|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2020-11-09 16:38
Darius Šlekys – užkietėjęs sendaikčių mėgėjas.Autoriaus nuotr. Andrius GRYGELAITIS
Sendaikčiai – didžiausia Dariaus aistra. Jų vyras ieško pats, nemažai padovanoja aplinkiniai. Kaip pats juokavo, visi giminaičiai, draugai ar tiesiog pažįstami asmenys jau žino, kur padėti jiems nereikalingą senieną. Šlekių namuose gausu mūsų senelių bei prosenelių buityje ar žemės ūkyje naudotų padargų ir prietaisų. Dalis jų radę vietą maždaug hektarą užimančioje sodybos teritorijoje ir panaudoti ją puošti, o likę sendaikčiai sudėti specialiai tam skirtose patalpose. „Kol kas tai labiau į daiktų sandėlį panašus kambariukas, tačiau minčių apie nedidelį muziejų tikrai turiu. Aišku, viską pirma reikia sutvarkyti, sudėlioti į vietas“, – teigė D. Šlekys. Jo sukauptoje kolekcijoje gausu kurpalių, kultuvių, pjautuvų, ordinų, peilių, žvakidžių, sviesto muštuvių, lygintuvų ir kitokių rakandų. Tai – daugiausiai sovietinis palikimas, tačiau yra nemažai daiktų ir iš kitų šalių. D. Šlekys neretai su metalo detektoriumi ir pats pasileidžia į metalinių istorinių daiktų paieškas. Tiesa, dėl darbų ūkyje jis negali tam skirti tiek laiko, kiek norėtų. „Daugiausiai kokių nors senienų pavyksta rasti buvusių sodybų vietose. Iš radinių net galima pasakyti, ar ten gyveno turtuolių, ar vargšų šeimos. Aišku, daugelis į tokius radinius tiesiog numotų ranka, bet man jie – aukso vertės“, – šypsojosi pašnekovas. Jis mėgsta ne tik rinkti senienas, bet ir jas pritaikyti puošdamas aplinką. Pavyzdžiui, girnapusėmis paįvairinti pavėsinę ar iš arklio pasagų bei akmenų pagaminti sode žydinčią gėlę jam netrunka ilgai. Menininko gyslelę turintis Darius teigė mėgstantis užsiiminėti būtent tokio tipo kūryba. Aplinkos puošimui ir sendaikčių rinkimui D. Šlekys skiria tik nedidelę savo laiko dalį. Pagrindinė jo veikla – nemažo ūkio priežiūra. Maždaug pusantro šimto hektarų žemės dirbantis vyras verčiasi augalininkyste – kasmet sėja javus ir rapsus. Anksčiau Bačkiškių kaimo (Keturvalakių sen.) gyventojas namuose laikė ir karvių bei kiaulių, tačiau laikui bėgant buvo priverstas jų atsisakyti. „Daugiausiai turėjome gal 14 karvių ir šiek tiek prieauglio. Laikėme ir apie 100 kiaulių. Visgi sunkėjantys gyvulių laikymo reikalavimai, mažos supirkimo kainos, tai, kad esi tarsi pririštas prie ūkio, privertė jų atsisakyti. Anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti gyvulių nelaikančio kaimo gyventojo. Dabar valdžia jau visus žmones pavertė miestiečiais – gyvulius laiko vos vienas kitas“, – pastebėjimais dalijosi D. Šlekys. Nepaisant visko, pats vyras teigė, kad dirbti žemės ūkyje dabar yra nepalyginamai lengviau nei prieš keliasdešimt metų. Maždaug nuo 1995-ųjų ūkininkaujantis Bačkiškių kaimo gyventojas puikiai žino, ką reiškia žemę dirbti sena, nenašia technika ir kaip viskas pasikeičia, įsėdus į naują traktorių ar kombainą. „Dabar darbas ūkyje – vienas malonumas. Pamenu anksčiau dirbdavau su senu „Belorus“ markės traktoriumi. Aišku, ir žemės tada tiek nebuvo, kaip dabar. Ūkininkauti pradėjau nuo 36 hektarų. Vėliau plotai didėjo, keitėsi ir technika. Dabar valdau apie 150 ha, iš kurių 80 ha – nuosavos valdos“, – pasakojo ūkininkas. Šie metai D. Šlekiui nebuvo patys sėkmingiausi. Kol dauguma kitų rajono ūkininkų džiaugiasi rekordiniais derliais, Darius apgailestauja, kad vasarą siautusios liūtys išguldė dalį jo javų ir šie vėliau varpose suplėko. Vyras dėl to patyrė nemažų nuostolių. Per javapjūtę į grūdų supirkimo punktus Bačkiškių kaimo gyventojas išvežė beveik visą nukultą derlių. Nors įprastai ūkyje dirba vienas, tačiau per patį darbymetį pas tėvus suguža ir savo šeimas jau sukūrę vyriausieji sūnūs Karolis bei Dovydas. Kiek gali, tiek padeda ir dar mokykloje besimokanti Kamilė. D. Šlekys pasakojo, kad įprastai, jei nenukenčia nuo gamtos „išdaigų“, užauginamais derliais būna patenkintas, mat aplinkinės žemės – gana geros. Tiesa, vyras valdo ir tokių plotų, kurių našumas siekia vos 28 balus. Tokiose žemėse augantys javai ar rapsai, nepaisant geros priežiūros, retai kada subrandina laukiamą derlių. Ūkininkas pripažino, kad norėtų dar labiau išplėsti savo valdas, tačiau teigė suprantantis, kad tai gali būti sunki užduotis. Anot jo, konkurencija dėl aplinkinių žemių yra milžiniška, tad belieka mėginti išsaugoti tuos plotus, kuriuos jau turi. Vyro teigimu, valdas didinti reikia dėl to, kad uždirbti iš žemės kasmet tampa vis sunkiau. Žemdirbių užauginamos produkcijos supirkimo kainos nekyla jau eilę metų, o kuras, chemikalai, trąšos, technikos atsarginės dalys brangsta kone kasmet. Negana to, žemės nuomą jų savininkai taip pat nuolat kelia. D. Šlekio teigimu, dabar hektaro nuoma siekia 150–250 eurų per metus. „Ūkyje dirbti smagu, tačiau būna ir nemalonių situacijų. Blogiausia, kai per patį darbymetį lūžta ar genda technika. Aš turiu du traktorius ir šiais metais per javapjūtę vienas iš jų sugedo. Meldžiausi, kad tik likęs atlaikytų per darbymetį. Labiausiai ūkyje šiuo metu reikėtų naujo traktoriaus ir kombaino. Pastarojo įsigijimas yra artimiausiuose planuose“, – teigė pašnekovas.
Galerija: Šlekių ūkis
Publikuota: 2020-11-09 16:38:27 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones * „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|