|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
2009-ųjų rugpjūtį Algimantas Čekuolis su žmona Edita viešėjo „Santakos“ laikraščio redakcijoje.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Kaip ir kiekvieną dieną, šiandien žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis, atsikels anksti, padarys mankštą, išsimaudys po šaltu dušu, papusryčiaus ir sės prie savo darbo stalo rašyti. Darbus neabejotinai pertrauks sveikinimai – šiandien jam sukanka 89-eri. Dovaną sau rašytojas jau pasidovanojo – ant jo darbo stalo guli nauja, leidyklos „Alma littera“ išleista knyga „Šiaurės pašvaistė naujagimiui“. „Rašau tik teisybę. Su šypsena“, – sako rašytojas.
– Algimantai, perskaičiau jūsų knygą. Man pasirodė, kad joje savo skaitytojams negailite gerų patarimų. Kas vienija knygoje sudėtas jūsų įžvalgas?
– Autorius turi būti su savo karta. Ne šiaip gyventi šalia, bet būti jos dalimi. Kad taip nutiktų, būtinas vienas svarbus dalykas – rašantysis turi turėti istorijų, kurias verta papasakoti. Žmonės vertina tikrus dalykus ir istorijas, kurias gali atpažinti. Kadaise Homeras juk irgi pasakojo apie tarp Viduržemio ir Juodosios jūros siautėjančius banditus, kurie grobdavo praplaukiančius laivus. Kad būtų įdomiau, savo herojus rašytojas pavertė dievais ir pusdieviais, nors tie, kurie skaitė jo eiles, juk aiškiai žinojo, apie ką jis kalba. Servantesas savo „Don Kichotą“ irgi pradėjo kaip rinktinių to meto romanų parodiją, tačiau įsitraukęs, visa tai papasakojo kaip tikrą istoriją. Literatūra bus skaitoma ir mėgstama, jei atspindės tikrą gyvenimą. Žmonės ilgisi tiesos. Ypač – manosios kartos žmonės, kurie ilgus metus buvo durninami . Juos durnino visi – nuo mokyklos iki valdžios ir žurnalų bei laikraščių redaktorių. Dabar jie jau gali patys daryti išvadas, bet kad jas darytų, jiems reikia žinių. Aš pats jų ieškau ir, radęs kažką be galo įdomaus, noriu pasidalinti su skaitytojais.
– Kaip jūs apibūdintumėte savąją kartą?
– Mes – daug mačiusių karta. Juk aš ir mano amžininkai prisimename Smetonos laikus, pirmąjį bolševikmetį, atsimename vokiečių okupaciją, paskui - antrąjį bolševikmetį ir nepriklausomą Lietuvą. Buvome daug kartų laužomi, užtat dabar stengiamės išsilaikyti ant subintuotų kojų.
– Jūs, kaip ir mes visi, šiandien esame atsidūrę keistame laike. Kaip jį išgyvenate?
– Tyliai. Kvaila prieštarauti tam, kad ateina pavasaris arba kad atslenka audra.
– Jūsų knygoje išskaičiau ne vieną ateities perspektyvą. Kaip jūs įsivaizduojate Lietuvos ateitį?
– Visai neblogai. Jei tik, žinoma, pasirinksime teisingą kryptį. Judėti turime ne pramonėje, netgi ne moksle, rimtai susiimti turime žemės ūkyje. Privalome modernizuoti senąją mūsų žemės tradiciją. Praėjo laikas, kai iš vieno grūdo išaugdavo septyniolika javų, šiandien ūkininkai užaugina ir penkiasdešimt, ir šimtą. Jei lietuviai ūkininkai pasitelks kompiuterines technologijas, elektronikos priemones, mūsų žemės ūkis pakils į aukštumas. Tuo visiškai neabejoju. Mūsų laukia didysis perversmas, juk užprogramuotas traktorius be žmogaus veikia daug efektyviau. Jei technologinė revoliucija žemės ūkyje neįvyks, išsipildys pačios niūriausios pranašystės ir lietuvių tauta išnyks, ištirps kaip cukraus gabaliukas karštą dieną ant palangės. Nugalėti save, pamatyti pelną, išnaudoti žvėrišką mūsų meilę savo kraštui, - mes, literatai, turime padėti žmonėms pamatyti perspektyvą. Ir ne prikišamai, ne iš vadovėlio ją parodyti, o per gerąsias kitų šalių patirtis.
– Neapsiėjote ir be šių dienų aktualijos – Covid- 19 temos? Negalėjote likti nuošalyje? Kaip jūs pats išgyvenate karantiną?
– Ar galiu pasigirti? Čekuolis turi labai stiprų instinktą, kuris atsispiria ir prieš moteris, ir prieš istoriją. Kad ir kiek kilpų man buvo statoma, pavykdavo nuo jų išsisukti. Dar 2008-aisiais užsienio spaudoje aptikau pasakojimą apie jaunų mokslininkų sambūrį, kuris jau tais metais numatė stambius neramumus Amerikoje 2020-ųjų rudenį. Labai daug žuvusiųjų, kaip jie pranašavo, nėra, tačiau metai dar nepasibaigė ir Trumpas dar neparodė savo visų nagų. Istorija mums sako, kad nė viena milžiniška tauta, nė viena imperija ilgai negyvuoja. Prisiminkime Jungtinę Karalystę arba Prancūziją, Olandiją, o dabar ir braškančią Rusiją. Jungtinės Valstijos su savo demokratija, rodos, neblogai laikėsi, tačiau šiandien nesu tikras, ar jos nesubyrės.
– Galbūt ir pasaulinę pandemiją buvo galima numatyti? Ar niekur nebuvote skaitęs tokių įžvalgų?
– Esu tikras, kad ir jūs, ir aš savo kūno viduje ir ant jo paviršiaus nešiojamės galybę virusų. Jei organizmas nusilpęs, greičiausiai susirgsime, jei būsime stiprūs, gal jis mus ir aplenks. Kalbu ne tik apie koroną, kalbu apie tuberkuliozę. Stipri imuninė sistema virus įvaro į kampą ir neleidžia jiems pasireikšti. Ne aš taip kalbu, taip kalba pasaulio mokslininkai, - perverčiau toną literatūros, ruošdamas savo įžvalgas. Vis dėkoju Dievui už tai, kad jis man davė galimybę ir norą mokytis užsienio kalbų, kurios leidžia man įsigilinti ne į vieną, o į keletą ar net kelias dešimtis teorijų.
– O kaip jūs pats leidžiate dienas karantine?
– Oi, labai gerai, rašau knygas.
– Jūsų knygoje išskaičiau: nuo to, kiek miegate, priklauso jūsų sveikata. Kokia jūsų dienotvarkė?
– Miegui turi būti savas laikas. Geriausia – jei vienas ir tas pats. Aš visada einu gultis po paskutiniojo „Panoramos“ žodžio. Ir man visai nesvarbu, kas bus po to, jei reikės, bet kada atsisuksiu ir pažiūrėsiu. Ryte paprastai keliuosi tarp šešių ir septynių. Padarau mankštą, nusiprausiu po šaltu dušu, pusryčiauju, dirbu, pietauju, prigulu pogulio. Vakarieniauju irgi tuo pat metu – tarp šeštos ir septintos vakaro. Užkandu lengvai, kad pilnas skrandis netrukdytų miegui. Būna, prieš eidamas gulti, dar užsuku prie rašomojo stalo, pasižiūriu, kur sustojau. Neslėpsiu, yra pagundos tęsti darbą, bet sau pasakau – nereikia ir padedu šratinuką ant stalo. Vis dar rašau ranka, tekstus kompiuteriu man surenka, pats juos padiktuoju. Kartais nesuprantu, ką parašiau, toks jau tas mano raštas... Bet priminsiu, man jau – 89-eri. Kas kad į jaunas merginas dar norisi žiūrėti.
– Kokių dalykų iš jaunystės jums labiausiai trūksta?
– Greičio. Vaikštau pasiremdamas lazda, esu šlubas, o tai iš manęs atima galimybę išeiti į parką, prasieiti mieste. Mano veidą iš televizijos dar daug kas atpažįsta, ypač moterys paima už rankos, perveria tuo gailesčio pilnu žvilgsniu. Vemti verčia tas gailestis, negaliu jo pakęsti, užtat ir neinu iš namų. Savo bute turiu ilgą koridorių, penkiolika žingsnių ten, penkiolika atgal. Atsidarau langus, imituoju šviežią orą ir vaikštau taip po keletą kartų per dieną.
Mirti aš nebijau, gerai pagyvenau, nuo šešiolikos pats sau užsidirbdavau. Vėliau išvykau į Maskvą studijuoti literatūros, tai buvo vienintelė išeitis, kad tėvų neištremtų į Sibirą. Mano tėtis buvo šaulys, mama – jaunalietuvių vadė, abu – mokytojai. Nuo trejų metų sėdėdavau su mokiniais jų klasėse, tėvai neturėjo manęs kur padėti. Gal todėl savęs neraštingo nė neprisimenu, o anuomet susiformavęs įprotis siekti žinių, išliko iki šiolei.
– Savo knygoje rašote apie vienišumą, prilyginate jį badui. Ar taip ir jaučiatės?
– Dvylika metų plaukiojau laivuose. Juose sutikau daug nemokšų, storžievių ir primityvių žmonių. Kur kas geriau jausdavausi būdamas vienas savo kajutėje, nei tarp jų. Užsirakindavau ir gyvendavau su savo vienatve. Ir su svajonėmis, žinoma. Visada mėgau svajoti, jaunystėje netgi tekdavo save raminti: iš svajotojo nieko gero neišeis. Tačiau svajonės mus veda į priekį. Reikia to nepamiršti.
– Kai mirė jūsų žmona Edita, likote be gyvenimo draugės, kaip ištveriate tokią vienatvę?
– Po Editos mirties, taip ir neišdrįsau asistuoti moterims. Man visada atrodė, jog įžeisiu jos atminimą. Mėgstu pabūti sanatorijose Druskininkuose ar Birštone, kur pilna vienišų žmonių, prisėsti prie baro ir pasikalbėti prie vyno taurės. Negaliu pasakyti, kad esu patyręs vienišumą, kai nežinai, kur dėtis. Gal jau ir nebepatirsiu. Kas žino, kiek man čia liko, žiūrėk, po pusmečio ims ir užsidarys klapanai. Pažadėkit, kad manęs negailėsite, geriau – pavydėkit.
– Ar galėčiau jūsų paprašyti, kad išvardintumėte penkis dalykus, kurie gyvenime jums atrodo patys svarbiausi?
– Na, ką, pradedame. Pirmiausia – mokytis žiūrėti žmonėms į akis. Antras – žinoti, kad gyvenimas nepasikartos. Trečias – labai labai mylėti moteris. Ketvirtas – skaniai valgyti ir gerti. Nėra nieko skaniau už didelę daržovių lėkštę, kurią man paruošia marti. Ir penktasis – turėti penkis instinktų sluoksnius ir niekaip juose nesusipainioti.
Kaip ir kiekvieną dieną, šiandien žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis, atsikels anksti, padarys mankštą, išsimaudys po šaltu dušu, papusryčiaus ir sės prie savo darbo stalo rašyti. Darbus neabejotinai pertrauks sveikinimai – šiandien jam sukanka 89-eri. Dovaną sau rašytojas jau pasidovanojo – ant jo darbo stalo guli nauja, leidyklos „Alma littera“ išleista knyga „Šiaurės pašvaistė naujagimiui“. „Rašau tik teisybę. Su šypsena“, – sako rašytojas. |
– Autorius turi būti su savo karta. Ne šiaip gyventi šalia, bet būti jos dalimi. Kad taip nutiktų, būtinas vienas svarbus dalykas – rašantysis turi turėti istorijų, kurias verta papasakoti. Žmonės vertina tikrus dalykus ir istorijas, kurias gali atpažinti. Kadaise Homeras juk irgi pasakojo apie tarp Viduržemio ir Juodosios jūros siautėjančius banditus, kurie grobdavo praplaukiančius laivus. Kad būtų įdomiau, savo herojus rašytojas pavertė dievais ir pusdieviais, nors tie, kurie skaitė jo eiles, juk aiškiai žinojo, apie ką jis kalba. Servantesas savo „Don Kichotą“ irgi pradėjo kaip rinktinių to meto romanų parodiją, tačiau įsitraukęs, visa tai papasakojo kaip tikrą istoriją. Literatūra bus skaitoma ir mėgstama, jei atspindės tikrą gyvenimą. Žmonės ilgisi tiesos. Ypač – manosios kartos žmonės, kurie ilgus metus buvo durninami . Juos durnino visi – nuo mokyklos iki valdžios ir žurnalų bei laikraščių redaktorių. Dabar jie jau gali patys daryti išvadas, bet kad jas darytų, jiems reikia žinių. Aš pats jų ieškau ir, radęs kažką be galo įdomaus, noriu pasidalinti su skaitytojais.
– Mes – daug mačiusių karta. Juk aš ir mano amžininkai prisimename Smetonos laikus, pirmąjį bolševikmetį, atsimename vokiečių okupaciją, paskui - antrąjį bolševikmetį ir nepriklausomą Lietuvą. Buvome daug kartų laužomi, užtat dabar stengiamės išsilaikyti ant subintuotų kojų.
– Tyliai. Kvaila prieštarauti tam, kad ateina pavasaris arba kad atslenka audra.
– Visai neblogai. Jei tik, žinoma, pasirinksime teisingą kryptį. Judėti turime ne pramonėje, netgi ne moksle, rimtai susiimti turime žemės ūkyje. Privalome modernizuoti senąją mūsų žemės tradiciją. Praėjo laikas, kai iš vieno grūdo išaugdavo septyniolika javų, šiandien ūkininkai užaugina ir penkiasdešimt, ir šimtą. Jei lietuviai ūkininkai pasitelks kompiuterines technologijas, elektronikos priemones, mūsų žemės ūkis pakils į aukštumas. Tuo visiškai neabejoju. Mūsų laukia didysis perversmas, juk užprogramuotas traktorius be žmogaus veikia daug efektyviau. Jei technologinė revoliucija žemės ūkyje neįvyks, išsipildys pačios niūriausios pranašystės ir lietuvių tauta išnyks, ištirps kaip cukraus gabaliukas karštą dieną ant palangės. Nugalėti save, pamatyti pelną, išnaudoti žvėrišką mūsų meilę savo kraštui, - mes, literatai, turime padėti žmonėms pamatyti perspektyvą. Ir ne prikišamai, ne iš vadovėlio ją parodyti, o per gerąsias kitų šalių patirtis.
– Ar galiu pasigirti? Čekuolis turi labai stiprų instinktą, kuris atsispiria ir prieš moteris, ir prieš istoriją. Kad ir kiek kilpų man buvo statoma, pavykdavo nuo jų išsisukti. Dar 2008-aisiais užsienio spaudoje aptikau pasakojimą apie jaunų mokslininkų sambūrį, kuris jau tais metais numatė stambius neramumus Amerikoje 2020-ųjų rudenį. Labai daug žuvusiųjų, kaip jie pranašavo, nėra, tačiau metai dar nepasibaigė ir Trumpas dar neparodė savo visų nagų. Istorija mums sako, kad nė viena milžiniška tauta, nė viena imperija ilgai negyvuoja. Prisiminkime Jungtinę Karalystę arba Prancūziją, Olandiją, o dabar ir braškančią Rusiją. Jungtinės Valstijos su savo demokratija, rodos, neblogai laikėsi, tačiau šiandien nesu tikras, ar jos nesubyrės.
– Esu tikras, kad ir jūs, ir aš savo kūno viduje ir ant jo paviršiaus nešiojamės galybę virusų. Jei organizmas nusilpęs, greičiausiai susirgsime, jei būsime stiprūs, gal jis mus ir aplenks. Kalbu ne tik apie koroną, kalbu apie tuberkuliozę. Stipri imuninė sistema virus įvaro į kampą ir neleidžia jiems pasireikšti. Ne aš taip kalbu, taip kalba pasaulio mokslininkai, - perverčiau toną literatūros, ruošdamas savo įžvalgas. Vis dėkoju Dievui už tai, kad jis man davė galimybę ir norą mokytis užsienio kalbų, kurios leidžia man įsigilinti ne į vieną, o į keletą ar net kelias dešimtis teorijų.
–
– Oi, labai gerai, rašau knygas.
– Miegui turi būti savas laikas. Geriausia – jei vienas ir tas pats. Aš visada einu gultis po paskutiniojo „Panoramos“ žodžio. Ir man visai nesvarbu, kas bus po to, jei reikės, bet kada atsisuksiu ir pažiūrėsiu. Ryte paprastai keliuosi tarp šešių ir septynių. Padarau mankštą, nusiprausiu po šaltu dušu, pusryčiauju, dirbu, pietauju, prigulu pogulio. Vakarieniauju irgi tuo pat metu – tarp šeštos ir septintos vakaro. Užkandu lengvai, kad pilnas skrandis netrukdytų miegui. Būna, prieš eidamas gulti, dar užsuku prie rašomojo stalo, pasižiūriu, kur sustojau. Neslėpsiu, yra pagundos tęsti darbą, bet sau pasakau – nereikia ir padedu šratinuką ant stalo. Vis dar rašau ranka, tekstus kompiuteriu man surenka, pats juos padiktuoju. Kartais nesuprantu, ką parašiau, toks jau tas mano raštas... Bet priminsiu, man jau – 89-eri. Kas kad į jaunas merginas dar norisi žiūrėti.
– Greičio. Vaikštau pasiremdamas lazda, esu šlubas, o tai iš manęs atima galimybę išeiti į parką, prasieiti mieste. Mano veidą iš televizijos dar daug kas atpažįsta, ypač moterys paima už rankos, perveria tuo gailesčio pilnu žvilgsniu. Vemti verčia tas gailestis, negaliu jo pakęsti, užtat ir neinu iš namų. Savo bute turiu ilgą koridorių, penkiolika žingsnių ten, penkiolika atgal. Atsidarau langus, imituoju šviežią orą ir vaikštau taip po keletą kartų per dieną.
Mirti aš nebijau, gerai pagyvenau, nuo šešiolikos pats sau užsidirbdavau. Vėliau išvykau į Maskvą studijuoti literatūros, tai buvo vienintelė išeitis, kad tėvų neištremtų į Sibirą. Mano tėtis buvo šaulys, mama – jaunalietuvių vadė, abu – mokytojai. Nuo trejų metų sėdėdavau su mokiniais jų klasėse, tėvai neturėjo manęs kur padėti. Gal todėl savęs neraštingo nė neprisimenu, o anuomet susiformavęs įprotis siekti žinių, išliko iki šiolei.
– Dvylika metų plaukiojau laivuose. Juose sutikau daug nemokšų, storžievių ir primityvių žmonių. Kur kas geriau jausdavausi būdamas vienas savo kajutėje, nei tarp jų. Užsirakindavau ir gyvendavau su savo vienatve. Ir su svajonėmis, žinoma. Visada mėgau svajoti, jaunystėje netgi tekdavo save raminti: iš svajotojo nieko gero neišeis. Tačiau svajonės mus veda į priekį. Reikia to nepamiršti.
– Po Editos mirties, taip ir neišdrįsau asistuoti moterims. Man visada atrodė, jog įžeisiu jos atminimą. Mėgstu pabūti sanatorijose Druskininkuose ar Birštone, kur pilna vienišų žmonių, prisėsti prie baro ir pasikalbėti prie vyno taurės. Negaliu pasakyti, kad esu patyręs vienišumą, kai nežinai, kur dėtis. Gal jau ir nebepatirsiu. Kas žino, kiek man čia liko, žiūrėk, po pusmečio ims ir užsidarys klapanai. Pažadėkit, kad manęs negailėsite, geriau – pavydėkit.
– Na, ką, pradedame. Pirmiausia – mokytis žiūrėti žmonėms į akis. Antras – žinoti, kad gyvenimas nepasikartos. Trečias – labai labai mylėti moteris. Ketvirtas – skaniai valgyti ir gerti. Nėra nieko skaniau už didelę daržovių lėkštę, kurią man paruošia marti. Ir penktasis – turėti penkis instinktų sluoksnius ir niekaip juose nesusipainioti.
Publikuota: 2020-11-10 14:45:18
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|