„Santaka“ / Raudondvario grafo Benedikto Tiškevičiaus šventovė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Kuosėnų kaime (Bartninkų sen.) parduoda mėsines kiaules. Tel. 8 652 88 528.
Galioja iki: 2021-10-22 13:30:12

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-28 08:08:46



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-11-09 16:51

Dalinkitės:  


Miestelio bažnyčia buvo XIX a. architektūros šedevras.

Raudondvario grafo Benedikto Tiškevičiaus šventovė


Kalvoje, apaugusioje šimtametėmis liepomis ir ąžuolais, paskendę stovi raudoni rūmai. Iš vienos miestelio pusės teka Nemunas, o kitoje – žalią lanką pjaunantis Nevėžis. Žavingi šių upių krantai, statūs šlaitai ir skardžiai supa gražų Raudondvario miestelį. Tai viena iš seniausių Kauno rajono gyvenviečių. Čia nuo kalnelių tarpukariu buvo galima matyti Kauno bažnyčių bokštus ir fabrikų kaminus.



Pasiturinčiųjų Meka

Raudondvario apylinkių žemės garsėjo savo derliumi. Daug gražių ir stambių ūkių prieškaryje priklausė deramą padėtį visuomenėje užėmusiam kauniečiui – agronomui, gydytojui, inžinieriui ar profesoriui. Apylinkių grožis, geras susisiekimas ir nedidelis atstumas nuo Kauno buvo pagrindinės priežastys, leidusios vietovę vadinti pasiturinčių kauniečių Meka.

O ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje turėti ūkį šalia Raudondvario buvo jau mados reikalas. Todėl pokalbyje išgirsta frazė „turiu ūkį prie Raudondvario“ reiškė tik viena – kalbama su žmogumi, turinčiu daugybę pinigų. Tuo metu įsigyti čia sklypą buvo nelengva – už žemę mokėdavo dvigubai brangiau nei kitur. Tačiau kiekvienas apylinkės ūkis turėjo telefoną – prabangą, apie kurią galėjo tik pasvajoti kai kurie Kaune gyvenantys miestiečiai.




Raudonasis velnias

Senieji šaltiniai teigia, kad Raudondvariu ši vietovė buvo pradėta vadinti labai seniai. Kadaise šią vietą valdė keistas didikas. Į atsargą išėjęs generolas dėvėdavo deimantinėmis sagomis užsagstytą raudoną kuntušą. Galvą puošė raudona kepurė, o ant kojų žibėjo raudoni batai. Jis ir savo rūmus, visus dvaro pastatus įsakė nudažyti ryškiai raudona spalva. Jausdamas artėjančią mirtį davė paskutinį įsakymą – pareikalavo raudono karsto.

Apylinkių gyventojai bloguoju šio dvarininko neminėjo, su paprastais žmonėmis jis elgdavosi pakenčiamai. Tačiau su savo luomo atstovais nesugyvendavo. Nekviesdavo jų į svečius, neleisdavo medžioti jam priklausančiuose Raudondvario apylinkių miškuose. Visą gyvenimą praleido vienišas, o kaimiečiai šnibždėdavosi, kad knygas skaitydavo kaip pamišęs. Kaimyninių dvarų savininkai jį vadino raudonuoju velniu.



Dvarą įsigijo grafai

Devynioliktojo amžiaus pradžioje dvarą įsigijo grafų Tiškevičių giminė. Benediktas Tiškevičius 1856 metais pastatė įspūdingo grožio bažnyčią ir suteikė jai Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų vardą. Apžiūrėti jos bokštų atvažiuodavo menininkai ir užsienio turistai iš visos Europos. Grafas Benediktas savo lėšų negailėjo, siekė, kad šventovė pranoktų visus kitus apylinkėse stovėjusius Dievo namus.


Šventovė buvo išgražinta italų ir prancūzų skulptorių marmuru. Daug skulptūrų buvo atgabenta iš Paryžiaus ir Romos, dalis – iš Rusijos. Nemuno upe keletą metų laivais ir baidokais (baržomis – aut. past.) plaukė marmuro gabalai ir kitos statybinės medžiagos. Manoma, kad bažnyčiai Tiškevičius išleido per milijoną aukso rublių.



Bažnyčią statė ir meškos

Žiloje senovėje aplink Raudondvarį plytėjo didžiulės girios. Miškuose buvo gausu įvairiausių žvėrių, ypač meškų. Į šias apylinkes medžioti atvykdavo didikai iš visos Lietuvos. Sugautas meškas gabendavo į Smurgainių (Baltarusijoje) mieste stovėjusį žvėryną. Vieta buvo vadinama meškų akademija. Čia jas dresuodavo ir parduodavo vengrų klajokliams, vadintiems meškininkais.

Prieškario senolių prisiminimuose išlikę pasakojimai, kad B. Tiškevičius dresuotas meškas panaudojo bažnyčios statybos darbams. Savo svečių linksminimui buvo įsigijęs keletą šių žvėrių. Norėdamas palikti įspūdį kitiems didikams, Benediktas įsakė dresuotojams padaryti neštuvus ir pratinti meškas nešioti plytas, akmenis, žvyrą, sunkius marmuro gabalus. Po kurio laiko gyvūnai lengvai užnešdavo svorį ten, kur darbininkams buvo sunku prieiti.

Lietuvoje pradėjo sklisti kalbos, kad bažnyčią stato ne žmonės, o meškos. Raudondvario meškų epopėja baigėsi, kada bokšte dirbusi darbininkė išsigandusi meškos, nukrito ir užsimušė. Todėl daugiau meškų prie statybos darbų neprileido. O meistras buvo viešai nuplaktas rykštėmis.




Savo kūriniui atidavė širdį

Bažnyčios statybos darbai buvo vykdomi pagal italų emigranto Lietuvoje, architekto Cezario Anchini projektą. Garsusis skulptorius buvo Napoleono kariuomenės karininkas. Užbaigęs statybos darbus į tėvynę nebegrįžo.

Kalbama, kad ištisas dienas jis sėdėdavo ant Nemuno kranto ir ilgai stebėdavo savo kūrinį. Kartais žvilgsnis nukrypdavo į vakarus, o žmonėms sakydavo: „Ten manęs laukia sužadėtinė ir broliai, bet čia, Raudondvaryje, aš palikau savo sielą, kuri amžinai klajos bažnyčios sienose.“ Kartą aplankęs savo gimtuosius namus Italijoje architektas vėl sugrįžo į Raudondvarį. Sulaukęs septyniasdešimties 1861 metais mirė, palaidotas senosiose miestelio kapinėse.



Architektūros šedevras virto griuvėsių krūva

Gražusis italų architekto kūrinys žuvo Pirmojo pasaulinio karo audrose. Vokiečiams artėjant prie Kauno caro okupantai nusprendė susprogdinti garsiąją Raudondvario bažnyčią. Šventovės bokštai buvo aukšti, o nuo jų buvo galima apžvelgti visą apylinkę. Todėl besitraukiantiems rusams bažnyčia tapo per daug pavojinga.

Atvyko būrys rusų pionierių, padėjo bažnyčios rūsyje galingus dinamito užtaisus. Padegamoji virvė buvo nutiesta į Nemuno pakrantę, ir netrukus viskas išlėkė į orą. Per kelias minutes devynioliktojo amžiaus architektūros šedevras virto griuvėsių krūva. Marmuro skeveldros, plytos ir brangių skulptūrų dalys buvo išmėtytos šimto metrų spinduliu. Šimtai apylinkių gyventojų rinkosi prie griuvėsių, rinko marmuro gabalus, o senos moterys ir močiutės verkė.

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikotarpiu ant senosios Tiškevičių bažnyčios pamatų 1938 metais iškilo nauja šventovė. Raudondvario parapijos žmonės noriai aukojo bažnyčios atstatymui. Savo išore ji buvo panaši į buvusiąją, bet puošnumu neprilygo net iš tolo. 1938 metais bažnyčia buvo visiškai užbaigta, o jos aplinką papuošė dvi išlikusios marmuro skulptūros, dramblio kaulo raižinys ir pora paveikslų.



Tapo vaikų prieglauda

Tiškevičių pilis 1918–1940 metais virto vaikų prieglauda. Sekmadieniais parko alėjos suoliukai buvo apgaubti mažųjų vaikų krykštavimų. Didingą praeitį turėjusioje dvarvietėje gyvenę tarpukario vaikai buvo labai prisirišę prie savo netikrų motinų. Tačiau atskirą vaikų koloniją sudarė sergantieji, kuriems buvo griežtai draudžiama žaisti su sveikaisiais. Dažno jų akyse neretai buvo galima išvysti ašaras, maldaujančias leisti pažaisti su bendraamžiais.

Prieglaudai priklausė aštuoni buvusio dvaro pastatai ir trys hektarai žemės. Vaikų skaičius neretai perkopdavo tris šimtus. Buvusioje dvarvietėje buvo keturių komplektų pradžios mokykla. Moterų globos komitetas tarpukario vaikų namus turėjo ne tik Raudondvaryje, bet ir Gelgaudiškio dvare, netoli Šakių.

Kauniečiai kiekvieną šventadienį atakuodavo šalia Nemuno įsikūrusius miestelius, o vietiniai provincijos gyventojai ištiestomis rankomis laukdavo svečių. Būdavo labai keista tamsiame provincijos kaime matyti daugybę skrybėlėtų ponų ir gražiausiomis sukniomis pasipuošusių ponių ir panelių. Ties senosiomis sodybų tvoromis vietinės bobutės net palinkusios tarpusavyje aptarinėdavo kvepiančiomis Raudondvario parko alėjomis vaikštančių ir mandagiai besišnekučiuojančių kauniečių inteligentų aprangą bei manieras.




Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas





Galerija: Raudondvaris




Publikuota: 2020-11-09 16:51:15

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje plevėsuos ir Suvalkijos (Sūduvos) vėliava
* Rajonas po 20 metų: patrauklus gyventi, ilsėtis, atviras technologijoms
* Policijos komisariato garažo sieną jaunimas papuošė įspūdingu piešiniu
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas