau pasėti, likę užarti tik kai kuriuos plotus. Rolandas pasakojo, kad šiemet žieminėmis kultūromis užsėjo dar didesnį plotą nei įprastai. Ypač jis išplėtė rapsų laukus. Paklaustas, ar nebijo galimai būsimos šaltos žiemos, vyras tik nusijuokė ir ištarė, jog gamtos sąlygų niekas negali prognozuoti.
„Jei ir iššals visi pasėliai, tai nebus pirmas kartas. Dažnai ūkininkai kenčia nuo gamtos išdaigų, bet toks ir yra tas gyvenimas. Niekada dėl to neišgyvenau. Vienais metais būna geriau, kitais blogiau, bet, įvertinus visumą, skųstis tikrai nėra kuo. Esame laimingi, kad galime daryti tai, ką mėgstame. O kai darbas patinka, tai ir dienos smagiau bėga“, – šypsojosi pašnekovas.
Kartu su žmona Algina tris vaikus į pasaulį išleidęs Rolandas apgailestauja tik dėl vieno – nei magistro studijas kremtantys dvyniai sūnūs, nei jaunesnioji dukra nežada sekti tėvų pėdomis ir apie grįžimą į kaimą negalvoja. Tiesa, vasaromis per javapjūtę vaikai suguža į gimtuosius namus ir padeda tėvams prie ūkio darbų.
„Iš vienos pusės, atrodo, kad ūkis sukurtas, tad vaikams beliktų tik tęsti pradėtus darbus. Kita vertus, negalima nė vieno versti ką nors daryti per prievartą. Kiekvienas turi eiti savo keliu. Jeigu man patinka gyventi kaime, nereiškia, kad ir kiti turi tai mėgti. Man čia – gerai. Namuose mėsai auginame vištų bei kalakutų, pačių įvairiausių daržovių kasmet pasisėjame darže. Tik kiaulieną dabar perkame, nors anksčiau patys auginome per pusšimtį kriuksių. Gyvendamas mieste tokių galimybių neturėčiau“, – pripažino R. Takulinskas.
Kybartų seniūnijoje, Šūklių kaime, gyvenantys Algina ir Rolandas Takulinskai niekada niekuo nesiskundžia ir net beviltiškiausiose situacijose stengiasi įžvelgti teigiamų dalykų. Šios šeimos ūkis šiemet įvertintas trečiąja vieta rajone tradiciniame konkurse „Metų ūkis“. |
Nors ūkį įregistravo tik 2001 m., tačiau iš tikrųjų ūkininkauti Šūklių kaimo gyventojai Takulinskai pradėjo kone dešimtmečiu anksčiau. Iki tol Rolandas darbavosi vietiniame kolūkyje, o jam iširus žemę ėmė dirbti savarankiškai. Šiuo metu maždaug 200 ha valdantys ūkininkai laiko apie 40 pieninių karvių, o kartu su prieaugliu ir keletu mėsinių galvijų jų prižiūrimoje bandoje ganosi per 70 gyvulių.
Gyvulininkyste A. ir R. Takulinskai verčiasi nuo pat ūkininkavimo pradžios. Rolandas yra įgijęs veterinaro, o Algina – zootechniko specialybes, tad dirbant su gyvuliais žinių jiems visiškai pakanka.
Pastaruoju metu nemažai rajono bei šalies ūkininkų vis dažniau atsisako auginti karves, tačiau Šūklių kaimo gyventojai apie tai bent kol kas negalvoja. Jie neneigia, kad sunkumų pienininkystės sektoriuje – apstu, tačiau juokauja, kad atsisakę karvių žiemą iš neturėjimo ką veikti visai aptingtų.
„Turime beveik naują šienavimo techniką, o galvijams pastatyti dideli tvartai. Tik melžimo įranga jau kiek pasenusi, bet kurį laiką dar tikrai veiks. Atsisakyti gyvulių būtų galima labai greitai. Kaimynai lenkai tik ir laukia, kol lietuviai jiems parduos savo karves. Bet kai į pienininkystės ūkį investuota tiek lėšų, nesinori visko lengva ranka paleisti“, – kalbėjo R. Takulinskas.
Per dieną Takulinskai primelžia maždaug 800 litrų pieno. Už litrą iš ŽŪK „Senoji kryžkelė“ ūkininkai gauna po 23 centus. Jų teigimu, tokia suma nėra pakankama, norint, jog pieno ūkis būtų pelningas. Skaudžiausia, pasak ūkininkų, kad per karantiną pieno kaina buvo sumažinta net 4, 5 cento. Nors vėliau žemdirbius dėl to pasiekė kompensacijos, tačiau iš tikrųjų jos uždirbti padėjo tik supirkėjams, kurie galėjo sau leisti mokėti ūkininkams mažiau nei įprastai.
Takulinskai ūkyje sukasi vieni patys, nesamdo darbuotojų. Karves melžia pati Algina. Kai reikia, ji ir traktorių pavairuoja. Moteris pasakojo, jog darbas pieno ūkyje nėra lengvas, tačiau mielas jos širdžiai.
Abu žemdirbiai yra gana aktyvūs kovotojai už pienininkų teises. Jie nuolat dalyvauja rajone rengiamuose pieno gamintojų susirinkimuose, vyksta ir į kituose miestuose rengiamus piketus ar akcijas. Rolando teigimu, tai būtina daryti, siekiant aukštesnių pieno supirkimo kainų.
„Gaila, bet ne visi ūkininkai yra vieningi. Pastaruoju metu tarp mūsų rajono pieno gamintojų vienybės ypač trūksta. Pavieniams žemdirbiams labai sunku išsikovoti sau palankias sąlygas. Deja, bet pastarąjį dešimtmetį pieno sektorius merdėjo. Dėl to ūkininkai vienas po kito ėmė masiškai trauktis iš gyvulininkystės, tad jos ateitis – labai miglota. Mes, vyresni galvijų augintojai, esame pripratę prie sunkaus darbo, tačiau jaunimas nė už ką nenori savo ateities susieti su pieninėmis karvėmis“, – pripažino pašnekovas.
Alginos ir Rolando ūkis – mišrus. Šeima taip pat augina rapsus, kviečius, kvietrugius bei miežius. Žemdirbių teigimu, šių metų derlius sunoko toks, kokio seniai nėra buvę. Vidutiniškai iš hektaro biro 8 tonos kviečių ir maždaug 4, 5 tonos rapsų. Vasarą stiprios liūtys buvo išguldžiusios dalį ūkininkų pasėlių, todėl jie pagrįstai baiminosi, kad derlius bus prastas. Laimei, nuogąstavimai nepasitvirtino.
Visus grūdus Takulinskai dar per javapjūtę išvežė į supirkimo punktus. Nors dabar grūdų kaina kyla, tačiau ūkininkai neturi sąlygų, kur derlių sandėliuoti. Kartais gelbsti sudarytos išankstinės sutartys, tačiau dėl jų sykiais tenka graužtis nagus.
„Namuose esame pasilikę tik tiek grūdų, kiek reikia gyvuliams. Į bokštus investuoti nesinori. Geriau jau už tuos pinigus plėsti valdomus plotus. Mūsų krašte žemės labai geros, tačiau ir konkurencija dėl jų – didžiulė. Nesipykstame su kitais ūkininkais, bet bent jau nuomojamus plotus stengiamės supirkti visus, jei tik pasitaiko tokia galimybė“, – sakė R. Takulinskas.
Šiuo metu iš valdomų maždaug 200 ha Takulinskų nuosavybė siekia kiek daugiau nei 130 ha. Nemaža dalis plotų – pusšimtis hektarų – driekiasi visai greta ūkininkų namų. Tai, anot jų, yra didžiulis privalumas.
Žemės dirbimui skirtos technikos Šūklių kaimo gyventojams visiškai pakanka. Dalį jos Takulinskai įsigijo, pasinaudodami Europos Sąjungos parama. Už ją į ūkininkų namus atkeliavo du traktoriai, grūdų kūlimo kombainas ir sėjamoji.
Šiuo metu pagrindiniai darbai Takulinskų ūkyje beveik baigti. Žieminiai javai ir rapsai jau pasėti, likę užarti tik kai kuriuos plotus. Rolandas pasakojo, kad šiemet žieminėmis kultūromis užsėjo dar didesnį plotą nei įprastai. Ypač jis išplėtė rapsų laukus. Paklaustas, ar nebijo galimai būsimos šaltos žiemos, vyras tik nusijuokė ir ištarė, jog gamtos sąlygų niekas negali prognozuoti.
„Jei ir iššals visi pasėliai, tai nebus pirmas kartas. Dažnai ūkininkai kenčia nuo gamtos išdaigų, bet toks ir yra tas gyvenimas. Niekada dėl to neišgyvenau. Vienais metais būna geriau, kitais blogiau, bet, įvertinus visumą, skųstis tikrai nėra kuo. Esame laimingi, kad galime daryti tai, ką mėgstame. O kai darbas patinka, tai ir dienos smagiau bėga“, – šypsojosi pašnekovas.
Kartu su žmona Algina tris vaikus į pasaulį išleidęs Rolandas apgailestauja tik dėl vieno – nei magistro studijas kremtantys dvyniai sūnūs, nei jaunesnioji dukra nežada sekti tėvų pėdomis ir apie grįžimą į kaimą negalvoja. Tiesa, vasaromis per javapjūtę vaikai suguža į gimtuosius namus ir padeda tėvams prie ūkio darbų.
„Iš vienos pusės, atrodo, kad ūkis sukurtas, tad vaikams beliktų tik tęsti pradėtus darbus. Kita vertus, negalima nė vieno versti ką nors daryti per prievartą. Kiekvienas turi eiti savo keliu. Jeigu man patinka gyventi kaime, nereiškia, kad ir kiti turi tai mėgti. Man čia – gerai. Namuose mėsai auginame vištų bei kalakutų, pačių įvairiausių daržovių kasmet pasisėjame darže. Tik kiaulieną dabar perkame, nors anksčiau patys auginome per pusšimtį kriuksių. Gyvendamas mieste tokių galimybių neturėčiau“, – pripažino R. Takulinskas.
Publikuota: 2020-10-28 09:10:11
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|