|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Problema
|
|
|
Virbalyje gimusio fabrikanto M. P. Rekošo statyta šeimos koplyčia ilgus metus buvo paversta kapinių sargo sandėliu.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Virbalio miesto bendruomenė susidūrė su absurdiška, bet ne tokia jau reta situacija. Žmonės nori aptvarkyti yrantį istoriniu požiūriu vertingą statinį, bet nesulaukia paveldosaugininkų palaiminimo.
Buvo virtusi sandėliu
Virbalio miesto kapinėse, šalia pagrindinės Vilniaus gatvės, stovi sena mūrinė koplyčia. Į kapinių vartus fasadu atsigręžęs statinys – tai mauzoliejinė turtingų bajorų, dvarų valdytojų ir pramonininkų Rekošų (Rekašių) šeimos kapavietė. Apie tai liudija statinio frontone ant atnaujinto ovalaus skydo įrėmintas lenkiškas įrašas Grób rodziny Rekoszów.
Rekošų koplyčia pastatyta maždaug prieš pusantro šimto metų, XIX a. antroje pusėje. Dėl savo architektūrinių, istorinių, dailės ir memorialinių vertybių statinys įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Vis dėlto ilgus metus objektas buvo ne saugotas, o niokojamas. Kaip nutiko ne vienam sakraliniam objektui, koplyčia sovietmečiu buvo paversta ūkio reikmenų sandėliu.
Kol nereikėjo leidimų
Virbalio seniūnas Zitas Lasevičius pasakojo, kad seniūnijos rūpesčiu kažkada buvo aptvarkyta koplyčios išorė.
„Viskas buvo apšepę, tinkas nubyrėjęs, langai lentomis užkalti. Seniūnija ėmėsi darbų – motyvas buvo sutvarkyti neestetišką vaizdą prie kapinių vartų. Vežiau meistrams virinti duris, langus, sudėjome spalvotus stiklus, suremontavome stogą, padarėme lietvamzdžius, sienas nutinkavome, nudažėme“, – pasakojo seniūnas.
Tiesa, tuo metu koplyčia dar nebuvo pripažinta regioninės reikšmės paminklu, tad ir remontuojant ją jokių problemų nekilo. Į Kultūros vertybių registrą statinys įrašytas tik 2017 m., juo susidomėjus paskutiniam Rekošų giminės palikuoniui. Deja, pastarasis taip pat iškeliavo Anapilin, o štai koplyčioje be paveldosaugininkų sutikimo dabar jau nieko daryti negalima. „Tik kol buvo pusiau griuvėsis, ji niekam nebuvo reikalinga...“ – konstatavo seniūnas.
Įrankiai virš kapų
Virbalio bendruomenės pirmininkas Stanislovas Lopeta atveria puošnias metaliniais elementais dekoruotas fasadines koplyčios duris. Prieš akis atsiveria apsilupusios sienos, altorius, aprūdijusios ir cementu aplipusios originalios lieto metalo plokštės su epitafijomis bei giminės herbu. Vaizdas skurdus.
„Sovietmečiu čia buvo supiltas cementas, sudėtas kapinių sargo inventorius – lentos, kastuvai, kibirai... Reikėjo įdėti pastangų, kad viskas būtų iškraustyta. Su paskutiniuoju Rekošų giminaičiu rašėme raštą Savivaldybei. Klausiau, ar kuriam patiktų, kad ant jų tėvų, giminių kapų kažkas susikrautų įrankius? Paskui kapų sargui ir jo įrankiams įrengė atskirą namelį, o koplyčią ištuštino“, – pasakojo S. Lopeta.
Vyras tvirtino, kad visa koplyčios priežiūra – vietos savivaldos rankose. Jei seniūnija nebūtų suremontavusi stogo, greičiausiai viskas jau seniai būtų įgriuvę.
Dabar vietos bendruomenė norėtų sutvarkyti pastato vidų.
Nubalintų sienas
„Mes koplyčios nenorime perstatyti, nesiruošiame liesti jokių vertingų elementų. Norėtume tik apšveisti ir kalkėmis (ne dažais) nubalinti sienas, kad koplyčioje būtų švariau, tvarkingiau ir galima atlikti apeigas. Klebonas siūlėsi čia laikyti mišias. Pasieniais pastatytume keletą suolų, žmonės galėtų užsukti lietui užėjus, pasimelsti, atsipūsti. Vieta būtų prižiūrima ir tarnautų visuomenei. Virbalio bažnyčios altoriuje yra Marijos paveikslas. Senieji virbaliečiai sako, kad šis paveikslas kabėjęs Rekošų koplyčioje, bet Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo sugriauta Virbalio bažnyčia, jis perkeltas į špitolę, tapusią dabartine Virbalio katalikų bažnyčia. Taigi norime padaryti šio paveikslo reprodukciją ir ją grąžinti į koplyčią“, – kalbėjo virbalietis.
Deja, nieko daryti bendruomenė negali, kol nėra leidimo iš Kultūros paveldo departamento (KPD). S. Lopeta prieš kurį laiką kreipėsi į KPD Marijampolės skyrių.
„Jo vadovė man pažadėjo viską išsiaiškinti ir atsakyti. Po kurio laiko iš KPD atvyko pora specialistų, vyras ir moteris, jie koplyčią apžiūrėjo. Jie lyg ir pritarė mums bei prižadėjo po savaitės duoti atsakymą. Praėjo pusantro mėnesio – jokio atsakymo. Dar kartą paskambinau vadovei, bet ji man jau ėmė tvirtinti nieko nežadėjusi, paskui pareiškė, kad reikia kreiptis raštu, o galiausiai patarė skambinti tai specialistei, kuri buvo atvažiavusi. Bet iš kur man žinoti, kas ten buvo atvažiavusi, ir kodėl žmones siuntinėja pirmyn atgal, užuot padėję?“ – stebėjosi S. Lopeta.
Raštas – apsidrausti
KPD Marijampolės padalinio patarėja, buvusi vedėja Violeta Kasperavičiūtė paaiškino, jog specialistų sprendimus dėl koplyčios remonto virbaliečiams iš pradžių tikrai ketinta pateikti žodžiu.
„Bet pas mus įvyko reorganizacija, dabar vedėjas jau yra Alytuje. Jis mums nurodė, kad žodžiu nieko nederintume, reikalautume dokumentų. Paskui būna taip, kad darbus atlikdami žmonės užsimano padaryti ir kažką daugiau... Todėl reikia raštu pateikti darbų apimtis, kad visiems būtų ramiau: ir žmonės turėtų mūsų pritarimą raštu, ir mes žinotume, ką jie daro. O projektų priežiūros darbams nereikia. Džiaugiamės, kad koplyčia prižiūrima ir tvarkoma, bet nenorime nukentėti, jei koplyčia būtų sugadinta“, – aiškino V. Kasperavičiūtė.
Dar kartą susisiekėme su S. Lopeta. Žmogus nustebo, kodėl pats negavo tokio išsamaus ir aiškaus atsakymo ir kodėl, įvykus pokyčiams, buvo sunku jį apie tai informuoti.
„Ką gi, rašysime raštu. Bet kad būtų paaiškinę, kaip rašyti, kokia forma, – nieko. Keistas valdiškų institucijų požiūris. Aš jiems sakiau: jei paskambinsiu ir jums pasakysiu, kad Rekošų koplyčios kampas nugriautas, kad plytas vagia, tai sulėksit su policijomis ir televizijomis. Bet kai mes tą paveldą norime tvarkyti, prižiūrėti – jau niekam neįdomu“, – kalbėjo S. Lopeta.
FAKTAI
Rekošai (arba Rekašiai) buvo turtingi dvarų valdytojai ir fabrikantai. Mikalojui Pranciškui Rekošui, vėliau jo sūnui priklausė keli dvarai Virbalio apylinkėse. 1862 m. M. P. Rekošas Kaune įsteigė fabriką „Minerva“ – pirmąją ketaus liejinių įmonę, gaminusią žemės ūkio padargus ir įvairius dekoratyvius gaminius. Fabrikas klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Neabejojama, jog „Minervoje“ pagamintos koplyčios bei vartų dekoruotos metalinės detalės, lieti kapinių metalo kryžiai.
Manoma, jog koplyčią M. P. Rekošas pastatė mirus pirmajai žmonai Antaninai 1863 m. Vėliau čia palaidoti dar keturi šeimos nariai, paskutinis – pats fabrikantas Mikalojus.
Po koplyčia yra įrengtas rūsys – jame iki šiol tebėra trys puošnūs metaliniai karstai. Gaila, kad kažkas juos nusiaubė – karstai praviri, su laužimosi žymėmis, padrikais palaikų likučiais. Šalia karstų pritvirtintos nedidelės lentos su palaidotų žmonių vardais ir datomis.
Virbalio miesto bendruomenė susidūrė su absurdiška, bet ne tokia jau reta situacija. Žmonės nori aptvarkyti yrantį istoriniu požiūriu vertingą statinį, bet nesulaukia paveldosaugininkų palaiminimo. |
Virbalio miesto kapinėse, šalia pagrindinės Vilniaus gatvės, stovi sena mūrinė koplyčia. Į kapinių vartus fasadu atsigręžęs statinys – tai mauzoliejinė turtingų bajorų, dvarų valdytojų ir pramonininkų Rekošų (Rekašių) šeimos kapavietė. Apie tai liudija statinio frontone ant atnaujinto ovalaus skydo įrėmintas lenkiškas įrašas Grób rodziny Rekoszów.
Rekošų koplyčia pastatyta maždaug prieš pusantro šimto metų, XIX a. antroje pusėje. Dėl savo architektūrinių, istorinių, dailės ir memorialinių vertybių statinys įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Vis dėlto ilgus metus objektas buvo ne saugotas, o niokojamas. Kaip nutiko ne vienam sakraliniam objektui, koplyčia sovietmečiu buvo paversta ūkio reikmenų sandėliu.
Virbalio seniūnas Zitas Lasevičius pasakojo, kad seniūnijos rūpesčiu kažkada buvo aptvarkyta koplyčios išorė.
„Viskas buvo apšepę, tinkas nubyrėjęs, langai lentomis užkalti. Seniūnija ėmėsi darbų – motyvas buvo sutvarkyti neestetišką vaizdą prie kapinių vartų. Vežiau meistrams virinti duris, langus, sudėjome spalvotus stiklus, suremontavome stogą, padarėme lietvamzdžius, sienas nutinkavome, nudažėme“, – pasakojo seniūnas.
Tiesa, tuo metu koplyčia dar nebuvo pripažinta regioninės reikšmės paminklu, tad ir remontuojant ją jokių problemų nekilo. Į Kultūros vertybių registrą statinys įrašytas tik 2017 m., juo susidomėjus paskutiniam Rekošų giminės palikuoniui. Deja, pastarasis taip pat iškeliavo Anapilin, o štai koplyčioje be paveldosaugininkų sutikimo dabar jau nieko daryti negalima. „Tik kol buvo pusiau griuvėsis, ji niekam nebuvo reikalinga...“ – konstatavo seniūnas.
Virbalio bendruomenės pirmininkas Stanislovas Lopeta atveria puošnias metaliniais elementais dekoruotas fasadines koplyčios duris. Prieš akis atsiveria apsilupusios sienos, altorius, aprūdijusios ir cementu aplipusios originalios lieto metalo plokštės su epitafijomis bei giminės herbu. Vaizdas skurdus.
„Sovietmečiu čia buvo supiltas cementas, sudėtas kapinių sargo inventorius – lentos, kastuvai, kibirai... Reikėjo įdėti pastangų, kad viskas būtų iškraustyta. Su paskutiniuoju Rekošų giminaičiu rašėme raštą Savivaldybei. Klausiau, ar kuriam patiktų, kad ant jų tėvų, giminių kapų kažkas susikrautų įrankius? Paskui kapų sargui ir jo įrankiams įrengė atskirą namelį, o koplyčią ištuštino“, – pasakojo S. Lopeta.
Vyras tvirtino, kad visa koplyčios priežiūra – vietos savivaldos rankose. Jei seniūnija nebūtų suremontavusi stogo, greičiausiai viskas jau seniai būtų įgriuvę.
Dabar vietos bendruomenė norėtų sutvarkyti pastato vidų.
„Mes koplyčios nenorime perstatyti, nesiruošiame liesti jokių vertingų elementų. Norėtume tik apšveisti ir kalkėmis (ne dažais) nubalinti sienas, kad koplyčioje būtų švariau, tvarkingiau ir galima atlikti apeigas. Klebonas siūlėsi čia laikyti mišias. Pasieniais pastatytume keletą suolų, žmonės galėtų užsukti lietui užėjus, pasimelsti, atsipūsti. Vieta būtų prižiūrima ir tarnautų visuomenei. Virbalio bažnyčios altoriuje yra Marijos paveikslas. Senieji virbaliečiai sako, kad šis paveikslas kabėjęs Rekošų koplyčioje, bet Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo sugriauta Virbalio bažnyčia, jis perkeltas į špitolę, tapusią dabartine Virbalio katalikų bažnyčia. Taigi norime padaryti šio paveikslo reprodukciją ir ją grąžinti į koplyčią“, – kalbėjo virbalietis.
Deja, nieko daryti bendruomenė negali, kol nėra leidimo iš Kultūros paveldo departamento (KPD). S. Lopeta prieš kurį laiką kreipėsi į KPD Marijampolės skyrių.
„Jo vadovė man pažadėjo viską išsiaiškinti ir atsakyti. Po kurio laiko iš KPD atvyko pora specialistų, vyras ir moteris, jie koplyčią apžiūrėjo. Jie lyg ir pritarė mums bei prižadėjo po savaitės duoti atsakymą. Praėjo pusantro mėnesio – jokio atsakymo. Dar kartą paskambinau vadovei, bet ji man jau ėmė tvirtinti nieko nežadėjusi, paskui pareiškė, kad reikia kreiptis raštu, o galiausiai patarė skambinti tai specialistei, kuri buvo atvažiavusi. Bet iš kur man žinoti, kas ten buvo atvažiavusi, ir kodėl žmones siuntinėja pirmyn atgal, užuot padėję?“ – stebėjosi S. Lopeta.
KPD Marijampolės padalinio patarėja, buvusi vedėja Violeta Kasperavičiūtė paaiškino, jog specialistų sprendimus dėl koplyčios remonto virbaliečiams iš pradžių tikrai ketinta pateikti žodžiu.
„Bet pas mus įvyko reorganizacija, dabar vedėjas jau yra Alytuje. Jis mums nurodė, kad žodžiu nieko nederintume, reikalautume dokumentų. Paskui būna taip, kad darbus atlikdami žmonės užsimano padaryti ir kažką daugiau... Todėl reikia raštu pateikti darbų apimtis, kad visiems būtų ramiau: ir žmonės turėtų mūsų pritarimą raštu, ir mes žinotume, ką jie daro. O projektų priežiūros darbams nereikia. Džiaugiamės, kad koplyčia prižiūrima ir tvarkoma, bet nenorime nukentėti, jei koplyčia būtų sugadinta“, – aiškino V. Kasperavičiūtė.
Dar kartą susisiekėme su S. Lopeta. Žmogus nustebo, kodėl pats negavo tokio išsamaus ir aiškaus atsakymo ir kodėl, įvykus pokyčiams, buvo sunku jį apie tai informuoti.
„Ką gi, rašysime raštu. Bet kad būtų paaiškinę, kaip rašyti, kokia forma, – nieko. Keistas valdiškų institucijų požiūris. Aš jiems sakiau: jei paskambinsiu ir jums pasakysiu, kad Rekošų koplyčios kampas nugriautas, kad plytas vagia, tai sulėksit su policijomis ir televizijomis. Bet kai mes tą paveldą norime tvarkyti, prižiūrėti – jau niekam neįdomu“, – kalbėjo S. Lopeta.
Rekošai (arba Rekašiai) buvo turtingi dvarų valdytojai ir fabrikantai. Mikalojui Pranciškui Rekošui, vėliau jo sūnui priklausė keli dvarai Virbalio apylinkėse. 1862 m. M. P. Rekošas Kaune įsteigė fabriką „Minerva“ – pirmąją ketaus liejinių įmonę, gaminusią žemės ūkio padargus ir įvairius dekoratyvius gaminius. Fabrikas klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Neabejojama, jog „Minervoje“ pagamintos koplyčios bei vartų dekoruotos metalinės detalės, lieti kapinių metalo kryžiai.
Manoma, jog koplyčią M. P. Rekošas pastatė mirus pirmajai žmonai Antaninai 1863 m. Vėliau čia palaidoti dar keturi šeimos nariai, paskutinis – pats fabrikantas Mikalojus.
Po koplyčia yra įrengtas rūsys – jame iki šiol tebėra trys puošnūs metaliniai karstai. Gaila, kad kažkas juos nusiaubė – karstai praviri, su laužimosi žymėmis, padrikais palaikų likučiais. Šalia karstų pritvirtintos nedidelės lentos su palaidotų žmonių vardais ir datomis.
Galerija: koplyčia
Publikuota: 2020-11-30 08:24:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|