|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Marytė Prūdnikova propaguoja sveiką gyvenseną ir pati gamina vaisinius saldumynus.
Asmeninio albumo nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Veikli vištytiškė Marytė Prūdnikova daugelį nustebintų tiek savo gyvenimo istorija, tiek filosofija. Po daugelio metų klajonių į gimtinę gyventi grįžusi moteris propaguoja sveiką gyvenseną ir tuo nori uždegti aplinkinius.
Vaikystė svetur
Prieš metus Vištytyje apsigyvenusi M. Prūdnikova mano, kad taip buvo lemta likimo, jog po kelių dešimčių metų klajonių po svetimus kraštus, siekusi mokslų ir karjeros vyro gimtinėje, ji sugrįžo į savąją. Paminėti mamos mirties metinių iš Lenkijos, kur pastaruoju metu gyveno, atvykusi moteris užsuko pas savo krikšto mamą. Radusi ją sunkiai bevaikštančią ir nebegalinčią savimi pasirūpinti, Marytė suprato, kad privalo pasilikti. Taip liko ir tarsi pajuto palengvėjimą, kad pagaliau sugrįžo namo, kad ilgai po pasaulį mėtęs ir daug pažinti leidęs likimas dabar suteikė progą įgyta patirtimi pasidalyti gimtojoje Lietuvoje.
Vištytį Marytė vadina savo gimtine, mat šio miestelio ligoninėje prieš daugiau nei pusšimtį metų Marijonos ir Juozapo Algirdo Žėkų šeimoje išvydo pasaulį. Tiesa, tėvai kurį laiką gyveno Kaliningrado srityje, 12 km nuo Vištyčio, tačiau Marytė nuolat viešėdavo pas senelius Bakšiškių kaime, o vyresnėliai jos broliai ir seserys lankė Vištyčio mokyklą.
Kai Marytei sukako šešeri, tėvų šeima sugrįžo gyventi į Lietuvą ir apsistojo Keturvalakiuose. Tad mergaitė pradėjo mokslus šio miestelio mokykloje ir iki šiol labai geru žodžiu mini klasės vadovą Zigmą Žemaitį – tuomet jauną pedagogą, mokiusį savo auklėtinius gyvenimiškos išminties.
Baigusi 8 klases Marytė išvyko mokytis į Alytų ir, kaip vyresnė jos sesuo, ketino tapti tekstilininke. Tačiau likimas panoro kitaip: sportišką, visose mokyklos varžybose dalyvavusią paauglę pastebėjo žinomas treneris Valerijus Konovalovas, prikalbinęs užsiimti dviračių sportu. Neilgai trukus Marytė buvo pakviesta į Lietuvos rinktinę, tad toliau mokslus tęsė ne tekstilės, o tuomet prestižinėje Panevėžio sporto mokykloje.
Sportinė karjera
Šis likimo vingis visiškai pakeitė moksleivės gyvenimą. Tapusi Lietuvos dviračių rinktinės nare ji su komanda pradėjo keliauti po visą tuometę Sovietų Sąjungą, ne kartą buvo tapusi čempione, tad puikiai žinojo pergalių skonį.
Tačiau kai dalyvaudama varžybose Kirgizijoje pateko į dviračių griūtį ir patyrė sunkią traumą, mergina nutarė atsisakyti tolesnės karjeros, nes suprato, kad profesionalus sportas daro didelę žalą sveikatai. Didžiuliai fiziniai krūviai, svorių kilnojimas palieka pėdsakus visam gyvenimui. Dar būdama aštuoniolikmetė Marytė jau žinojo, kas yra stuburo skausmas, kai stovint autobuse tiesiog rieda ašaros. Tad dabar ji sako sporto visiškai nemylinti, tačiau kūno kultūra užsiimanti kasdien.
Visgi visiškai atsisveikinti su sportu jaunai merginai tuomet nepavyko, nes pastebėjęs jos organizacinius sugebėjimus treneris labai norėjo pasilikti Marytę savo komandoje, tad paskatino merginą toliau mokytis. Tuomet ji Druskininkų medicinos mokykloje baigė masažuotojų kursus, įstojo į Kūno kultūros institutą ir su savo komanda važinėjo jau ne kaip sportininkė, o kaip masažuotoja, neilgai trukus tapo komandos administratore.
Ši veikla Marytei atvėrė kelius į visai kitokį pasaulį, mat ji, būdama dar visai jaunutė, jau pati savarankiškai vykdavo į įvairias šalis ir derino varžybų grafikus, komandos apgyvendinimo, maitinimo, pavėžėjimo klausimus. Tai jai suteikė neįkainojamos patirties ir drąsos ieškoti išeities net tada, kai, rodos, jos nebėra.
Neįprasta aplinka
Visgi netrukus merginai teko atsisveikinti ne tik su savo komanda, bet ir su Lietuva. Lemtinga pažintis draugės vestuvėse lėmė, kad netrukus Marytė tapo žmona ir mama.
Bandę gyventi Lietuvoje, Marytės gimtajame Vilkaviškio rajone, netrukus jaunavedžiai išvyko į vyro gimtinę, už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos esantį milijoninį Voronežo miestą. Bet ir ten veikli lietuvė neliko nepastebėta. Gyvendama Voroneže M. Prūdnikova baigė aukštąjį mokslą, tik ne Kūno kultūros institutą, į kurį buvo įstojusi Lietuvoje, o Maskvos kūno kultūros akademiją.
Paauginusi savo keturis vaikus M. Prūdnikova nutarė užsiimti visuomenine veikla, nes nebegalėjo pakęsti šiukšlino Voronežo mikrorajono, kuriame gyveno. Nors vieta buvo graži – šalia miškelio, aplink stovėjo privatūs namai, tačiau ten gyvenę žmonės visiškai to nevertino. Radę duobę ar griovį jie tiesiog vertė į jį atliekas, nes mikrorajone nebuvo organizuojamas šiukšlių išvežimas.
– Uždavusi sau klausimą, kodėl turiu gyventi tarp šiukšlių, jei esu įpratusi kitaip, supratau, kad likimas man siunčia veiklą, kuria turiu užsiimti, – sakė M. Prūdnikova. – Sukviečiau vietinių gyventojų susirinkimą ir pasiūliau jiems rūšiuoti šiukšles: buitines atliekas užkasti savo sklypuose, o stiklo, popieriaus, kitų antrinių žaliavų išvežimu pažadėjau pati pasirūpinti.
Iš Lietuvos kilusiai moteriai buvo sunku suvokti, kodėl XXI amžiaus išvakarėse dar vyksta tokie dalykai, todėl ji parašė projektą „Į naują amžių – naujame, švariame name“ ir ėmėsi jį realizuoti.
Tapo politike
Marytė prisimena, kad toks pasiūlymas patiko ne visiems gyventojams, tačiau dukart per mėnesį atvykdavę šiukšlių surinkėjai gyventojams už antrines žaliavas atsilygindavo, tad žmonės buvo suinteresuoti.
Ėmusis mikrorajono švarinimo veiklos M. Prūdnikova netruko išgarsėti. Iš jos interviu ėmė televizija, radijas, laikraščiai. Moteris buvo išrinkta savo kvartalo pirmininke, vėliau ėmėsi steigti savivaldybės vietos komitetą, kuris rūpinosi mikrorajono reikalais: kad būtų įrengti šaligatviai, išasfaltuotos gatvės, važinėtų miesto autobusai ir pan.
Šioms programoms įgyvendinti buvo skiriama lėšų ne tik iš savivaldybės biudžeto. Prie jų dosniai prisidėdavo ir rėmėjai, tad netrukus Marytė tapo ne tik visuomenininke, bet ir vietos politike – ją į savo gretas pakvietė tuo metu įtakinga, garsaus Rusijos akių chirurgo Sviatoslavo Fiodorovo vadovaujama partija.
Tuo metu M. Prūdnikova Voroneže išgyveno aukso amžių, nes partija, kuriai atstovavo, skyrė pakankamai pinigų jos projektams įgyvendinti. Kadangi moters gyvenamajame mikrorajone visiškai nebuvo veiklų vaikams, ji organizuodavo jiems užsiėmimus: gavusi lėšų per darbo biržą, galėjo vaikams mokėti už miesto švarinimo darbus, senelių priežiūrą, organizuodavo žaidimus, diskotekas, kepdavo pyragus.
Iš vietinių verslininkų gavusi paramos, M. Prūdnikova savo mikrorajone organizuodavo šventes, sporto rungtynes, leido laikraštį „Viktorija“. O jos parašyta programa „Jeigu aš būčiau meras...“ užėmė pirmą vietą ir Marytė buvo apdovanota kelione į JAV, kur taip pat galėjo pasisemti savivaldos patirties, susitikti su įdomiais žmonėmis, užmegzti ryšių su partneriais užsienyje.
Išbandymas savigarba
Įsitraukusi į darbą savivaldoje M. Prūdnikova suprato, kad aukštesnėms pareigoms užimti reikia atitinkamo išsilavinimo, todėl įstojo į Rusijos viešojo administravimo akademiją prie Prezidentūros.
Nuolat būdama visuomenės dėmesio centre, galvodama apie ateities perspektyvas, M. Prūdnikova susidomėjo asmenybės ugdymo programomis, kurios padėjo atsakyti į daugelį gyvenimo klausimų, suvokti, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai.
Gindama diplominį darbą Marytė gavo pasiūlymą įsidarbinti Maskvoje. Nors Voroneže lietuvė buvo išgyvenusi du dešimtmečius, nutarė save išbandyti Rusijos sostinėje. Tiesa, ten jai teko susidurti su Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama korupcija, kai pareigas gali „nusipirkti“ už visai nedidelius pinigus. Tačiau savigarba kartais būna brangesnė...
Atsikratė kaltės
Visgi tuo metu likimas vėl moteriai pakišo naują išbandymą – dalyvaudama tarptautiniame asmenybės ugdymo seminare ji buvo pakviesta atvykti į Lenkiją ir pasidalyti savo žiniomis.
Asmenybės ugdymo seminarams M. Prūdnikova dėkinga už tai, kad padėjo atsikratyti kaltės jausmo, persekiojusio nuo pat gimimo. Jos atėjimas į pasaulį buvo toks pat neeilinis ir komplikuotas, kaip ir pažinimo keliu vedęs gyvenimas. Mat pasaulį ji turėjo išvysti drauge su broliu dvyniu. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad gyvenimas buvo dovanotas tik jai vienai.
Tą gūdžią 1964-ųjų rugsėjo naktį dėl komplikuotai susiklosčiusio dvynius nešiojusios moters gimdymo Vištyčio medikai iškvietė pagalbą iš Vilkaviškio. Tačiau į Vištytį skubėjęs ekipažas pateko į avariją. Pavėlavus pagalbai Marytės brolio gyvybės išgelbėti nebepavyko...
Pastaruosius 7 metus M. Prūdnikova veda asmenybės ugdymo bei sveikos gyvensenos seminarus tiek Lenkijoje, tiek Rusijoje. Per kūno masažą, bendravimą, naudodamasi gautomis žiniomis ji moko žmones pakeisti gyvenimo būdą, požiūrį, kad grįžtų sveikata ir psichologinė ramybė, pagerėtų savitarpio santykiai. Marytė turi sukūrusi kelias tuo besiverčiančias įmones, o Lenkijoje netrukus turėtų atsidaryti jos ir bendraminčių įkurtas sveikos gyvensenos, išminties ir ilgaamžiškumo institutas. Moteris šia tema turi sukūrusi tinklaraščius, kuriuose dalijasi savo mintimis ir įžvalgomis.
Apsigyvenusi Vištytyje Marytė savo įgytas žinias ketina perteikti ir mūsų rajono gyventojams, padėti jiems pasikeisti, kad visiems būtų patogiau gyventi šiame pasaulyje. Kad galėtume keistis, gyventi teisingiau ir išvengti katastrofų.
O kol kas M. Prūdnikova negali atsidžiaugti Vištyčio gamtos dovanomis, kurias mes galime imti, bet nemokame pasinaudoti. Moteris iš obuolių ir kitų natūralių produktų gamina saldainius ir sveikus saldumynus.
Šiuo metu, kol koronavirusas trukdo bendrauti ir susitikti saviugdos mokyklose, M. Prūdnikova su bendraminčiais ir vietiniais gamintojais ruošia kalėdines dovanas, kurių galbūt teks paskanauti ir mūsų rajono gyventojams. Tačiau pasibaigus pandemijai moteris tikisi susitikti su vietiniais žmonėmis ir perduoti jiems tai, ką dovanojo likimas.
Veikli vištytiškė Marytė Prūdnikova daugelį nustebintų tiek savo gyvenimo istorija, tiek filosofija. Po daugelio metų klajonių į gimtinę gyventi grįžusi moteris propaguoja sveiką gyvenseną ir tuo nori uždegti aplinkinius. |
Prieš metus Vištytyje apsigyvenusi M. Prūdnikova mano, kad taip buvo lemta likimo, jog po kelių dešimčių metų klajonių po svetimus kraštus, siekusi mokslų ir karjeros vyro gimtinėje, ji sugrįžo į savąją. Paminėti mamos mirties metinių iš Lenkijos, kur pastaruoju metu gyveno, atvykusi moteris užsuko pas savo krikšto mamą. Radusi ją sunkiai bevaikštančią ir nebegalinčią savimi pasirūpinti, Marytė suprato, kad privalo pasilikti. Taip liko ir tarsi pajuto palengvėjimą, kad pagaliau sugrįžo namo, kad ilgai po pasaulį mėtęs ir daug pažinti leidęs likimas dabar suteikė progą įgyta patirtimi pasidalyti gimtojoje Lietuvoje.
Vištytį Marytė vadina savo gimtine, mat šio miestelio ligoninėje prieš daugiau nei pusšimtį metų Marijonos ir Juozapo Algirdo Žėkų šeimoje išvydo pasaulį. Tiesa, tėvai kurį laiką gyveno Kaliningrado srityje, 12 km nuo Vištyčio, tačiau Marytė nuolat viešėdavo pas senelius Bakšiškių kaime, o vyresnėliai jos broliai ir seserys lankė Vištyčio mokyklą.
Kai Marytei sukako šešeri, tėvų šeima sugrįžo gyventi į Lietuvą ir apsistojo Keturvalakiuose. Tad mergaitė pradėjo mokslus šio miestelio mokykloje ir iki šiol labai geru žodžiu mini klasės vadovą Zigmą Žemaitį – tuomet jauną pedagogą, mokiusį savo auklėtinius gyvenimiškos išminties.
Baigusi 8 klases Marytė išvyko mokytis į Alytų ir, kaip vyresnė jos sesuo, ketino tapti tekstilininke. Tačiau likimas panoro kitaip: sportišką, visose mokyklos varžybose dalyvavusią paauglę pastebėjo žinomas treneris Valerijus Konovalovas, prikalbinęs užsiimti dviračių sportu. Neilgai trukus Marytė buvo pakviesta į Lietuvos rinktinę, tad toliau mokslus tęsė ne tekstilės, o tuomet prestižinėje Panevėžio sporto mokykloje.
Šis likimo vingis visiškai pakeitė moksleivės gyvenimą. Tapusi Lietuvos dviračių rinktinės nare ji su komanda pradėjo keliauti po visą tuometę Sovietų Sąjungą, ne kartą buvo tapusi čempione, tad puikiai žinojo pergalių skonį.
Tačiau kai dalyvaudama varžybose Kirgizijoje pateko į dviračių griūtį ir patyrė sunkią traumą, mergina nutarė atsisakyti tolesnės karjeros, nes suprato, kad profesionalus sportas daro didelę žalą sveikatai. Didžiuliai fiziniai krūviai, svorių kilnojimas palieka pėdsakus visam gyvenimui. Dar būdama aštuoniolikmetė Marytė jau žinojo, kas yra stuburo skausmas, kai stovint autobuse tiesiog rieda ašaros. Tad dabar ji sako sporto visiškai nemylinti, tačiau kūno kultūra užsiimanti kasdien.
Visgi visiškai atsisveikinti su sportu jaunai merginai tuomet nepavyko, nes pastebėjęs jos organizacinius sugebėjimus treneris labai norėjo pasilikti Marytę savo komandoje, tad paskatino merginą toliau mokytis. Tuomet ji Druskininkų medicinos mokykloje baigė masažuotojų kursus, įstojo į Kūno kultūros institutą ir su savo komanda važinėjo jau ne kaip sportininkė, o kaip masažuotoja, neilgai trukus tapo komandos administratore.
Ši veikla Marytei atvėrė kelius į visai kitokį pasaulį, mat ji, būdama dar visai jaunutė, jau pati savarankiškai vykdavo į įvairias šalis ir derino varžybų grafikus, komandos apgyvendinimo, maitinimo, pavėžėjimo klausimus. Tai jai suteikė neįkainojamos patirties ir drąsos ieškoti išeities net tada, kai, rodos, jos nebėra.
Visgi netrukus merginai teko atsisveikinti ne tik su savo komanda, bet ir su Lietuva. Lemtinga pažintis draugės vestuvėse lėmė, kad netrukus Marytė tapo žmona ir mama.
Bandę gyventi Lietuvoje, Marytės gimtajame Vilkaviškio rajone, netrukus jaunavedžiai išvyko į vyro gimtinę, už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos esantį milijoninį Voronežo miestą. Bet ir ten veikli lietuvė neliko nepastebėta. Gyvendama Voroneže M. Prūdnikova baigė aukštąjį mokslą, tik ne Kūno kultūros institutą, į kurį buvo įstojusi Lietuvoje, o Maskvos kūno kultūros akademiją.
Paauginusi savo keturis vaikus M. Prūdnikova nutarė užsiimti visuomenine veikla, nes nebegalėjo pakęsti šiukšlino Voronežo mikrorajono, kuriame gyveno. Nors vieta buvo graži – šalia miškelio, aplink stovėjo privatūs namai, tačiau ten gyvenę žmonės visiškai to nevertino. Radę duobę ar griovį jie tiesiog vertė į jį atliekas, nes mikrorajone nebuvo organizuojamas šiukšlių išvežimas.
– Uždavusi sau klausimą, kodėl turiu gyventi tarp šiukšlių, jei esu įpratusi kitaip, supratau, kad likimas man siunčia veiklą, kuria turiu užsiimti, – sakė M. Prūdnikova. – Sukviečiau vietinių gyventojų susirinkimą ir pasiūliau jiems rūšiuoti šiukšles: buitines atliekas užkasti savo sklypuose, o stiklo, popieriaus, kitų antrinių žaliavų išvežimu pažadėjau pati pasirūpinti.
Iš Lietuvos kilusiai moteriai buvo sunku suvokti, kodėl XXI amžiaus išvakarėse dar vyksta tokie dalykai, todėl ji parašė projektą „Į naują amžių – naujame, švariame name“ ir ėmėsi jį realizuoti.
Marytė prisimena, kad toks pasiūlymas patiko ne visiems gyventojams, tačiau dukart per mėnesį atvykdavę šiukšlių surinkėjai gyventojams už antrines žaliavas atsilygindavo, tad žmonės buvo suinteresuoti.
Ėmusis mikrorajono švarinimo veiklos M. Prūdnikova netruko išgarsėti. Iš jos interviu ėmė televizija, radijas, laikraščiai. Moteris buvo išrinkta savo kvartalo pirmininke, vėliau ėmėsi steigti savivaldybės vietos komitetą, kuris rūpinosi mikrorajono reikalais: kad būtų įrengti šaligatviai, išasfaltuotos gatvės, važinėtų miesto autobusai ir pan.
Šioms programoms įgyvendinti buvo skiriama lėšų ne tik iš savivaldybės biudžeto. Prie jų dosniai prisidėdavo ir rėmėjai, tad netrukus Marytė tapo ne tik visuomenininke, bet ir vietos politike – ją į savo gretas pakvietė tuo metu įtakinga, garsaus Rusijos akių chirurgo Sviatoslavo Fiodorovo vadovaujama partija.
Tuo metu M. Prūdnikova Voroneže išgyveno aukso amžių, nes partija, kuriai atstovavo, skyrė pakankamai pinigų jos projektams įgyvendinti. Kadangi moters gyvenamajame mikrorajone visiškai nebuvo veiklų vaikams, ji organizuodavo jiems užsiėmimus: gavusi lėšų per darbo biržą, galėjo vaikams mokėti už miesto švarinimo darbus, senelių priežiūrą, organizuodavo žaidimus, diskotekas, kepdavo pyragus.
Iš vietinių verslininkų gavusi paramos, M. Prūdnikova savo mikrorajone organizuodavo šventes, sporto rungtynes, leido laikraštį „Viktorija“. O jos parašyta programa „Jeigu aš būčiau meras...“ užėmė pirmą vietą ir Marytė buvo apdovanota kelione į JAV, kur taip pat galėjo pasisemti savivaldos patirties, susitikti su įdomiais žmonėmis, užmegzti ryšių su partneriais užsienyje.
Įsitraukusi į darbą savivaldoje M. Prūdnikova suprato, kad aukštesnėms pareigoms užimti reikia atitinkamo išsilavinimo, todėl įstojo į Rusijos viešojo administravimo akademiją prie Prezidentūros.
Nuolat būdama visuomenės dėmesio centre, galvodama apie ateities perspektyvas, M. Prūdnikova susidomėjo asmenybės ugdymo programomis, kurios padėjo atsakyti į daugelį gyvenimo klausimų, suvokti, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai.
Gindama diplominį darbą Marytė gavo pasiūlymą įsidarbinti Maskvoje. Nors Voroneže lietuvė buvo išgyvenusi du dešimtmečius, nutarė save išbandyti Rusijos sostinėje. Tiesa, ten jai teko susidurti su Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama korupcija, kai pareigas gali „nusipirkti“ už visai nedidelius pinigus. Tačiau savigarba kartais būna brangesnė...
Visgi tuo metu likimas vėl moteriai pakišo naują išbandymą – dalyvaudama tarptautiniame asmenybės ugdymo seminare ji buvo pakviesta atvykti į Lenkiją ir pasidalyti savo žiniomis.
Asmenybės ugdymo seminarams M. Prūdnikova dėkinga už tai, kad padėjo atsikratyti kaltės jausmo, persekiojusio nuo pat gimimo. Jos atėjimas į pasaulį buvo toks pat neeilinis ir komplikuotas, kaip ir pažinimo keliu vedęs gyvenimas. Mat pasaulį ji turėjo išvysti drauge su broliu dvyniu. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad gyvenimas buvo dovanotas tik jai vienai.
Tą gūdžią 1964-ųjų rugsėjo naktį dėl komplikuotai susiklosčiusio dvynius nešiojusios moters gimdymo Vištyčio medikai iškvietė pagalbą iš Vilkaviškio. Tačiau į Vištytį skubėjęs ekipažas pateko į avariją. Pavėlavus pagalbai Marytės brolio gyvybės išgelbėti nebepavyko...
Pastaruosius 7 metus M. Prūdnikova veda asmenybės ugdymo bei sveikos gyvensenos seminarus tiek Lenkijoje, tiek Rusijoje. Per kūno masažą, bendravimą, naudodamasi gautomis žiniomis ji moko žmones pakeisti gyvenimo būdą, požiūrį, kad grįžtų sveikata ir psichologinė ramybė, pagerėtų savitarpio santykiai. Marytė turi sukūrusi kelias tuo besiverčiančias įmones, o Lenkijoje netrukus turėtų atsidaryti jos ir bendraminčių įkurtas sveikos gyvensenos, išminties ir ilgaamžiškumo institutas. Moteris šia tema turi sukūrusi tinklaraščius, kuriuose dalijasi savo mintimis ir įžvalgomis.
Apsigyvenusi Vištytyje Marytė savo įgytas žinias ketina perteikti ir mūsų rajono gyventojams, padėti jiems pasikeisti, kad visiems būtų patogiau gyventi šiame pasaulyje. Kad galėtume keistis, gyventi teisingiau ir išvengti katastrofų.
O kol kas M. Prūdnikova negali atsidžiaugti Vištyčio gamtos dovanomis, kurias mes galime imti, bet nemokame pasinaudoti. Moteris iš obuolių ir kitų natūralių produktų gamina saldainius ir sveikus saldumynus.
Šiuo metu, kol koronavirusas trukdo bendrauti ir susitikti saviugdos mokyklose, M. Prūdnikova su bendraminčiais ir vietiniais gamintojais ruošia kalėdines dovanas, kurių galbūt teks paskanauti ir mūsų rajono gyventojams. Tačiau pasibaigus pandemijai moteris tikisi susitikti su vietiniais žmonėmis ir perduoti jiems tai, ką dovanojo likimas.
Publikuota: 2020-11-20 09:11:14
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|